Užaugote tikrai labai neeilinėje šeimoje. Kokia ji buvo jūsų akimis?
Man, kaip vaikui, buvo labai normalu augti tuo metu garsiausio šalies kompozitoriaus ir gabios pianistės šeimoje. Kūrybinė prabanga visomis prasmėmis namuose, visoje aplinkoje, kur sukdavausi buvo savaime suprantamas dalykas. Kad mano šeima buvo nestandartinė, supratau, kai paaugau ir pradėjau matyti skirtumus, lygindama savo šeimą su kitomis. Nepaisant to, kad tėtis ir mama priklausė kultūros elitui, namuose niekada nejaučiau jokios pompastikos, savęs aukštinimo prieš kitus ir kitų panašių dalykų. Atvirkščiai – tėvų durys buvo atviros. Iš kitos pusės, tėtis buvo gan griežtas, bet teisingas, juk jis buvo savo srities profesionalas, ilgai išsilaikęs populiarumo viršūnėje, o tiesos ne visi nori girdėti (šypsosi, aut. pastaba).
Kiek tėtis buvo pačiai autoritetas?
Būdama vaiku nežinojau, ką reiškia žodis „autoritetas“, bet visada žinojau, kad tėtis man yra Dievas. Jis man buvo visiškai viskas, jį mylėjau besąlygiškai, būdavo prisibijodavau, nes nenorėdavau nuvilti. Šitas Dievas mano akimis galėjo realizuoti bet kokį sumanymą maksimaliai kokybiškai, sukeliant džiaugsmingas emocijas – šitiek daug garsių jo dainų sukurta, tais sovietiniais laikais tiek anšlaginių koncertų visame pasaulyje surengta ir, svarbiausia, viskas visuomet buvo daroma išlaikant labai aukštą, profesionalų muzikinį lygį, jau tuomet jis ėmė pavyzdį iš tuometinių pasaulinių žvaigždžių Amerikoje. Tėtis taip pat mokėjo burti aplink save kiečiausius šalies kūrėjus, tiesiog gabius ir išskirtinius savo talentais žmones. Išties esu labai laimingas žmogus, galėjęs augti pačiame tikriausiame kultūros lopšyje, kurį supo tėtis.
Sakote, kad nenorėjote nuvilti tėčio. Kiek sunku buvo pristatyti ar realizuoti savo idėjas kasdien matant didžiausią galimą autoritetą, kuris toks buvo ne tik jūsų, bet ir tuometinės Lietuvos elito?
Kadangi mano didžiulis dėmesys buvo nukreiptas į tėčio galios žaidimus, į jo savirealizaciją, į jo projektus, šalia tėčio jaučiausi ne visai talentinga, ne tokia gabi, tarsi, niekada negalėsiu jam įtikti taip, kaip sugeba kiti artistai arba kiti kolegos muzikantai. Juk jo kokybės standartai buvo gerokai aukščiau nei perfekcionizmas, tai reiškia – gan utopiški. Ir iš tikrųjų tėtis drąsiai vertino žmones, pasakydamas labai aiškiai, kuris yra talentingas, kuris – nelabai. Tad tikrai turėjau labai labai daug baimių, kad esu nepakankama, būdama šalia tokio stipraus tėčio.
Kokią įtaką tėtis padarė pačios asmenybei ir kokį jį matėte jo saulėlydyje?
Likimas sukonstravo taip, kad matydama tėčio aukštumas ir paskui didžiules nesėkmes ir nusiritimą žemyn, evoliucionuoti pati. Vienas dalykas, ką gavau, kaip labai brangią užuominą iš savo tėčio, kurią, beje, labai ilgą laiką narpliojau, buvo tai, kad jo likimas mano akimis nuo pat jo išėjimo iš šio pasaulio virto savotišku detektyvu. Kalbu apie vidinius dalykus, kuriuos turėjau išjausti, suvokti. Užuomina buvo tai, kad autoritetą galima prarasti ir nusiristi labai giliai žemyn. Ir ne tik nusiristi, bet tai padaryti įsižeidus ir nusivylus, kad tavęs niekas nevertina. Tėtis pasitraukė iš muzikos, sukūrė statybų verslą, kuris galiausiai nesiklostė, kaip tikėjosi. Atėjo nereikalingumo jausmas ir tai jam buvo baisiausia gyvenime.
Prasidėjo alkoholio vartojimas. O kas yra alkoholizmas, tai – savęs gailėjimasis, kuris, ypatingai, pas vyrus gimsta iš gilaus, paslėpto jausmo, kad tavęs negerbia, kaip turėtų ir kaip norėtųsi. O jo figūra, kaip žinia, buvo labai aukšta ne tik kultūriniame, bet ir politiniame lygmenyje. Jo talentas, potencialas juk niekur nedingo, jis buvo didžiulis, atitinkamai ir atsakomybės buvo tokio pat dydžio. Bet kažkuriuo momentu jis nustojo naudotis tiek savo talentais, tiek atsakomybėmis. Ir tas gailestis sau, kad pasaulis tavęs nevertina ir nebemato davė jam teisę pradėti gerti. Vitaminas, kurio jam tuo metu labiausiai trūko ir buvo įvertinimas. Dabar aš darau tokią prielaidą, kad jis buvo autoritetas visiems, bet ne pats sau.
Ir tai yra dar viena pamoka, kaip mums visiems svarbu susikurti, užsiauginti, nuolat prižiūrėti savo vidinį autoritetą ir netgi jei nei vienas žmogus pasaulyje tavimi netikės ir nusisuks, turint savo vidinį „aš“, turint savęs suvokimą, matymą ir vertinimą kaip asmenybės, kaip kūrėjo, kaip autoriteto, viskam sugriuvus išorėje tavo vidinis pamatas gali išlikti. Tai yra viena svarbiausių žinučių, kurią paliko tėtis savo pavyzdžiu.
Vaikystėje visi pasvajoja, kuo bus užaugę, kokią pati save prisimenate, gal jau turėjai „nusimačius savo profesinį kelią“?
Mano temperamentas vaikystėje buvo sceninis: kurdavau spektaklius, dainuodavau, šokdavau, grodavau, vaidindavau ne tik tėvams, bet ir per kiekvieną šventę namuose platesnei auditorijai – tėvų draugams, jų kolegoms. Visas „Oktava“ ansamblis nuolat rinkdavosi mūsų namuose. Mūsų namai buvo visuomet buvo gyvi, pilni kūrybingų žmonių, tokių kaip , Dažnai lankėsi dainininkė Janina Miščiukaitė, aktorius Kostas Smoriginas, poetas Juozas Nekrošius, žymiausias Latvijos kompozitorius Raimundas Paulas ir kiti. Tai buvo tikras bohemiškas gyvenimas pačia geriausia šio žodžio prasme, nes žmonės buvo aukščiausi savo sričių profesionalai. Toje bohemoje buvo ir žymių politikų, gydytojų, mokslininkų. Ko tik nebuvo, bet visada buvo muzikos, ilgų diskusijų ir performansų (juokiasi, aut. pastaba).
Dabar galiu vardinti pavardėmis, bet kai buvau maža ir kai jiems rodydavau, ką sugebu, tai tikrai nesureikšmindavau jų statuso, tuomet man jie buvo tiesiog mieli tėvų bičiuliai, kurie sąžiningai visus tuos mano pasirodymus žiūrėdavo (juokiasi, aut. pastaba).
Mokykloje režisuodavau beveik visus renginius, patikdavo būti ant scenos. Kelis kartus mokykloje buvau šauniausio moksleivio konkurso nugalėtoja, bet su laiku dažniau save atrasdavau režisierės vaidmeny, nors tuomet net nežinojau tokio termino. Tiesiog labai džiaugdavausi, kai gaudavau galimybę kurti, organizuoti. Aišku, tokiu būdu išsisukdavau ir nuo pamokų, ir mokytojai labiau mylėjo (juokiasi, aut. pastaba). Iš esmės, vaikystėje niekuo nesvajojau būti, o tiesiog buvau tuo, kuo turėjau būti – artiste, menininke, lengvai suburiančia aplink save bendraminčius, įtraukdama į bet kokį projektą, nujausdavau, ką tiksliai reikia padaryti, matydavau bendrą paveikslą, žinojau, ką daryti, kad sudėti dėlionę ir gauti gerą rezultatą.
Kaip rinkaisi savo gyvenimo kelią jau paaugusi?
11 – 12 klasėje pamažu užsidarinėjo mano vidinis kūrėjas, pasitikėjimas savimi, kūrybinės idėjos, dingo vaikystės temperamentas. Tuomet tikrai susigūžiau, tarsi nutiko amnezija – pamiršau kokia buvau vaikystėje. Pabaigus mokyklą visiškai nežinojau, kur toliau eiti, ką rinktis, ką daryti. Tuomet nei sekundei nebuvau pagalvojusi apie aktorės, režisierės kelią. Jaučiausi kaip tas aklas kačiukas, kuris nežinojo, nei kas jam patinka, nei ko jis nori, kokie gali būti troškimai savirealizacijos srityje, Aš tiesiog plūduriavau valtyje, kuri buvo plačiuose vandenyse be jokio vėjo. Labai daug laiko skyriau ieškodama savęs, ką aš noru daryti, kodėl, kas man patinka. Dažniausiai atsimušdavau į sieną.
Tuo pačiu buvo labai stiprus tėčio sprendimas ir noras, vos ne griežtas nuteikimas, kad turiu turėti rimtą profesiją. Šeimoje buvo nuspręsta, kad aš tiesiog privalau rinktis kažką kitą, o ne muziką, kad tai yra visiškai neperspektyvi profesija. Iš esmės, visas mano profesijos kelias buvo kuriamas iš baimės. Bet žiūrint iš dabartinės perspektyvos, aš jį jau praėjau. Pirmiausiai pasirinkau studijas VU tarptautinių santykių ir politikos mokslus, kurie pakankamai sunkiai man sekėsi, bet vis dėlto džiaugiuosi, kad turiu šios profesijos bakalauro laipsnį, nes tikiu, kad gali jis man praversti dar kažkada gyvenime.
Ir vis tik, kas lemta, dažniausiai nutinka žmogui. Vieną dieną atėjo lemtingas momentas, kai įvyko didysis pokytis mano suvokime, kad kinas yra mano pašaukimas, kad tai yra ta sritis, kuri gali atverti labai daug galimybių ir iš aklo kačiuko tapau netgi labai gerai matančia ir žinančia, ką sugebu ir ką noriu veikti gyvenime.
Dabar nesijaučiu, kad laiką studijuodama ne ten, leidau veltui, nes kuo daugiau patirties turi režisierius, tuo įdomesni gali būti jo filmai. Čia kalba eina apie visas įgytas patirtis – sudaužytus automobilius, širdis, gyvenimą skirtingose šalyse, kur supo be galo įvairūs žmonės, santykiai su jais. Čia yra mano pamatas, labai didelis turtas.
Kaip atrodote aistrą kinui ir kaip jis atsirado Jūsų gyvenime?
Turiu aistrą ne tik kinui, bet dar dviem savo pašaukimams, kuriems su malonumu atiduodu daug energijos ir laiko. Visos trys mano pagrindinės gyvenimo aistros, įskaitant kiną, užgimė ne Lietuvoje – išėjus iš savo komforto zonos ribų. Esu nemažai gyvenusi svetur, skirtingose šalyse, kur per savo patirtis gan stipriai praplėčiau savo pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą.
Pirmoji mano aistra – meilė kinui užgimė Paryžiuje. Bestudijuodama VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, ketvirtame kurse išsiprašiau, kad išleistų į Paryžių 3 savaitėms. Likau ten trims metams. Ten pamačiau, supratau ir pajaučiau, kas yra tikrasis kinas – koks jis yra įkvepiantis, kiek daug galintis durų atverti. Paryžiuje tiesiog išprotėjau dėl kino – mačiau jį žmonėse, gatvėse, bibliotekose, kavinėse, parkuose. Kinas tiesiogine šia žodžio prasme mane persekiojo pirmuosius tris mėnesius Paryžiuje. Nieko nelaukdama įstojau į audiovizualinių mokslų mokyklą, kad pažinčiau kiną giliau ir iš techninės pusės. Tai buvo labai vertinga patirtis.
Antroji mano aistra yra ėjimas dvasingumo keliu. Atvykus į tą patį Paryžių, sutikus sau artimus žmones, jie man atvėrė suvokimą, kad esu taip vadinamas „dvasiukas“, taip draugai mane ir vadindavo. Tai nebuvo perkūnas iš giedro dangaus, o tik patvirtinimas, nes dar būdama labai jauna skaičiau skirtingų dvasinę literatūrą ir man tai buvo artima.
Ir trečioji, bet toli gražu ne paskutinėje vietoje esanti aistra yra flamenco. Prieš 14 metų ji amžiams apsigyveno manyje, svečiuojantis Andalūzijoje, Ispanijos pietuose. Ten pradėjau kvėpuoti tikruoju flamenco, matavausi save šokyje, stebėdama flamenco dvasią per pasirodymus. Pamačiusi juos vos kelis stiprius, pakako, kad užsikurčiau – supratau, kad noriu ir aš taip šokti. Grįžusi į Lietuvą iškart susiradau flamenco mokyklą, vėliau keletą kartų jas keičiau, ieškodama sau artimos, ir jau virš septynerių metų šoku klube „Tientos“ Vilniuje. Man flamenco yra apie jausmų reiškimą – šokant galiu įkūnyti bet kurį personažą, galiu išreikšti pačią save. Flamenco visus tuos metus gyvena manyje, ir mums puikiai sekasi sutarti (juokiasi, aut, pastaba).
Kai grįžote iš Paryžiaus į Lietuvą, kaip viskas klojosi toliau?
Po Paryžiaus, studijų metu išmokusi kino pamatų, atlikusi praktiką keliose Paryžiaus prodiuserinėse kompanijose ir padirbusi televizijoje, kur dirbau prodiuserio asistente, į Lietuvą grįžau su šokiu tokiu bagažu žinių, kaip reikia veikti kaip prodiuserei audovizualiniame sektoriuje ir pradėjau dirbti prodiusere vienoje didžiausių reklamos gamintojų kompanijų tuo metu „Magnet films“, kur dirbau trejus metus.
Toliau viskas tik augo – dirbant reklamos srityje supratau, kad man to maža – patempus lūpą žiūrėdavau į režisierius, kaip jie dirba su aktoriais, kaip jie kuria nuostabius dalykus aikštelėje, kaip bendrauja su operatoriais, dailininkais, prodiuseriais ir jausdavau, kaip skaudą širdį, nes norėjau būti jų vietoje. Tuomet susiradau labai rimtas studijas, norėdama išbandyti save kine, tačiau vis dar negalvodama, kad galiu būti režisiere. Tuo metu buvo viena rimčiausių Europos tarptautinių prodiuserinių mokyklų „Media Business School“, ji buvo Rondoje, Ispanijoje.
Gavusi labai daug žinių iš prodiuserinės pusės, į Lietuvą sugrįžau dar labiau supratusi, kad tikrai noriu būti kine. Tuo metu kūrėsi Lietuvos kino centras, įsidarbinau jame į gamybos skyrių su vidiniu žinojimu, kad įgyčiau dar daugiau patirties, pažinčiau dar giliau kino industriją, išmanyčiau kino virtuvę iš vidaus. Tai buvo labai prasmingas profesine prasme laikas, nes bendravau su labai daug tuometinių kino kūrėjų. Taip pat paraleliai trejus metus dėsčiau studentams kino prodiusavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Tapti režisiere įkvėpė knyga
Per visą tą laiką auginant patirtis kino sektoriuje iš skirtingų rakursų laimės visgi neradau. Ir tuomet kai jau pradėjau lauktis pirmosios savo dukrytės Šarlotės, turėdama daugiau laiko sau, paėmiau į rankas knygą, kuri vadinasi „Kūrėjo kelias“ ir labai rimtai su ja padirbėjau. Tai yra knyga, kurią tikrai labai rekomenduoju visiems kūrėjams, kurie netiki, kad yra kūrėjai. Darydama pratimus, aprašydama kiekvieną dieną puslapiuose, eidama į pasimatymus su savo vidiniu kūrėju, išsigryninau, kad aš tiesiog noriu, privalau ir turiu pabandyti mokytis būtent režisūros, nežinodama nei kas gausis, į ką tai pavirs, ar išvis man pavyks. Bet priėmiau sprendimą, kad turiu tai padaryti.
Kai dukrai buvo 10 mėnesių, ir pradėjau lauktis antrosios dukrytės Veronikos, jau buvau padavusi prašymą į Muzikos ir teatro akademijos režisūros magistrą. Tuo metu turėjau begalinę vidinę baimę, kaip aš ne tik mokysiuos, bet ir susitvarkysiu su dviem mergaitėmis, tačiau turėjau didelį palaikymą šeimoje, taip pat iš dėstytojų, kursiokų. Viskas labai organiškai pradėjo vykti, ir pirmas filmas, kuris, beje, buvo magistro pirmo kurso darbas buvo Jeroslavo Melniko apysaka „Svečiuose pas Dievą“ ekranizacija. Ačiū labai mano kurso vadovui Algimantui Puipai, kuris parekomendavo man ekranizuoti šį surealistinį kūrinį ir taip man labai greitai, aišku, su mano vidiniu troškimu, suvokti apie ką mano kūryba yra, apie ką ji gali būti, ir kokiais žanrais galiu pabandyti žongliruoti iš esmės, kas man pačiai būtų įdomu.
Ar kai pradėjote dirbti režisiere, iškart supratote, kad tai yra tas kelias?
Kadangi į režisūrą įstojau, būdama 35 metų, jaučiuosi vis dar pradedančioji. Ar savo rogėse, tai tikrai taip. Kaskart eidama savo kūrybiniu keliu jaučiu didžiulį įkvėpimą, aistrą, o šie jausmai yra niekas kitas, tik patvirtinimas, kad einu teisingai. Bet dar nesijaučiu svarbia Lietuvos režisiere, labiau esu užribyje, bet tai tik dar labiau sustiprina mano norą kurti šioje srityje, įgauti vis daugiau patirties, neužmigti ant laurų. Iš esmės būti režisieriumi reikia turėti be galo daug energijos, disciplinos, smalsumo, kantrybės, charizmos, išmanyti begalę skirtingų sričių, savo kolegų kalbą, tai yra aktorių, operatorių, scenaristų, dailininkų, kompozitorių, nuolat domėtis dalykais, kurie tave įkvepia. Vienas nieko nesurežisuosi, nebent savo gyvenimą ar savo augančius vaikus nukreipti tinkama linkme, kas yra irgi režisūra.
Gal jau matote savo vaikuose kūrybiškumo apraiškų?
Abi dukros išties yra labai kūrybingos, turi nuostabias klausas, viena dainuoja „Liepaičių“ chore ir groja keliais instrumentais, kita dar tik pradeda, nes dar mažutė. Mano, kaip mamos užduotis, yra ugdyti jų pasitikėjimą savimi, kad jos didžiuotųsi kiekviena, net ir mažiausia savo kūryba, kad nepriklausytų nuo kitų nuomonės, o jaustųsi tvirtai kurdamos tai, kas joms patinka, ką jos nori, kas joms sekasi. Gyvendamos kartu su manimi, jos mato mano pasaulį, kaip aš kuriu, montuoju filmus, mato ir repeticijas namuose, rašomus scenarijus, arba kaip apie jį kalbamės su bendraminčiais. Taip jos nuo pat mažens gyvena ir mano kine.
Pasakokite apie savo filmus apie ką jie ir kokie jie?
Mano filmai visi iš esmės yra apie materijos įdvasinimą vienokia ar kitokia forma, dažniausiai per santykius su kitais, per šiuolaikinio žmogaus gyvenimo situacijas, išėjimą iš aukos sąmonės, apie įsigalinimą, apie susipurtymą tam, kad vėliau galėtumei laisvai kvėpuoti.
Pats pirmasis mano režisuotas filmas buvo mokykloje, pavadinimu „Pragaro dienos“. Panašu, kad pavadinimas jau tada bylojo mano keistą braižą, neįprastas ir nepatogias išraiškas.
Akademijoje ekranizavau Jeroslavo Melniko apysaką „Svečiuose pas Dievą“, vėliau Danutės Kalinauskaitės novelę „Pakeleivė“, kai gimė filmas „Laimei einant užmigęs buvau“.
Po akademijos sukūriau du trumpametražius filmus, iš kurių paskutinis „Maža laimė, bet mano“ buvo filmuojamas ant kino juostos „Kodak16 mm film“. Prieš kelis metus labai domėjausi Alejandro Jodorowsky kūryba. Taip gimė fanaberija „Įsijunk šviesą“. Planuose yra sukurti dar vieną filmą pagal J. Melniko kūrinį.
Visi mano filmai keliauja po kino festivalius, sulaukia prasmingų atsiliepimų iš ten dalyvaujančių kino kritikų. Įdomu tai, kad mano filmai labai įdomūs rytuose: Kazachstane, Kirgistane, Baškirijoje ir kitur. Darau prielaidą, kad ten gyvenantys žmonės yra arčiau gamtos ir mano archaiškos filmo temos, įpintos į šiuolaikinio žmogaus gyvenimą, jiems labai suprantamos.
Koks yra režisieriaus darbas ir ar esate griežta režisierė?
Mano darbas yra nešiotis filmo pasaulį savo viduje, matyti, daug rašyti, beje, rašau visuomet ranka, klausinėti savęs, dėlioti, perdėlioti, tartis su kūrybiniais bičiuliais, o tada jau ištraukti tą laimingą bilietą, kad tavimi patikėtų prodiuseris, norintis keliauti drauge, kas yra tikrai begalinė sėkmė. Bet vėlgi – viskas ateina pačiu tinkamiausiu laiku ir su pačiais tinkamiausiais žmonėmis, tad kartais savo laimės reikia ir luktelti, o kartais ji nutinka vos po kelių minučių pokalbio.
Dėl griežtumo, tai esu tokia pati, kaip ir kasdieninėje gyvenimo aplinkoje – su aktoriais ir technine komanda bendrauju kaip su savo artimais žmonėmis. Man lengva girdėti kitą ir pajutus, kad rezonuoja, priimti kūrybines idėjas. Labai didelė vertybė būti aikštelėje su visais ant tos pačios bangos, vienoje vibracijoje be įtampos, nepagarbos ar nesusipratimų. Kai susiburiame, tai visada taip ir būna, todėl ir įvyksta stebuklai.
Esate perfekcionistė savo darbe, ar būna „lyrinių“ nukrypimų filmavimo aikštelėje?
Didelis iššūkis studijų metais, kuriant studentiškus filmus, buvo išmokti išgirsti savo nuomonę, atrasti vidinį aiškumą, kas man svarbu, ką aš noriu pasakyti, nes patarėjų, žinovų aplink buvo gerokai per daug. Vis klausiau savęs, kaip aš jaučiu, kaip turi būti. Ir tikrai ne visada ateidavo atsakymas, bet dabar matau, kad žinojimas ateina su patirtimi – nufilmavus kelis trumpametražius filmus, daug reklaminių ir muzikos klipų, kurie irgi yra trumpos istorijos. Tuomet ateina drąsa pagalvoti net ir apie pilno metro filmą.
Dėl perfekcionizmo, tai turiu aiškią kryptį, kuria einu, bet tuo pačiu tai yra bendra kūryba, ir kartais sprendimas pakeisti detalę, frazę, rekvizitą ar kampo spalvą ateina spontaniškai ir pagal galimybes. Kuriant filmą nuolat bendraujame su kolegomis, kaip įgyvendinti tuos šimtus užmanymų. Gaunasi pats tikriausias multitaskingas – procese lipdosi dėlionė iš labai daug mažų elementų. Kuriant scenarijų irgi negali visiškai prisirišti prie drafto, nes jį padėjus ir grįžus prie istorijos, vėl viskas atrodo kitaip. Ko išmokau, tai – nemeluoti sau. Jeigu bandai kažkuriuos faktus istorijoje pakeisti, užglaistyti, pameluoti – nieko nesigaus. Reikia būti atvirai prieš save, tik tada istorija bus tikra ir gyva.
Kaip sekasi kurti reklamas ir muzikinius klipus, užtenka laiko per tokį trumpą laiką realizuoti idėjas?
Šioje sferoje turėjau praeiti ir nesėkmingų projektų etapą, kad pradėtų sektis. Pirmieji sėkmingi mano klipai susikūrė tada, kai suteikiau sau visišką kūrybinę laisvę, atsipalaidavau, kai nebepriklausiau nuo kitų nuomonės. Tai reiškia, kad nejaučiau įtampos vienaip ar kitaip kurti ir taip organiškai susikūrė butikinė prodiuserinė studija oktava.lt, kurioje susibūrę su profesionalia komanda kuriame nuostabius projektus. Iš tikrųjų pasitikėjimas ir patirtis režisūros sferoje yra du labai svarbūs kūrybos elementai. Kuo daugiau filmuoji, tuo daugiau susiduri su įvairiomis situacijomis, vėliau gali lengviau žongliruoti kūrybinėmis idėjomis ir technikomis.
Man asmeniškai labai patinka trumpos gamybos, kai turiu galimybę papasakoti istoriją per labai trumpą laiką per keliasdešimt sekundžių ar kelias minutes, o be to filmuojant reklamas ir klipus dirbu su tokiais klientais ir agentūromis, kurie pasitiki mano idėjomis ir tuomet pats procesas nuo scenarijaus rašymo iki produkcijos spalvų korekcijos ar dizaino tampa savotiška švente.
Kas filmų kūryboje labiausiai žavi?
Visi kūrybos procesai yra man artimi. Labai patinka atverinėti kūrybos lauką, kai turi tik įsivaizdavimą. Iš tikrųjų istorijos kūrimui yra daug būdų, iš kurių vienas neįprastas – sisteminiai išdėstymai. O šiaip man patinka viskas – piešti kadruotes su operatoriumi, labai didelis džiaugsmas yra priešgamybinė fazė, kai yra suburta komanda, vyksta repeticijos, lokacijos matavimasis. Tuomet viskas įgauna kūną, aišku, jauti didelę atsakomybę, yra įtampos. Pasiruošimas filmavimui yra daug energijos reikalaujantis procesas. Pats filmavimas jau yra vyšnia ant torto, kai visi viską žino, ir tiesiog turi įgyvendinti tai, kas numatyta. Montažo metu ateina didžiulė atsakomybė sukonstruoti viską maksimaliai aiškiai, profesionaliai ir kūrybiškai.
Kiek žmonių dirba prie vieno filmo, kiek trunka filmo sukūrimas ir kiek tai kainuoja?
Trumpo metro, tai yra iki 40 minučių, filmui sukurti susiburia maždaug 40 – ies žmonių komanda. Jeigu reikia masuotės, gali būti ir 60. Pats filmavimas gali trukti iki savaitės, bet intensyvus pasiruošimas iki jos trunka 3 – 6 mėnesius. Po filmavimo 4 – 6 mėnesiai vyksta užbaigimas – montavimo darbai.
Kas liečia pinigus, tai šiandien filmų kūrimas pabrango kaip ir visa kita mūsų šalyje, todėl trumpo metro filmo biudžetas gali iš tikrųjų būti labai didelis. Kartais dalinę pagalbą, jei pasiseka laimėti konkursą, galima gauti iš Lietuvos kino centro arba ieškotis lėšų patiems, taip pat galima pasinaudoti pelno mokesčio lengvata. Paskutiniam savo filmui finansavimą radau pati dėka meną mylinčių angelų – pavyko surinkti virš 100 tūkstančių eurų. Esu nepaprastai jiems dėkinga, kad filmas „Maža laimė, bet mano“ išvydo pasaulį ir jame liks su visam. Žinutės palikimas po savęs šiam pasauliui bet kurios srities menininkui yra stipri motyvacija kurti.
Kiek svarbu režisieriui būti įvertinam ir su kokia konkurencija susiduri?
Šiandien režisieriaus karjera dažnu atveju priklauso nuo kritikų nuomonės – ką apie jo filmą pasakys, parašys, kaip įvertins, ar iš esmės atkreips dėmesį. Visa tai veikia režisieriaus kūrybinį kelią, kaip ir tai, kiek žmonių jo darbai įdomūs – kiek ateis pažiūrėti jo filmo. Apie patį filmą sprendžia ir žiūrovai neprofesionalai, kur vėlgi yra begalė skirtingų nuomonių. Režisierius realiai kasdien susiduria su vertinimu – nuo savo idėjų pateikimo iki jų realizavimo. Tad įvertinimas režisieriui yra be galo svarbus – jausdamas palaikymą iš aplinkos jis gali drąsiau kurti toliau, nejausdamas – gali mesti savo kelią, nors galbūt nepavyko tik tą vieną kartą, o ir kelis, bet tik tam, kad gimtų šedevras. Nėra tokio režisieriaus pasaulyje, kurio visi filmai būtų aukštumoje.
Iš kitos pusės, vėlgi nukrypstame į temą apie vidinį autoritetą, kuris neįsižeidžia dėl kritikos, o daro tai, ką turi padaryti. Jo stiprinimas režisieriui, o ir kitiems kūrėjams yra būtinas. Mano aplinkoje yra daug režisierių bičiulių, už kurių sėkmę aš labai džiaugiuosi, juos visa širdimi palaikau, ir tikrai su jais nekonkuruoju.
Kokie kūrybiniai planai sukasi galvoje šiandien, o gal jau pradėti įgyvendinti?
Šiai dienai pamažu vystau pilnametražio filmo scenarijų, kas yra labai ilgas procesas, greitu metu jungsiuosi į tandemą su dramaturge. Be šio filmo yra klipų filmavimai, prisidedu prie meno platformos artis.tv vystymo, kur esu kultūros turinio vadovė. Taip pat kuriame didelį ir ilgalaikį projektą, kuris apjungs kiną, žmogaus augimą, ryšį su savo vidumi. Bet apie tai dar tikrai išgirsite.