Širdis užkariavo Druskininkų gamtos turtai
„Išsikraustyti nusprendėme netikėtai, vieną eilinį žiemos vakarą, kai supratome, kad dideliame mieste jaučiamės, jog kiekvieną dieną aukojame savo sveikatą ir pinigus vardan ateities, kuri visai mūsų nedžiugina. Atrodė, kad vykdome kažkieno įsivaizdavimą, kaip reikia gyventi, bet patys visai taip gyventi nenorėjome. Jau seniai žinojome, kad anksčiau ar vėliau išsikraustysime gyventi arčiau gamtos, tik niekada nesustojome savęs paklausti, kodėl dar to nepadarėme“, – pasakoja R. Matusevičiūtė.
Didelę reikšmę šiam sprendimui turėjo ir merginos sveikata. Nuolatinės veiklos ir didžiuliai krūviai darbuose bei moksluose lėmė stiprų perdegimą ir sveikatą nemenkai sutrikdžiusį nerimo sutrikimą. Visa tai ilgai nedavė ramybės, tad reikėjo ieškoti būdų, kaip sau padėti.
„Todėl išsikraustyti, bent trumpam, į mažą miestą arti gamtos atrodė kaip būdas greičiau pasveikti ir atsistoti ant kojų. Pradžioje galvojome, kad galbūt sprendimas bus laikinas, bet dabar vis dažniau pašnekame, kad niekur kraustytis nenorime ir neketiname. Na, galbūt kažkada į pajūrį“, – šypteli ji.
Į Druskininkus daugelis sukame tada, kai ieškome ramybės ir poilsio, tikimės įsikvėpti naujų idėjų ir jėgų. Šis kurortinis miestas nepalieka abejingų ne tik dėl galybės siūlomų poilsio paslaugų, bet ir savo gamtos turtų ir itin išpuoselėto kraštovaizdžio. Kaip pasakoja R. Matusevičiūtė, Druskininkai, kitaip nei daugeliui, jai asocijuojasi ir su tam tikrais sentimentais, tad lokacija buvo pasirinkta neatsitiktinai.
„Druskininkai mums kaip porai visada buvo labai brangus miestas – čia esame paminėję ne vieną savo draugystės sukaktį ir dažnai pasvajodavome, kad galbūt kažkada čia galėtume gyventi. Dzūkijos gamta – pušynai, ežerai, upės ir šlaitai – mums vieni gražiausių, o dar iki atsikraustymo nemažai dienų praleisdavome stovyklaudami Dzūkijos miškuose, toli nuo bet kokio ryšio su pasauliu“, – pasakoja pašnekovė.
R. Matusevičiūtę galima apibūdinti kaip dūzgiančią bitę, kurios veiklų sąrašas niekada nebūna baigtinis, tačiau visos jos sukasi aplink vieną tikslą – tvarumą, gamtos išsaugojimą ir jos puoselėjimą. Tad nenuostabu, kad Druskininkai poros širdis užkariavo savo gamtos turtais, nes, pasakoja aplinkosaugos aktyvistė, jokių giminių ar draugų šiame mieste iki atsikraustymo jie neturėjo. Todėl, teigia ji, kilo ir dvejonių dėl kraustynių – rodės, kad procesas bus sudėtingas, nes Druskininkai buvo toli nuo šeimos ir visko, kas pažįstama.
„Bet buvome absoliučiai neteisūs – druskininkiečiai yra vieni maloniausių mūsų sutiktų žmonių, susirasti draugų čia buvo kaip niekada lengva. Visi labai džiaugiasi išgirdę mūsų istoriją ir skuba pakviesti kavos ar išeiti pasivaikščioti drauge – vietiniams smagu, kad į miestą atsikrausto jaunos veiklios poros, todėl pasijautėme, kad mus priėmė išskėstomis rankomis.
Aišku, reikėjo ir patiems pasistengti, pradžioje pasijautėme kaip grįžę į mokyklą – reikėjo eiti drąsiai susipažinti su žmonėmis, nebijoti prisistatyti ar užkalbinti, buvo gera praktika, kurią mes suaugę žmonės pamirštame, apsupdami save pažįstamais veidais. Bet galiu patikinti – tai tikrai suveikė!
Dėl darbų – esame labai dėkingi, kad galime dirbti nuotoliu, todėl visus darbus buvo ganėtinai lengva perkelti, o ir kolegos labai palaikė mūsų sprendimą. Tačiau galiu drąsiai pasakyti, kad šiuo metu nėra jokio darbo, į kurį iškeisčiau gyvenimą Druskininkuose. Šis miestas ir namai čia mums yra absoliutus prioritetas, prie kurio taikome darbus ir visa kita“ – pasakoja ji.
Iš karto pasiūlė idėjų Druskininkams
Įsikūrimas, kaip pasakoja aplinkosaugos aktyvistė, buvo išties greitas ir lengvas, o bendruomenės šiltas sutikimas leido labai greitai įsilieti į miesto gyvenimą.
„Per pirmuosius mėnesius suradome atvirą jaunimo bendruomenę, kurie mus priima net su pačiomis netikėčiausiomis idėjomis. Miesto centre įsikūrusi bendradarbystės erdvė „Tech Spa“ iškart sutiko kartu su manimi organizuoti upių valymo akciją „River Cleanup Druskininkai“, kartu pradedame pamažu kurti bendruomenės daržą, patys sukalėme ir pakabinome miesto centre inkilus, organizuojame šią vasarą atvirus pokalbius su įvairiais įžymiais Lietuvos visuomeninkais ir nuolat diskutuojame, ką kiekvienas iš mūsų galime atnešti gero ir gražaus į šį miestą.
Miesto valdžia taip pat be galo atvira ir draugiška, vos atvykus, pasidalinau savo mintimis skatinti tvarumo temą mieste ir idėjos buvo pasitiktos išskėstomis rankomis. Neabejoju, kad kartu su druskininkiečiais sukursime labai daug gražių projektų“ – ateities vizijomis dalijasi R. Matusevičiūtė.
Tad toli nuo užsidegimo veikti ir keisti pasaulį ji nepabėgo. Prireikė tik rasti vietą, kurioje pavyko pilnomis rieškučiomis semti motyvaciją ir įkvėpimą.
„Kaip ir minėjau, viena pagrindinių paskatų išsikraustyti buvo prie nerimo sutrikimo privedęs perdegimas – anksčiau dirbdavau trejose ar daugiau darboviečių vienu metu, studijavau ir prie to paties dar užsiimdavau visuomenine veikla, savanoriaudavau, nemažai keliavau, Pranciškus dirbo ir studijavo vienu metu, praleisdavo bemaž kiekvieną dieną iki paryčių bibliotekoje. Supratome, kad ilgiau taip nebegalime, reikia kažką keisti.
Man prireikė kelių mėnesių, kol visiškai atsigavau, pradžioje nuo minčių apie darbą pasidarydavo fiziškai negera, negalėjau įsivaizduoti, kad kažkada grįšiu į tokį darbo režimą, kokį turėjau anksčiau. Atsikrausčius į Druskininkus, pailsėjus ir fiziškai bei emociškai atsigavus, vieną dieną supratau, kad esu kaip niekada produktyvi, vėl dirbu ne su vienu projektu, kuriu laidas, prisidedu prie bendruomenės tvarumo iniciatyvų ir studijuoju. Supratau, kad pasikeitusi gyvenamoji vieta atnešė naujos energijos pliūpsnį“, – atvirauja pašnekovė.
Kiekvienas rytas – gamtoje
Jėgų naujoms veikloms įkvėpęs miestas ne tik padėjo atsigauti ir įsisukti į naujas veiklas, bet ir visiškai pakeisti dienos rutiną.
„Bemaž kiekviena diena prasideda nuo pasivaikščiojimo pušyne, kavos balkonėlyje su vaizdu į gamtą, dienos metu dirbame bendradarbystės erdvėje, kartu su kitais druskininkiečiais arba iš vietinių kavinukių, vakarais keliaujame į vietinių pamėgtą jogą pas Rišikeše gimusį nuostabų jogos mokytoją Naveen, o dieną užbaigiame pasivažinėjimu dviračiais.
Kiekvieną rytą garsiai ir mintyse dėkoju už ramybę ir grožį, kurį matau ir jaučiu šiame mieste, tai buvo pats geriausias sprendimas tiek fizinei, tiek emocinei mūsų sveikatai. Be to, verta paminėti, kad ir finansiškai tai leidžia sutaupyti!
Esame jauna šeima, turime daug norų ir planų, didelis miestas visada verčia susispausti, juokaujame, kad Vilniuje kiekvienas žingsnis kainuoja, o Druskininkuose viskas paprasčiau – daržovės iš turgaus arba draugų sodo, kava iš termoso, o restoranas – piknikas ant ežero kranto. Nors atrodo, kad viskas šiame mieste vyksta lėčiau, mažiau pramogų, bet jaučiamės kaip niekada užimti. Tiesą sakant, įsitraukus į bendruomenės veiklą vos spėjame suktis!“ – nauja kasdienybe dalijasi ji.
Paklausta, ar sutiktų su teiginiu, kad gyvenimas mažesniame mieste, kur daugiau žalumos, mažiau dūzgiančių žmonių ir lėkimo, padeda sulėtinti gyvenimo tempą, R. Matusevičiūtė pabrėžia: „Absoliučiai taip!“
„Pirmiausia, atsikrausčius į mažesnį miestą pagauni save visur greitai einant, skubant, pykstant, kad kažkas „lėtai velkasi gatve“ ar iš lėto susirenka pirkinius parduotuvėje, o tada save prigauni, pagalvoji – o kur aš skubu? Juk gyvenu kurorte, čia žmonės atvyko pailsėti.
Mes sakom, kad Druskininkai turi tokią labai raminančią aurą – gydantis vanduo, ant kiekvieno kampo atsipūsti atvažiavę, išsimasažavę ir išsipirtinę turistai, viską supanti žaluma – kaip tokioje vietoje gali skubėti? O iš tiesų niekur ir nepriskubėsi – kamščių nėra, eilių irgi, viskas pasiekiama pėsčiomis ar dviračiu, net ir norėdamas nerasi, kur tą skubėjimo stresą pajausti“, – džiaugiasi ji.
„Jeigu tik apie kažką svajojate – darykite“
Paklausta, ką pasakytų žmogui, kuris svarsto apie pokyčius savo gyvenime – išėjimą iš darbo, persikėlimą į kitą miestą, galbūt netgi kitą šalį, naujų veiklų pradžią ir kt., bei ko jam palinkėtų, mergina skuba padrasinti.
„Kai tik galiu, visada nuoširdžiai rekomenduoju apsvarstyti galimybę kraustytis į mažesnį miestą. Nebūtinai Dzūkiją, Lietuvos gamta ir kultūra nuostabi kiekviename jos kampelyje. Dažnai girdime, kad Lietuvos mažieji miestai miršta – jauni žmonės išsikrausto, kartu išsinešdami savo idėjas, jėgas ir pinigus. Kartais juokauju, kad išsikraustymas į mažą miestą buvo tarp TOP3 geriausių sprendimų gyvenime – kiti du – draugystė su Pranciškumi ir darbas aplinkosaugoje (šypsosi).
Dabar draugai ir šeima kartais juokais mane vadina Druskininkų ambasadore, nes skambu taip, lyg man kažkas mokėtų, bet galiu patikinti – taip myliu šį miestą, kad dalinuosi savo patirtimi nuoširdžiai norėdama daugiau žmonių paskatinti atsikraustyti į mažesnius miestus ir atnešti kultūrą ir idėjas.
Apskritai, galbūt jūsų svajonė gyventi ne kaime ar mažame mieste, o kaip tik nuolat verdančiame didmiestyje – šios svajonės irgi privalu laikytis! Labai liūdžiu, kai matau žmones, negyvenančius savo svajonės tik dėl to, kad bijo arba iš aplinkos nesulaukia palaikymo veikti.
Nuskambės banaliai, bet gyvenimas vienas, nejaugi jį norime nugyventi taip, kaip visi? „Kaip pridera“? Jeigu tik apie kažką svajojate – darykite, kraustykitės į tą miestą, stokite į tą universitetą, pradėkite tą hobį ar naują verslą. Darymas naujų dalykų gali atnešti diskomfortą, bet nedarymas ir stovėjimas vietoje yra gerokai nemalonesnis“, – šypteli ji.