Vien garsiųjų jos automobilių, kuriuos demonstruoja socialiniuose tinkluose, kainos išties šokiruoja ne vieną, o dažniau, pasak Kristinos, sukelia būtent vyrų pyktį ir pavydą, nes kaip čia moteris gali po kelis šimtus tūkstančių eurų kainuojančius automobilius vairuoti, apie tai garsiai kalbėti, savo turtais didžiuotis. Kristina šypsosi, kad lietuviai nesupranta sarkazmo. O ji tikrai mokanti iš savęs ir savo turtų pasijuokti, bet ir kitus į vietą pastatyti. Chameleonas – tokiu žodžiu apibūdinčiau Kristiną po mudviejų netrumpo, nuotaikingo, o vietomis ir labai rimto pokalbio.
Kristina, kokia buvo jūsų vaikystė?
Kadangi esu vienturtė, buvau ir užaugau pakankamai išlepinta. Mėgstu, kad viskas būtų tik man, visuomet norėjau būti geriausia ir turėti tai, kas geriausia. Mes puikiai gyvenome. Palyginus su kitais vaikais, aš geriausiai ir gyvenau. Nepaisant to, kad gyvenome prabangiai, niekada nebuvau ta, kuri norėjo tuo pasipuikuoti. Atvirkščiai – mėgdavau pasidalinti tuo, ką turėjau. Skūpi ir pasikėlusi taip pat nebuvau, nors manęs specialiai neauklėjo, kad aš tokia nebūčiau. Ir dabar nesu išpuikusi, nors yra kam atrodo, kad aš labai mėgstu demonstruoti tai, ką turiu, bet iš tikrųjų nedaug kas supranta sarkazmą.
Koks buvo pirmasis jūsų darbas?
Po mokyklos įstojau į teisę universitete ir planavau važiuoti į Vilnių studijuoti, bet kadangi įstojau ir pastojau, tai planai pasikeitė. Auginau sūnų (šiuo metu Kristinos sūnui 21 metai, aut. pastaba), studijavau ir studijų pabaigoje pradėjau dirbti kalėjime. Ten išdirbau 5 metus pareigūne, būrio viršininke. Dirbdama baigiau universitete ir teisės magistrą.
Ar tėvai skatino dirbti, ar pačiai norėjosi būti finansiškai nepriklausomai?
Mano tėvai nebuvo tie, kurie mane vertė dirbti. Bet aš matydavau, kaip mama sunkiai dirbo ir uždirbdavo, tėtė taip pat dirbo, bet buvo kūrybiškesnis. Jis mėgdavo kurti įdomesnius verslus, pavyzdžiui, augino stručius, dirbo su avia modeliukais. Iš mamos paveldėjau užsispyrimą darbui, o iš tėčio, kad reikia dirbti kūrybiškai. Aišku, dirbant kalėjime tos kūrybos nelabai kur panaudosi.
Koks buvo tas darbas kalėjime?
Bendravau tiesiogiai su savo būrio nuteistaisiais, tvarkiau visus jų reikalus, spręsdavau problemas, ruošdavau ankstesniam lygtiniam paleidimui, jei geri būdavo. Labai skatindavau mokytis, dirbti, bandžiau atvesti į doros kelią, bet sunkiai su jais šiuo klausimu.
Nebuvo taip, kad kaliniai mane įžeidinėtų, daugiau jie mane mylėjo, nes vis tiek moterį, ir dar pasitempusią su uniforma, aukštakulniais matyti kalėjime nėra toks dažnas įvykis. Tai jie turėjo į ką akis paganyt, žiūrėdavo, seilę pavarvindavo, ilgai juk moterų iš arti nemato.Aišku, buvo įvairių komentarų, ir visokiais žodžiais išvadindavo be jokio pagrindo. Išlysdavo kažkokios emocijos ir išsiliedavo ant manęs. Bet iš esmės, tai buvau kaliniams teisinga, aišku, nebuvau gera tiems, kurie nieko gero neveikė, nes palaikymo jie iš manęs nesulaukdavo. Bet jeigu dėl pačių nuteistųjų nebuvo kažkokių didelių problemų, tai aplinka ten išties yra labai slegianti, psichologiškai tai – labai sunkus darbas, be to, ne taip gerai apmokamas.
Kadangi man neužteko uždirbamų pinigų, maždaug po vienerių metų darbo kalėjime savo atostogų metu pradėjau važinėti skinti braškių. Būdavo išvykdavau mėnesiui, dar būdavo pasiimdavau neapmokamų atostogų ir važiuodavau padirbėti papildomai. Tuo metu ten galima per dieną buvo uždirbti 100 svarų. Tuo metu tai tikrai buvo daug, dabar – labai mažai. Važinėjau ten keturis metus kiekvieną vasarą ir vis prašydavau kalėjimo administracijos, kad mane dažniau išleistų. Atostogų aš labai seniai neturiu ir nežinau, ką tai reiškia, nes man svarbiausia yra dirbti.
Sunkus darbas braškių laukuose?
Ten jau ne psichologiškai, kaip kalėjime, o fiziškai buvo labai sunku. Nežmoniškai karšta tuose šiltnamiuose, žmonės išsekdavo, alpdavo, krisdavo. Mes dirbdavome ir rudenį ir pavasarį, kai būdavo šalta, drėgna. Braškes reikėjo ne tik rinkti, bet ir sodinti, ravėti, rauti. Rovimas nėra toks paprastas darbas, pradėjo sąnarius skaudėti. Tadapagalvojau, kad per jauna esu, kad sveikatą susigadinčiau visam gyvenimui ir baigiau ten dirbti.
Ar buvo planas, kur leisti uždirbtus pinigus?
Su tuometiniu draugu norėjome pasitaupyti pradiniam įnašui, kad įsigyti būstą. Padirbome, susitaupėme, nusispirkome butą, tada išsiskyrėme, aš išėjau, o pinigai pasiliko bute su visam (juokiasi, aut. pastaba). Pinigų neatgavau, bet tikrai nei pergyvenu, nei pykstu, karma yra visagalė. Pinigai uždirbami, o man iš svetimų žmonių nieko nereikia.
Taigi, vienu metu baigiu tris etapus: išėjau iš abiejų darbų, nutraukiau santykius, ir sugalvojau naują planą – išvykau atgal į Škotiją su visam, bet pragyvenau 6 metus. Atvykusi įstojau į koledžą studijuoti anglų kalbos, pradėjau dirbti grožio industrijoje – dariau manikiūrus, dirbau su blakstienomis. Vieną dieną pamačiau permanento kursus ir mane sudomino. Tuometinis mano draugas mane dar kvailino sakydamas, kas čia tuos antakius pas mane už kelis šimtus eurų darysis. Pasakiau, kad geriau jis patylėtų ir nesikištų. Pasiėmiau paskutinius susitaupytus pinigus ir pradėjau mokytis. Ir man labai gerai sekėsi, pradėjau labai daug uždirbinėti. Viską, ką uždirbdavau investavau į save, kaip į meistrę. Norėjau būti geriausia savo srity. Investavau ne tik į profesinius mokymus, bet lankiau ir įvairius psichologijos kursus.
Kiek tais laikais buvo galima uždirbti iš permanento, kitų procedūrų, kurias darėte?
Uždirbdavau apie 10 tūkstančių eurų per mėnesį ir daugiau. Klientės daugiausiai buvo škotės, lietuvės, latvės ir lenkės.
Kaip atsidūrėte Barselonoje?
Škotijoje man nelabai patiko dėl kelių priežasčių: gyvenau labiau kaime, nei mieste, be to, ten būdavo šalta, dažnai lydavo, neįdomu gyventi, nebūdavo, kas veikti. Realiai nieko nedariau, tik dirbau nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, savaitgaliais taip pat. Vieną dieną supratau, kad nebegaliu – tiesiog nusibodo. Nors ir gerai uždirbau, netgi tapau vietine žvaigžde, norėjau pokyčių. Tuo metu viena mano pažįstama netikėtai pakvietė į Barseloną padirbėti jos klinikoje su grožio procedūromis. Pagalvojau, kad visai gera mintis pakeisti aplinką. Išsiskyriau su tuometiniu draugu, su kuriuo jau kuris laikas buvo toksiniai santykiai, sudėjau visus savo daiktus į vilkiką pervežimui iš Škotijos į Barseloną. Tuomet dar nuskridau į Lietuvą, kad padirbti su klientėmis, nes turėjau užsakymų. Tuomet jau buvo kalbų apie pandemiją. Atsimenu dirbu ir klausau per radiją, kad tuoj viskas bus uždaryta, lėktuvai neskris – prasidės visuotinis karantinas. Supratau, kad jau aš čia tai tikrai neliksiu ir iškart ėmiausi veiksmų – tą pačią dieną nusipirkau naujus bilietus, nes mano suplanuotas skrydis turėjo būti vėliau. Taip staiga iatsidūriau Ispanijoje, Barselonoje, visiškai nežinomam man krašte. Viskas vyko žaibišku greičiu, nebuvau radusi net kur gyventi.
Atvykusi apsistojau viešbutyje, nuėjau pas tą savo pažįstamą į kliniką pasiruošusi dirbti, o jinai man sako, kad klinika uždaroma, darbo nebus, nes įvedamas sugriežtintas karantinas. Atsimenu stoviu ir suprantu, kad nieko neturiu – nei darbo, nei namų, ir nežinia, kada visa ta pandemija baigsis. Bet ne mano būdui nuleisti rankas. Greit suradome man butą, kuriame praleidau visus tris karantino mėnesius. Per tą laiką labai daug gilinausi į psichologiją, lankiau nuotolinius kursus, save iš visokių traumų, skaudulių ištraukiau, tapau gerokai stipresnė. To laiko sau man labai reikėjo.
Kai baigėsi karantinas, pradėjau dirbti klinikoje, pažįstama man rasdavo klientų. Po trijų mėnesių užsidirbau pakankamai pinigų, kad išsinuomočiau pačioje geriausioje Barselonos vietoje, pirmoje zonoje esančius erdvius apartamentus su vaizdu jūrą, su baseinu po langais, sporto sale. Vos tik pamačiusi tą namą, žinojau, kad čia gyvensiu. Per karantiną tam, kad galima būtų išeiti į kiemą, reikėdavo turėti šunį. Tai aš jį pasiskolindavau ir išeidavau. Vaikščiodavau su tuo šuniuku pro prabangiausią Barselonos zoną ir save nuteikinėjau, kad vieną dieną aš čia gyvensiu. Kadangi išsipildo visi mano norai, tai išsipildė ir šis.
Kai dar daugiau uždirbau išėjau dirbti sau, išsinuomavau Barselonos centre kitoje klinikoje darbo vietą. Kaip visada daug dirbau, vedžiau kursus. Gerai užsidirbdavau ir labai gerai gyvenau. Aišku, nemažai ir išleisdavau, pavyzdžiui, už apartamentų nuomą reikėjo mokėti 2000 eurų per mėnesį, už darbo vietą klinikoje – 3500 eurų. Kitų išlaidų neskaičiavau. Norėjau mėgautis gyvenimu tuo momentu, tad leisdavau sau viską.
Pačiai vyras nebuvo reikalingas toks, kuris uždirba mažiau. Kaip sekėsi Barselonoje rasti tokį? Kai vyrai kviesdavo į pasimatymus, kaip išsiaiškindavote, ar uždirba daugiau nei jūs?
(Juokiasi, aut. pastaba). Iš tikrųjų, kai gyvenau Barselonoje, mano kartelė šoktelėjo gerokai į viršų. Ir aš tikrai nenorėjau vyro, kurį man reikėtų išlaikyti. Man nereikia tokio, kuris mane gali į Mcdonald’s nusivesti. Todėl, kai vaikščiodavau į pasimatymus, tai tikrai gerai juos praskanuodavau (juokiasi, aut. pastaba). Visus tuos savo skanerius sujungdavau ir stebėdavau, klausindėdavau – ką veikia, kuo užsiima, kokie gyvenimo planai, tikslai, ar mėgsta darbą, ar koks ispanas tinginys, kur viskas manjana (liet. rytoj, aut. pastaba). Sudėtinga buvo rasti vyrą, kuris už mane gerokai daugiau uždirba ir iš kurio tu gali mokytis, o ne man pačiai tempti jį kaip lagaminą be rankenos. Kam man toks vyras? Kai standartai aukšti, pati pakankamai gerai uždirbi, nėra lengva. O rasti protingą, gerai uždirbantį ir laisvą vyrą dar sunkiau. Jeigu žmogus rimtas verslininkas, padorus žmogus, jis bus užimtas.
Tai kaip ir pasisekė sutikti ir laisvą, ir turtingą, ir protingą?
Tikra tiesa (juokiasi, aut. pastaba). Mano vyras Enrique jau seniai buvo išskyręs su savo žmona, jo vaikų mama. Vėliau turėjo draugių, bet su jomis nesiejo ateities. Kai pamatė mane, buvo apakęs: ir graži, ir protinga, ir dar pinigus gerus uždirba. Jam buvo lengvas sukrėtimas, nes jis buvo tokių nematęs. Ispanės nei gražios, nei protingos, nori mažiau dirbti, iškart turtingo vyro ieško.
Mano vyras manimi susižavėjo visapusiškai ir ypatingai tuo, kad man patinka dirbti, kad aš kaifuoju nuo to. Jam tai labai svarbu, kaip ir jam. Jeigu jis dirba, aš negaliu jo trukdyti. Jeigu moteris nesuprastų to, o eitų, trukdytų, priekaištautų, kad jis daug dirba, kad geriau su ja pabūtų, zystų, kad nėra kas veikti, jam būtų galas, o tai moteriai irgi būtų galas su juo.
Tiek mano gyvenime darbas yra pirmoje vietoje, tiek ir pas mano vyrą. Todėl mes taip ir tinkame vienas kitam, nes abu esame visiški darboholikai. Jeigu ir išvažiuojame atostogauti, mūsų rankose visuomet būna telefonai ir mes vis tiek dirbame – galbūt kiek mažiau, bet dirbame. Ne mano tema gulėti prie kokio nors baseino su kokteiliu ir nieko neveikti. Galiu pabandyti tai padaryti penkias minutes, bet nežinau net ir ar tiek pavyktų.
Tai jeigu galėtumėte daugiau gyvenime nebedirbti, ką realiai galite sau leisti, tai kaip ir nepavyktų?
Tikrai ne (juokiasi, aut. pastaba). Jei vyras mokėtų po milijoną per dieną, kad nieko neveikčiau, aš net ir tada negalėčiau. Išprotėčiau tiesiogine šia žodžio prasme.
Kuo jūsų vyras jus sužavėjo?
Oi, daug kuo. Jis nuostabus džentelmenas, elegantiškas, atsakingas, turi gerą humoro jausmą, mylintis, nieko negailintis, viską leidžiantis. Jis man yra tobulas vyras, geresnių vyrų nebūna. Jis man ir pats pasako, kad geresnio aš nerasiu, kaip ir jis neras geresnės. Jis galėjo sau leisti turėti bet kokią moterį, turėdamas tokį statusą, būdamas tokio būdo, bet ieškojo tos vienintelės ir štai rado alytiškę (šypsosi, aut. pastaba).
Kaip greitai klostėsi jūsų santykiai?
Susipažinome internete, susitikome restorane, draugavome metus, tuomet jis man pasipiršo. Dar po metų vyko vestuvės Lietuvoje, kurios buvo labai jaukios, mažos, jose dalyvavo tik artimiausi mums žmonės – mano ir jo šeimos. Po jų išvykome į povestuvinę kelionę – į Dubajų ir Maldyvus. Nenorėjome nei vienas didelių vestuvių, aš jam dar siūliau vykti į Maldyvus ir ten dviem susituokti, bet nusprendėme savo meile pasidalinti su brangiausiais. Man nuoširdžiai nereikėjo nei suknelių, nei grandiozinių balių, svarbiausia, kad gyventi mudviems gražiai, o ne pasirodyti prieš kitus, kad dideles ir prabangias vestuves galime iškelti, lyg nuo pinigų ir vestuvių dydžio šeimos laimė priklausytų.
Turtingi žmonės neretai būna labai taupūs. Ar buvote kada tokia?
Mes su vyru, nors ir mėgstame paišlaidauti, bet būna ir pataupome. Yra kam netaupau išvis – vardiniams drabužiams, batams, rankinėms. Čia net pati savęs negaliu sustabdyti. Galiu visus pinigus išleisti, kiek turiu tuo metu, beje, juos perku iš savo kišenės, o ne vyras man perka, kaip yra galvojančių. Barselonoje, kur yra visos garsiausių prekės ženklų parduotuvės, mane jau pažįsta. Aš ten jose kai įsisuku, tai mane su krovinine mašina galima namo vežti su visais tais pirkiniais. Mano vyras tuomet jau būna išsigandęs, sėdi, laukia manęs, kol aš siautėju, karts nuo karto vis mandagiai pasiūlydamas neišleisti visų pinigų (juokiasi, aut. pastaba).
Kokiomis sumomis sukatės pro tas parduotuves?
Būna ir 10 tūkstančių eurų už pirkinį sumoku. Bet tai yra normalu – vardiniai daiktai daug kainuoja, tad labai stipriai su tais 10 tūkstančių neįsibėgėsi.
Ar paskaičiavote kiek per mėnesį jums reikia pinigų?
Nei aš, nei vyras tokių dalykų neskaičiuojame, buhalterijos nevedame. Nujaučiu, kad iš manęs būtų labai prasta buhalterė būtų (juokiasi, aut. pastaba).
Ar yra, kam gailite pinigų?
Nėra. Ką noriu, tą nusiperku. Bet jeigu mano išlaidas palyginti su vyru, tai jeigu turėsiu daugiau pinigų, tai nusipirksiu kokį nors daiktą, o jis geriau nueis į gerą restoraną ir ten skaniai pavalgys, gerai praleis laiką.
Galėtumėte gyventi su taupiu vyru, kuris neleistų taip išlaidauti arba lieptų „pristabdyti arklius“ parduotuvėse?
Tikrai, kad niekada negalėčiau su tokiu gyventi (juokiasi, aut. pastaba). Be to, jeigu aš pati užsidirbu, kodėl man kažkas turi sakyti, kur man leisti savo pinigus. Vyras nežino nei kiek aš uždirbu, nei kiek aš išleidžiu. Pas mus yra atskiros sąskaitos, aš jo kortelėmis nesinaudoju. Jeigu noriu ko nors, galiu paprašyti jo, kad man tai nupirktų, bet aš nemėgstu prašinėti, tai ne mano būdui. Noriu būti ir esu nepriklausoma, esu pripratusi taip gyventi. Manęs niekada joks vyras neišlaikė ir niekam ant sprando nesėdėjau. Šiandien gaunu algą iš „Padėlio klubo“, kurį administruoju, darau grožio procedūras Lietuvoje, Barselonoje. Uždirbu iš reklamų. O mano vyras tikrai mane ir palepina, ir pasiūlo apmokėti kai kuriuos brangesnius pirkinius, restoranuose visada vaišina. Tad jeigu taip aiškiau apibūdinti finansinę situaciją šeimoje, tai mano pinigai yra mano pinigai, o jo pinigai yra mūsų bendri pinigai (juokiasi, aut. pastaba.).
O ar nebūna taip, kad pačiai reikia pristabdyti vyrą, kad nenupirktų penkto prabangaus automobilio?
Automobiliai yra jo aistra, jis juos perka ir pirks. Bet tenka vyrą kartais pristabdyti, ir jis pats save pristabdo. Jis mėgsta visokius siurprizus, pavyzdžiui, Dubajuje, vakarienę už tūkstantį eurų suorganizuoti, arba ypatingai brangiai kainuojančius viešbučius užsakinėja. Būna, kad mėgsta išsišokti, bet jis visada labai gerai gyveno, įpratęs leisti sau viską, ką nori. Barselonoje turėjo labai sėkmingą farmacijos kompaniją, kurią pardavė, gauna pagal sutartį dividendus, užsiima konsultacijomis, turi „Padėlio klubą“ Alytuje. Jam puikiai sekasi.
Jachtų ar katerių, kaip automobilių, suprantu dar nekolekcionuojate?
Dar ne, bet norų sąraše yra turėti prabangų katerį, kaip ir privatų lėktuvą. Žinant, kad norai pildosi, neabejoju, kad turėsime ir juos.
Šiandien populiaru pasirašinėti povedybines sutartis, kurias dažniausiai inicijuoja tie, kurie poroje yra turtingesni. Ar pasirašėte judu tokią?
Tikrai ne. Vyras savo testamentą sudarė dar gerokai iki mūsų vestuvių. Padalino visą savo turtą man ir dviem savo vaikams. Jis tikrai ne toks žmogus, kuris sėdėtų apsikabinęs savo turtus ir saugotų juos nuo savo žmonos ir kad jeigu skirsimės, tai jau nieko man neduos, viską atims, ką dovanojo ir pliką basą paliks. Pas mus buvo sudaryta vienintelė sutartis, kurioje yra numatyta, kad santuokoje aš būčiau graži, liekna ir jį mylėčiau.
Vykdote sutartį sąžiningai?
Vykdau, vykdau (juokiasi, aut. pastaba).
O kai jau pradėsite senti, ir nebūsite tokia graži, kas tada?
Moteris gali bet kurio amžiaus graži, liekna, save prisižiūrėjusi būti. Mano vyras žino, ko nori ir ko nenori. Jam labai svarbu, kad galėtų manimi didžiuotis, kad būčiau graži, po vestuvių netapčiau stora, išklerusi tetulė, kaip kai kurios, kurios pasiekia vyrą, išteka, ir jau gali atsipalaiduoti ir atrodyti bet kaip. Iš čia ir kilo sparnuota jo frazė, kad „geliko durys tokiai žmonai nebeatsidarys“. Galėsiu tik iš tolo pažiūrėti (juokiasi, aut. pastaba).
O vyras nepavydi, kad jus apžiūrinėja ir aptarinėja visa Lietuva?
Esu sakiusi, kad aš esu kaip „Ferrari“. Kai nusiperki tokį, tai žinai, kad į jį visi žiūrės. Tai jeigu turi jauną ir gražią žmoną šalia savęs, tai turi susitaikyti, kad žmonės į ją žiūrės, aptarinės, pavydės. Tai mano vyrui nėra ko pavydėti kitiems, nes jam pavydi (juokiasi, aut. pastaba).
Jei nepavydus, tai gal išeinate viena ar su draugėmis pasibūti, kad ir į kokį barą ar naktinį klubą pasišokti?
Mes po vieną nebūname, laisvą laiką leidžiame kartu, prisigalvojame, ką veikti, mums įdomu dviese, tad nėra poreikio po vieną kažkur vaikštinėti. Aš iš esmės nemėgstu jokių naktinių klubų ar barų – nei geriu, nei rūkau, vyrą turiu, ką man ten veikti?
Ar dažnai sulaukiate prašymų pagelbėti finansiškai?
Kasdien rašo ir lietuviai, ir užsieniečiai. Esu atsargi su tokiais prašymais. Pinigų nedalinu, mano įsitikinimu reikia dirbti, o ne prašinėti. Man pačiai taip pat niekas nieko nedavė. Gyvenimas parodė, kad jei nori, tai gali dirbti ir užsidirbti, reikia noro ir pastangų. Kam padedu finansiškai, tai vienai šuniukų prieglaudai.
Savo socialiniuose tinkluose linksmai ir sarkastiškai kalbate apie pinigus. Kodėl pasirinkote tokį komunikacijos būdą, žinant tai, kad lietuviai yra labai pavydūs ir kad ne visada supranta tokius juokus apie pinigus?
Iš tiesų, tai išpopuliarėti neplanavau, mano, kaip žvaigždės, gyvenimas prasidėjo netikėtai. Balandžio 1 d. įkėliau pirmąjį savo video, kaip išlipu iš mašinos ir pasakau, kiek kainavo mano batai, rankinė, ir kad čia nieko, nes didžiausia sąskaita yra už šildymą „Padelio klube“. Norėjau parodyti, kad mes ten šildome, kad būtų gera ir šilta žiemos metu ateinantiems. Čia buvo akcentas. Žmonės, kurie manęs net nepažįsta, ne iš Alytaus, kurie nežino, kad toks klubas yra, nesuprato, ką aš turėjau minty, pradėjo komentuoti, kai kurie jų – mane moralizuoti. Tada pagavau azartą.
Mano reakcija į mane šmeižiančius yra ne tyla. Jeigu duosi man, aš duosiu dvigubai, o jei reiks ir trigubai, ir penkiagubai atgal. Tokia jau esu. Tad pradėjau kurti dar daugiau video apie outfitus, prabangius automobilius, kalbėti apie pinigus. Taip ir užsisuko viskas. Tik pastebiu, kiek daug laiko atima tų visų istorijų kūrimas, filmavimas, montavimas. Gerai, kad vyras įsitraukė, sugalvoja temų, padeda man, tad dabar daug lengviau. Kai visi laukia istorijų kaip kokio serialo, reikia greičiau suktis (juokiasi, aut. pastaba).
Daug žymių žmonių nebeskaito komentarų dėl įžeidinėjimų. Jūs juos dar skaitote?
Paskaitome kartu su vyru, pasijuokiame. Būna, kam nors atsakome. Bet nei aš, nei jis niekuomet neimame į galvą svetimų žmonių komentarų, tad jei kas nori įžeidinėti ir galvoja, kad parašę ką nors bjauraus, mus įžeis, tai vargti nereiktų, geriau jau ką nors įdomaus nuveikite. Didžiausi mano heiteriai yra vyrai, kaip nebūtų keista. O iš moterų kasdien gaunu daug gražių, palaikančių žinučių. Jose rašo, kokia aš faina, linksma, kaip moku iš savęs pasijuokti, kad motyvuoju. Daug moterų kreipiasi dėl privačių konsultacijų, patarimų dėl verslo, kitos sako, kad taip motyvavau, kad išėjo iš darbo ir kuria savo verslus. Labai smagu gauti tokias žinutes, pasidalinu jomis ir savo socialiniuose tinkluose, kad kiti irgi patikėtų, kad gali patys daug pasiekti savo darbu. Tai yra mano tikslas. Ne tai, kad pasipuikuoti pinigais, žmones paniekinti ar pažeminti.
Kiekvienas mano skleidžiamas žinutes supranta pagal save. Asmeniškai noriu, kad Lietuvos žmonės eitų į priekį, noriu juos pakeisti, kad jie kitaip mąstytų, kad būtų laimingi. Ši tauta yra žiauri, jei jau savižudybėmis pirmaujame. Vadinasi kažkas negerai yra ir tai reikia taisyti. Esu tikra, kad jeigu jau grįžau į Lietuvą, vadinasi reikia čia kažką naudingo padaryti.
Ilgam sugrįžote?
Planavome būti tol, kol baigsiu mokslus. Dabar studijuoju psichologiją. Esu pirmakursė. Noriu baigti ir magistrantūrą. Tai viso 5 studijų metai. Nežinau dar, kaip čia viskas klostysis, kaip seksis, juk „žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“. Bet kad visą gyvenimą čia gyvensime, tai tikrai nemanau. Šiuo metu gyvename Alytuje, nuomojame namą, bet gal vėliau į Vilnių reiks kraustytis. Pirkti namo Lietuvoje nenorime, matome didelę riziką, nes norime namo pagal savo išgales. Tad klausimas didelis, kiek bus galinčių tokį įpirkti, jei apsispręsime jį parduoti. Vyras turi namą už Barselonos, bet mes ten retai važiuojame. Kai važiuojame į Barseloną aplankyti artimųjų, padirbėti, apsistojame viešbučiuose. O ten ir pusryčius gamina, lovas kloja, kambarius tvarko, niekuo rūpintis nereikia.
Aš ir namuose nieko netvarkau, negaminu, kartais kokių nors sveikų salotų mums paruošiu. Yra šeimininkė, kuri viskuo pasirūpina. Vyras nusprendė, kad aš ne prie puodų ir ne su šluota bėgiočiau po namus, o būčiau moterimi, laiką skirčiau sau, taip pat darbui, kurį mėgstu. Per tą laiką, kol šeimininkė tvarko mano namus ir gamina maistą, aš galiu daug daugiau uždirbti pinigų, nei taupyčiau šeimininkei ir pati aplink namus sukčiausi. Labiau apsimoka turėti žmogų, nes jis mažiau kainuoja, nei mano laikas.
Pinigai kai kuriuos žmones sugadina. Ar matote pasipūtusių turtuolių aplink?
Aš, nors ir turtinga, tikrai nesu tokia ir jokie pinigai manęs nepakeis. Išlikti paprastu žmogumi su dideliais pinigais, žinomumu, įtaka, valdžia daugeliui yra išties sunku. Save sukontroliuoti, nesužvaigždėti, neįsijausti į visagalio vaidmenį nėra lengva. Man tas negresia – kokia buvau, tokia ir liksiu, bet aplink susireikšminusių turtingų žmonių matau daug.
Ar šiandien jau gyvenate visiškai taip, kaip visada norėjote?
Visada norėjau gyventi ne labai gerai, o geriau nei labai gerai. Sau leisti absoliučiai viską, savęs finansais neriboti. Taip ir gyvenu. Tam, kad taip būtų, galvoju norus. Kadangi moku su norais dirbti, jie pildosi. Ką aš dabar turiu ir kaip aš gyvenu, tai buvo visos mano svajonės, kurios išsipildė. Pastebiu, kad žmonės nemoka svajoti ir neturi konkrečių norų, todėl pas juos niekas ir neišsipildo, nes nėra kam. Turėdamas norą save užsiprogramuoji veiksmams, kad tai turėti. Juos reikia aprašyti, vizualizuoti, manifestuoti, išjausti, kad jau turi, ko nori, ir viskas išsipildo. Žinoma, tai nereiškia, kad šiandien sugalvojai, o rytoj jau noras išsipildys. Aš ties norais labai stipriai dirbu šešerius metus. Kitiems tai gali atrodyti kvailai, bet tai yra minčių galia ir aš ja tikiu.
Kaip reaguojate į nesėkmes, į nepasiektas svajones?
Kad pykčiau, jei kas nepavyksta, tai tikrai ne. Reikia labai stipriai save kontroliuoti ir mokėti save nuraminti. Jeigu kažko noriu ir nuo pat pradžių nesiseka, priimu tai kaip ženklą, kad „ne dabar“. Reikia mokėti tuos ženklus pamatyti ir juos priimti. Ėjimas prieš juos nieko neduos. Pas mane pačią buvo daug pavyzdžių – štai labai norėjau išskristi ir man nesisekė nuo pat pradžių: skrydžių laikai buvo blogi, negalėjau iš pirmo karto bilieto nusipirkti, viešbutis buvo užimtas, kuriame norėjau apsistoti ir tt. Tai yra ženklai, kad man nereikia ten skristi, nes manęs ten nelaukia nieko gero. Aš išties labai stebiu aplinką, mąstau, galvoju, žiūriu, suprantu, kas vyksta. O jei žmogus nesupranta ir aklai vis tiek stumia savo, tai pas jį niekas ir nesigauna. O aš žinau, kaip reikia daryti, kaip ir kur pakreipti savo mintis. Atradau tai intensyviai mokydamasi psichologijos.
Mano tikslas yra ir Lietuvos moteris to mokyti, konsultuoti, vesti kursus. Aš nemokyčiau moterų iš teorijos, tik iš praktikos. Jos matys realų gyvenimą, patirtį, kaip visko pasiekiau, kad šiandien galiu sau leisti viską, kad turiu nuostabų vyrą, mėgstamą darbą, prabangiausius automobilius, gyvenu gerą gyvenimą, kurio visada norėjau. Tad noriu, kad ir kitos lietuvės būtų laimingos, nebūtų tokios pavydžios ir piktos, kad būtų turtingos, bet uždirbamos pačios, o ne ieškančios turtingo vyro, kad jas išlaikytų.
