Persimainė gydytojos veidas, galvojo, kad kažkas negerai su echoskopu
„Kartais pasvajodavau, kaip būtų smagu susilaukti dvynukų, bet neleidau sau per daug apie tai užsisvajoti – juk tai nutinka taip retai. Sužinojusi, kad laukiuosi, dažniau pagalvodavau, berniukas bus ar mergaitė, o ne kiek vaikučių. Mano giminėje buvo pora atvejų, kai gimė neidentiški dvyniai, o apie trynukus, tiesą sakant, anksčiau net nebuvau daug girdėjusi, tai išvis atrodo nerealu. Juk jie sudaro vos 0,05 proc. daugiavaisio nėštumo atvejų. Žinau, kad tiek dvynukų, tiek trynukų dažniau gimsta po dirbtinio apvaisinimo, o aš pastojau natūraliai“, – nesitikėjusi susilaukti iškart trijų vaikų pasakodama šypsosi Brigita.
Kai sužinojo, kad laukiasi, eilės Vilniuje pas moters gydytoją buvo beveik dviem mėnesiams į priekį. Kilo nerimas, kad tokiu svarbiu metu viskas vyksta taip lėtai. Už tai, kad buvo apžiūrėta anksčiau, ji sako galinti padėkoti uždegimui, mat į tai įprasta reaguoti skubos tvarka.
„Kai gydytoja apžiūrėjo mane echoskopu, mačiau, kaip persimaino jos veidas, kokia susikaupusi kažką tyrinėja ekrane. Lyg šiandien pamenu tą akimirką, kai pasakė: „Nesuprantu, kiek vaisių pas jus matau“. Aš juokais jai atsakiau: „Kuo daugiau, tuo geriau!“. Iš pradžių maniau, gal tiesiog kas nors negerai su echoskopu, bet kai gydytoja pasikvietė sesutę padėti suskaičiuoti, kiek vaisių pas mane yra, supratau, kad nutiko kažkas labai ypatingo. Tai buvo tiesiog euforija. Jaučiausi lyg sapne ir jau įsivaizdavau, kaip rodysiu nuotrauką vyrui ir klausiu, ką jis joje mato. Taip visą šeimą su ta nuotrauka ir erzinau – šoką išgyvenome ne tik mes su vyru, bet ir visas artimiausiųjų ratas“, – pasakoja laiminga mama.
Pas gydytojus lankėsi kas savaitę, svėrė beveik 100 kg
Brigita sako, kad laukiantis trynukų labai didelė tikimybė, jog kas nors nutiks ne taip, o ji iš savo pusės nieko negalėjo padaryti, tik tikėtis, kad viskas bus gerai.
„Pastaraisiais metais gyvenau gana sveikai – jokio alkoholio ar kitų žalingų įpročių, daug laiko leisdavau judėdama gryname ore, stengiausi sveikai maitintis, todėl nėštumo metu nieko drastiškai nereikėjo keisti, tik atsisakiau kavos. Jos labai ilgėjausi. Paskutiniais nėštumo mėnesiais negalėjau daug judėti ir praktiškai buvo neįmanoma pasilenkti, nes buvau labai didelė ir svėriau kone 100 kilogramų. Mano merginoms ir pilvukui sparčiai augant, naktimis miegoti taip pat buvo beveik neįmanoma“, – prisimena ji.
Žinodama, kad viso 40-ies savaičių termino sulaukti nerealu, Brigita gyveno su dideliu noru nešioti mergytes kiek tik įmanoma ilgiau ir pasiekti bent jau 32-ą nėštumo savaitę, kai ankstukų išgyvenamumo tikimybė ir sveikatos rodikliai gana aukšti.
„Kadangi nėštumas buvo didelės rizikos, pas gydytojus turėdavau apsilankyti mažiausiai kartą, dažnai ir daugiau kartų per savaitę, nuolat atlikti tyrimus. Žinoma, tyrimų metu būdavo nemažai nerimo, o turbūt labiausiai nerimavome dėl to, kad mergytės augo nevienodu tempu. Paskutines nėštumo savaites praleidau ligoninėje, nes mažylėms kilo pavojus. Iš pradžių į ligoninę atsiguliau 25 nėštumo savaitę, su vyru buvome išsigandę, kad netektų gimdyti taip anksti. Tuo metu man jau buvo leidžiami steroidai, skatinantys spartesnį mergyčių plaučių vystymąsi, jei jos nuspręstų gimti taip anksti. Beveik visą šį laiką iki gimdymo išbuvau ligoninėje. Laimei, viskas buvo gerai, išlošėme labai daug laiko – dukryčių sėkmingai sulaukėme, kai buvo 31 savaitė ir 4 dienos. Jos gimė sveikos ir pakankamai stiprios, kad išmoktų kvėpuoti ir valgyti“, – džiaugiasi mama.
Mergytės nutarė gimti per meilės dieną
Dukrytės pasirinko gimti vasario 14-ąją, meilės dieną. Meda ir Elzė svėrė po 1,6 kg, o mažoji Smiltė – 1,3 kg. Vardus jiedu jau buvo paskyrę pačioje nėštumo pradžioje ir žinojo, kurioje vietoje kuri mergytė spardosi.
„Gimdymo dieną jos mus nustebino dar ir tuo, kad gimė būtent tokiu eiliškumu, jog iš pirmųjų vardų raidžių susidėliojo žodelis MES, tarsi jos mums sakytų: mes jau čia! Gimdymo metu operacinėje darbavosi kelios medikų brigados, man buvo daroma cezario pjūvio operacija, nes gimdyti tris vaikelius natūraliai pernelyg pavojinga. Kai gimsta ankstukai, dėl jų saugumo gimdymas atrodo kitaip nei įprastai: mama negali jų iškart pamatyti, priglausti ir pamaitinti, gimdant negali dalyvauti vyras. Nepaisant to, operacija praėjo sklandžiai, be jokio skausmo ar blogų emocijų, jos metu jaučiausi saugiai ir gerai. Girdėjau, kaip imdami mergytes gydytojai pasitinka jas su džiaugsmingais pasisveikinimais ir juoku – to užteko, kad žinočiau, jog viskas gerai“, – prisiminusi šypsosi Brigita.
Ligoninėje praleido du mėnesius, laikėsi griežtos rutinos
Brigita pasakoja, kad vaikų ligoninėje ankstukai įprastai laikomi tol, kol išmoksta patys kvėpuoti, valgyti, pasiekia didesnį nei 2 kilogramų svorį ir neturi sveikatos sutrikimų, reikalaujančių nuolatinės medikų priežiūros. Jie ligoninėje praleido 2 mėnesius, visi penkiese gyveno nedidelėje palatoje su permatomomis stiklinėmis sienomis, ir nors tai atrodė nejauku, bet viskas – dėl mažylių saugumo.
„Pirmomis savaitėmis mergytės pačios nemokėjo valgyti, todėl joms į skrandukus buvo įvesti zondai, per kuriuos pilamas pienas. Iš pradžių jos gulėjo inkubatoriuose, kur reguliuojama temperatūra, o vėliau buvo paguldytos į šildomas loveles. Laikėmės griežtos rutinos – kartu su vyru maitindavome jas kas tris valandas, dažnai mažyles pervystydavome, kasdien turėjome jas sverti, matuoti kūno temperatūrą, stebėti širdelių ritmą, dozuoti įvairius vitaminus ir vaistus, lankytis gydytojų konsultacijose.
Ligoninė mums tapo mokykla, kurioje įgijome ir daug praktiškų tėvystės įgūdžių – pavyzdžiui, išmokome, kaip vienu metu pamaitinti visas tris paneles, nes jei maitintume po vieną, patys tikrai liktume nevalgę“, – juokiasi mama.
Sugrįžo į gimtąjį miestą, vyras išėjo vaiko priežiūros atostogų
„Nors nėštumo metu įsivaizdavome, kad bent jau pirmaisiais mažylių mėnesiais kaip nors išsiteksime savo mažame bute Vilniuje, būdami ligoninėje supratome, kad tai tiesiog nerealu. Jau kurį laiką su vyru svajojome grįžti į mano gimtąjį miestą Vilkaviškį, nes kuriant šeimą norisi mažiau triukšmo, skubėjimo, reikia patogesnio susisiekimo, daugiau erdvės ir ramybės, čia viskas arti. Taigi įsigijome sklypą, kuriame stengsimės susikurti svajonių namus. O iki tol apsistojome pas mano tėvus, jie ne tik rado mums vietos, bet ir padeda tvarkytis bei pasirūpina, kad visuomet būtų ką valgyti. Auginant trynukes, tokia pagalba neįkainojama. Dukrytėmis labai džiaugiasi vyras, jis visą savo laiką skiria joms, kartu su manimi išėjo ilgų vaiko priežiūros atostogų“, – pasakoja Brigita.
Mama sako, kad dvi iš trynukių mergyčių yra identiškos dvynės, tačiau daug kas teigia, kad jos visos trys labai panašios: „Iš ligoninės siuntėme seneliams jų nuotraukų ir kvietėme spėti, kuri yra kuri. Jiems paprastai pasisekdavo pataikyti tik iš trečio karto. Nors mudu su vyru nuo pat pradžių įžvelgėme mergyčių skirtumus ir asmenybes, retkarčiais ir mes iš pirmo žvilgsnio suklystame, bet greitai pasitaisome. O ir seneliams jas atpažinti su kiekviena diena sekasi vis geriau.“
Bemiegėms naktims nusiteikė dar iki mergyčių gimimo, susitelkia į tai, kas džiugina
Brigita pasakoja, kad visas jų laikas dabar sukasi aplink trijų mėnesių dukrytes. Paroje retai kada pasitaiko valandėlė, kai visos jos būna ramios. Kad būtų paprasčiau nuraminti, teko imtis gudrybės: kambaryje jas migdo triviečiame vežimėlyje, kuriuo pasivažinėjus pirmyn ir atgal mergytėms būna lengviau nurimti ir užmigti, ten pat jas ir maitina.
„Kas yra susidūręs su pilvo diegliukais, žino, kad jiems užėjus nėra jokio veiksmingo sprendimo ir nebelieka nieko kito, tik giliai įkvėpti bei tikėtis, jog tai greitai baigsis. Nėra tokios dienos ar nakties, kad su tuo nesusidurtume, tad buvo tikrai daug naktų, kai net nespėdavau įmigti.
Laukdamasi trynukių nujaučiau, kad su jomis bus daug veiksmo, todėl iš anksto tam psichologiškai nusiteikiau. Bemiegėms naktims irgi spėjau nusiteikti dar iki jų gimimo, mat paskutiniais mėnesiais buvo sudėtinga miegoti. Dabar, mergytėms augant, reikia daug kantrybės, gebėjimo ramiai reaguoti, susitelkti į tai, kas džiugina, ir nesureikšminti to, kas galbūt pavyko ne idealiai. Kitu atveju išprotėjimas garantuotas. O juk visa, kas šiandien sudėtinga, yra laikina ir tik padaro mus stipresnius. Šiandien tokia ir yra pagrindinė mūsų užduotis – augti ir stiprėti“, – šypsosi laiminga trynukių mama.
Būtų smagu turėti ne tik mergyčių, bet ir berniukų
Brigita sako vis dar mokosi atrasti laiko miegui, knygoms ir kitiems pomėgiams, vis dažniau gali pasidžiaugti, kad pavyksta: „Vakarais su šeima dažnai susėdame žaisti stalo žaidimų, su vyru mėgstame pajudėti krepšinio aikštelėje, kartais pavyksta ir pabėgioti. Už tai turiu padėkoti žmonėms, kuriuos turiu šalia, nes vienam to padaryti būtų tiesiog neįmanoma.“
Paklausus, ar planuose nėra berniukų trynukų, Brigita šypsosi, kad tikrai būtų smagu turėti ne tik mergyčių, bet ir berniukų: „Su vyru juokais vis pasvajodavome, kad abu būdami tokie aukšti galbūt kokį krepšininką užaugintume. Neįtikėtina, kad vos per vieną gimdymą tapome daugiavaike šeima. Tai labai reta gamtos išdaiga, ir šansai, kad vėl susilaukčiau trynukų, yra tokie mikroskopiniai. Esame labai laimingi, kad mūsų daug, ir neįsivaizduojame, kaip pasidalintume vienu vaikeliu, – dabar mūsų abiejų su vyru rankos visuomet užimtos ir abu visuomet esame stebimi smalsių dukryčių akių. Tai – trigubas džiaugsmas!“