„Dėl ko nusprendei stoti į šaulius?“ Per pastarąjį pusmetį šį klausimą uždavė kiekvienas, sužinojęs mano pasirinkimą. Vieno atsakymo neradau pati sau, bet labai reikšmingą priežastį pajutau tvyrant ore per pirmas bazinio šaulio įvadinio kurso paskaitas. Į priesaiką susirinkę 92 „žali“ civiliai buvome skirtingi, kaip gyvūnai Nojaus laive. Skirtingo amžiaus, profesijų, lyties, ūgio, svorio, patirčių, fizinio pasirengimo, norų, pasiekimų ir svajonių. Bet pastebėjau, kad visus nuo pat pradžių siejo, regis, tvirtas užsispyrimas tapti šauliu. Kažkas norėjo pasiruošti ginti šalį, kažkas – išmokti šaudyti, kažkas – žinoti, kur eiti dieną X, kažkas šiaip pomėgio ieškojo...
Neslėpsiu, nesupratau, kodėl priesaika duodama ir pažymėjimas suteikiamas dar PRIEŠ bazinį kursą, kai nelabai aišku, kas ta Šaulių sąjunga ir ką reikės daryti. Tada arogantiškai maniau, kad surinkau baisiai daug informacijos: vilkėsime uniformą, dėvėsime taktines liemenes, nešiosimės ginklus ir su blizgančiais juodais „kerzais“ nejudėdami šypsosimės praeiviams (civiliams) per valstybines šventes prie vėliavų bei laužų miesto centre. Dar reikės kurį laiką lankytis kažkokiose paskaitose, mažumėlę pabėgioti miške, bet šiaip – visi būsime gražūs, ginkluoti patriotai, kai pabaigsime kažkokį kursą. Dabar žinau, kad prisiekdama tarnauti Tėvynės labui ir klydau, ir ne visai.
Jau per šaulių veiklos pristatymo paskaitą turėjau daugiau klausimų, negu gavau atsakymų. Sąjunga – milžiniška, joje veiklos rasti gali bene kiekvienas, nuo snaiperio, IT specialisto iki virėjo. Jeigu nori užsiimti medicina, nebijai kraujo, bet nemoki suleisti vaistų – išmokys. Jeigu nori tarnauti su ginklu – paaiškins, kaip saugoti pasienį, dirbti su policija, ar net tapti koviniu šauliu, kurie priskiriami kariuomenės daliniui . Bazinį šaulio kursą turi pereiti visi, norintys tapti koviniais ar komendantiniais šauliais (čia tokios skirtingos rūšys šaulių, kurie daugiausiai laiko skiria kariniam rengimui). Jei nori ginklo, teks gauti papildomą leidimą. Po bazinio kurso – pasirinkti, kur tęsi veikla. Pasitaiko ir taip, kad šaulys moka nario mokestį, bet nedalyvauja aktyvioje veikloje.
Po paskaitos galvojau tik vieną – palaukit, palaukit – KĄ??? Ką rinktis, kur ir kokius testus laikyti? O aš noriu ginklo? Pasirodo, uniformą, amuniciją – iš esmės, viską, ko reikia šauliškai veiklai, reikės pirkti pačiai. Pirma – tai nėra pigūs daiktai, antra – o ko man gali reikėti? Trečia – aš dar nežinau, kuo noriu būti... Vadai, instruktoriai ir personalo nariai savo laiką bei žinias nariams taip pat dovanoja už dyką.
Buvome suskirstyti į skyrius, būrius, priskirti kuopai ir rinktinei (taip, visokių keistų žodžių išmokau, kai dar net nežinojau, ką jie reiškia), nurodyti mūsų vadai ir jų pavaduotojai. Sumažinus žmonių skaičių vienetais ir surengus skyriaus „cementovkę“, dalykai bei tolesnės veiklos sistema po truputį pradėjo aiškėti. Ir... pasidarė dar baisiau – atrodė, kad kuo toliau, tuo labiau nieko nesuprantu. Net vadų pavardžių ir veidų neįsiminiau, o turėjau juos žinoti „pažadinta naktį iš miego“.
Po truputį pradėjome pažinti vieni kitus. Daugelis – savo sričių specialistai, turintys įvairios patirties ir patariantys ar pamokantys prireikus. Patekau į skyrių, kuriame lengvai susidraugavome tarpusavyje, o vadai greitai tapo kur kas artimesni, nei pikti dėdės, duodantys įsakymus. Ir šiaip piktų dėdžių šaulių kol kas nesutikau, nors yra net tokį šaukinį turintis (Piktac).
Vos pradėjus mokytis būti šauliu, kyla įvairių neaiškumų. Pavyzdžiui – kaip padaryti, kad originaliai virtuvės šefo kepurės formos pasiūta beretė įgautų savininko galvos formą ir dailiai priglustų nepaisant to, kad yra iš vilnos? Paprastai – nuplikyti verdančiu, paskui lediniu vandeniu, užsidėti ant galvos ir švelniai (bet tvirtai) glostyti, kol vanduo bėga per veidą, po drabužiais už apykaklės ir visur. Glostyti tol, kol pradžius.
Dar reikia išmokti dėvėti uniformą, kada nusiimti, užsidėti beretę, kur galima rūkyti, valgyti ir gerti su uniforma, kam ir kada atiduoti pagarbą ir kaip tai daryti... Taip pat po daugelio paskaitų laukia testai, egzaminai arba pratybos, kurių kiekvieno bijojau, lyg velnias kryžiaus, nors dabar atrodo, kad veltui.
Lyginant save pirmosiomis savaitėmis, pavyzdžiui – prieš pareigybių testą – su savimi per baigiamąsias pratybas tiesiogine prasme ima juokas. Iš pradžių stovėjau lyg ištikta stabo ir drebančiais pakinkliais prieš akis vadui pakėlus ženklą atsakinėdama „būrio vadas“, „rinktinės vado pavaduotojas“, girdėjau, kaip plaka mano pačios širdis. O paskutinę pratybų dieną gulėjau ant samanų miške, žiedinės gynybos pozicijoje, nusitaikiusi automatu priešo kryptimi ir žiūrėjau, kaip didelė rudoji skruzdė įsikandusi kelia odą man nuo rankos, kol ant galvos pliaupė lietus. Ir net nesukrutėjau.
Stipriausias jausmas, kurį patyriau per pusę metų trukusį bendrąjį šaulių kursą – bendrystė (žinau, labai klišinis žodis, bet taip jau yra). Nors prieš ateidami į sąjungą daugelis buvome net nepažįstami, supratimas, kad žmogus žmogui – žmogus, palaikymas atsirado nuo pirmų dienų.
Šis kursas nėra mokymai pasivaikščioti parke. Tai dažnai intensyvus, sunkus darbas ir absoliučiai naujos informacijos pliūpsnių įsisąmoninimas atėjusiems iš civilių kasdienybės. Paskaitos, testai, taisyklės, statuto taikymas, pagarba viršesniam, uniformai, etiketas, gebėjimas paklusti ir daugybė kitų niuansų gali „išmušti saugiklius“ bet kam ir bet kada. Ne vieną girdėjau sakantį, kad „tas vadas realiame gyvenime užima žemesnes pareigas, negu aš, kodėl aš čia turiu jo klausyti?“. Taip, savo ego ir kitus vidinius kipšus dalyvaujant šauliškoje veikloje reikia uždaryti spintoje.
Brolių šaulių ir vadų palaikymą jutau visą šio kurso kelią. Kai po pirmojo bandymo neišlaikiusi ginklo valdymo testo viešai apsiverkiau, broliai ir sesės supratingai nučiūčiavo bei padėjo nurimti, davė sausainį ir sugniaužę kumščius laukė, kol įšeisiu po kito bandymo. Taip, tikėjimas kito sėkme ir pasidžiaugimas kartu – irgi šaulystės dalis, su konkurencija nesusidūriau nei karto.
Kai po pirmų pratybų miške maniau, kad jau miriau, tik pati dar nesuprantu (kaip iš juokelio apie mirusius ir kvailius), klaikiai bijojau eiti į kitas, vadai pasidalino sava patirtimi, broliai ir seserys šauliai pažadėjo būti kartu visas pratybas ir priminė, kad visi pavargstame lygiai taip pat. Kai prasiskėliau lūpą ir teko siūti, bet reikalavau „damušti“ pratybas, vadai įtikino, kad dabar laikas pasirūpinti savimi, o netyčia susižeisti nėra gėda.
Tokių kinkadrebystės atvejų buvo nemažai, visais jais dalinausi ir sulaukiau paramos. Ko nesupratau – pamokė, kai išsigandau – drąsino, ko nemokėjai – aiškino pakartotinai. Jausmas, kad esi ne viena ir už tavęs bei aplink visada stovi skyrius, būrys, kuopa, rinktinė – nebūtinai draugų, tačiau žmonių, kurie garantuotai bus šalia, jei reikės – tai man yra Lietuvos šaulių sąjunga.
Kaip dainuoja vieno britų futbolo klubo sirgaliai „you will never walk alone“. Rekomenduoju stoti į šaulius ne tik dėl noro apuostyti militaristinį pasaulį ar išreikšti pilietiškumą. Ne tik dėl uniformos ir ginklo. Tai unikali proga įgyti naujų ir gyvenime praverčiančių įgūdžių, draugų, pašaudyt, išmokti išgelbėt gyvybę ir, aišku, patirti tą jausmą, kai viešumoje dėvint uniformą aplinkiniai žavisi, klausinėja ar net atiduoda pagarbą. Šauliai – geri ir išmanūs žmonės. Dabar bijau ir jaudinuosi mažiau dėl dienos X, vagių, užpuolikų ir visokių negandų. Kiekvienam praverstų to pasimokyti. Kad ir kartą gyvenime. Kad ir pusmetį.