Savo dieną pradėjau 5 valandą ryto, o kelios minutės prieš 6-ias iš Vilniaus jau pajudėjau traukiniu į Kauną. Šia transporto priemone, nepaisant jos ekologiškumo, keliauju retai, tačiau per visą kelionę Marijampolės link supratau, kad turėčiau tai daryti žymiai dažniau. Pirmiausia, kad ir kaip nostalgiškai tai skambėtų, pajudėjus traukiniui romantiką, tvyrančią ore, galima semti tiesiog kibirais.
Miestą, kuriame augai, ir, atrodo, pažįsti kaip nuluptą, tačiau pro traukinio langus jį pamatai visai kitokį. Nors rytmetis, o pats jautiesi dar apsimiegojęs, traukinio kontrolierius tave pasitinka stebėtinai žvalus ir patenkintas. Toks pats patenkintas atrodo ir netoliese manęs sėdintis šuo su šeimininke – dar vienas kelionių traukiniais privalumas – keturkojai čia visuomet laukiami.
Pravažiuojant pro Lentvarį pakelėje pastebiu kiškį, rupšnojantį kopūstus lentvariečių darže, o traukinys pradeda taip maloniai sūpuoti, jog susimąstau, kad žmonėms, kenčiantiems nuo nemigos, taip pat vertėtų išbandyti keliones traukiniais.
Išskirtinė bažnyčia, futbolas ir garbės piliečio muziejus
7 valandą, kai kiti kolegos, matyt, dar tik keliasi ir ruošiasi į darbą, aš pati jau buvau Kaune. Belaukdama traukinio į kitą savo kelionės stotelę – Kazlų Rūdą – kavinukėje, esančioje Vytauto prospekte, už porą eurų išgeriu kavos. Kauniečiams, manau, čia jokia naujiena ir jų akys jau pripratusios prie tarpukariu alsuojančios miesto architektūros, tačiau Kauno svečiams rekomenduočiau neskubant pasivaikščioti po laikinąją sostinę, pakelti akis viršun nuo grindinio ir tiesiog pasigrožėti pastatais.
Per toli nenuklydusi nuo Kauno Geležinkelio stoties grįžtu į ją ir laikrodžiui rodant 8:15 pajudu link Kazlų Rūdos. Pro mano akis vėl nepraslysta keturkojis keleivis, kuris šį kartą keliauja patogiai įsitaisęs senjorės rankinėje. „Sveiki, ar galėčiau nufotografuoti jūsų augintinį?” – paklausiu moters. „Žinoma, prašom”, – atsako ji man, o aš įamžinu mielą, gintariniais karoliais pasipuošusį šunėką.
Į Kazlų Rūdą atvažiuoju kelios minutės prieš 9-ias. Šis miestas pradėjo kurtis, kai 1861-aisiais prie Kazlų Rūdos kaimo buvo pastatyta geležinkelio stotis, skirta maršrutui Lentvaris-Virbalis. Išlipus iš traukinio ir apsižvalgius po horizontą iškart pastebiu du sidabrinius bažnyčios bokštus. Kazlų Rūdos Švč. Jėzaus Širdies Bažnyčia buvo pastatyta 1925 metais, savo architektūra ji išskirtinė dėl dviejų sandalinės konstrukcijos bokštų.
Apsilankius Kazlų Rūdos bažnyčioje, matydama, jog dar turiu šiek tiek laiko iki kito traukinio Marijampolės link, pasivaikštau po šį jaukų miestą. Akmenimis grįsta Algirdo gatvė, pilna, atrodo, niekuo neišsiskiriančių, gyvenamųjų namų, tačiau vis tiek turinčių kažką savito. Prasilenkiu ir su Kazlų Rūdos futbolo stadionu, esančiu Valančiaus gatvėje. Beje, Kazlų Rūdos FK „Šilo” ištakos siekia net 1940-uosius, tada klubas buvo pavadintas „Ąžuolu”, bet metams bėgant pavadinimas ne kartą buvo pasikeitęs.
Dar vienas objektas, kurį vertėtų aplankyti Kazlų Rūdoje – Miško muziejus, esantis Miškininkų g. 1. Muziejus įsikūręs 1937-aisiais metais statytame administraciniame pastate, kuris liko be paskirties, kai 1975-aisiais miškų ūkio gamybiniam susivienijimui buvo pastatyti nauji administraciniai pastatai. Idėja įkurti muziejų kilo Kazlų Rūdos garbės piliečiui, miškininkui Juozapui Zigmantui Paltanavičiui. Muziejuje galima atrasti pavaizduotus miškuose vyraujančios augalijos bei gyvūnijos tipus, didelę eksponatų dalį užima vandens ir pelkių bei miškų paukščių iškamšos.
„Jaunimas nebenori varažijimų..”
Prieš pusę 11-os grįžtu į geležinkelio stotį ir lūkuriuoju traukinio į Sudūvos sostinę – Marijampolę. Įlipus pastebiu linksmą traukiniu keliaujantį ketvertuką, ant staliuko žaidžiantį kortomis. „Žiūrėk, čia visai paprasta, tuoj suprasi kaip reikia žaisti..”, – moteris moko draugę, kuri, matyt, vienintelė dar neperpranta, kaip čia reikia kortuoti. Po kelių minučių jų linksmą pašnekesį nutraukia džiaugsmo šūksnis – „Valio, laimėjau!” – vienas iš žaidžiančiųjų neslepia euforijos.
Kelis kartus važiuojant į Marijampolę mūsiškis traukinys prasilenkia su kitu – tą akimirką, trunkančią vos keliasdešimt sekundžių, jautiesi lyg būtum veiksmo filmo herojus, kuriam iš vieno traukinio žūtbūt reikia peršokti į kitą.
Atvažiavus į Marijampolę pasitinka išskirtinė jos geležinkelio stotis – 1923 metais suprojektuota architekto Edmundo Alfonso Fryko, kuris, beje, taip pat suprojektavo tokius objektus kaip Kauno filharmonija (tuomet tai buvo Teisingumo ministerijos rūmai) ar Sasnavos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia. Iš viso E. A. Frykas suprojektavo 5 geležinkelio stotis, o Marijampolės stotis buvo jo bene pirmasis projektas, užbaigtas statyti 1924-aisiais.
Stotyje mane užkalbina romų tautybės moteris, klausianti, kiek dabar valandų. „Beveik 11”, – atsakau, o ji man: „Aišku, ačiū. Tokia jauna, graži esi, nori aš tau pavaražysiu už pinigėlį?”. Atsakau: „Ne, dėkui, nereikia, žinokit.” Moteris tęsia „Bet, žinoki, aš matau, turi vieną problemą, pasakyčiau, kokią..”. Aš nenusileidžiu „Dėkui, bet gal kitą kartą..”, bet moteris tęsia „Tai tada, gal turi pinigėlį sušelpti?”, o mano kišenėse – jokių grynųjų: „Atleiskit, bet aš tik kortele atsiskaitinėju..”. Moteriškė nusišypso ir taria „Na va, kaip neįdomu su jumis jaunais – nei varažijimų norite, nei pinigėlių turit, viskas – kortele.” Nusijuokusi palinkiu jai geros dienos ir pradedu savo pasivaikščiojimą po Marijampolę.
Pamirškite „Google maps”
Nusprendžiu, kad „Google maps” neįsijungsiu, o nuorodų pasiklausinėsiu vietinių žmonių – nepasigailiu taip nusprendusi, nes marijampoliečiai man pasakodami, kaip nukakti nuo vieno iki kito objekto, kartu žavi ir savo gražia tarme. Pirmiausia Marijampolėje apsilankiau prie Marijampolės evangelikų liuteronų bažnyčios, esančios Kauno g. 9. Miesto evangelikų liuteronų parapijos pradžia siejama su 1819 metais, kai Marijampolės evangelikai įteikė prašymą įkurti parapiją ir pastatyti bažnyčią vyriausybės komisijai Varšuvoje. Manoma, kad ši mūrinė evangelikų liuteronų bažnyčia buvo pradėta statyti 1835-aisiais, o jos įrengimo darbai užtruko iki 1841-ųjų.
Šalia pastarosios bažnyčios yra ir Rygiškių Jono gimnazija, kuri pradėjo formuotis dar 1840-aisiais, kai iš Seinių į Marijampolę buvo perkelta keturmetė mokykla. Vėliau ji buvo pertvarkyta į gimnaziją. Šios gimnazijos išskirtinis bruožas – lietuvių kalbos pamokų įtraukimas į programą, o tarpukariu ji laikyta viena geriausių mokyklų Lietuvoje. Rygiškių Jono gimnazijos žymių mokinių sąrašas ilgas – tarp jų daug iškilių mokslo, meno ir kultūros vardų.
Dar viena aplankyta bažnyčia – Šv. Arkangelo Mykolo bazilika. Neobarokinio stiliaus bruožų turinti bazilika pastatyta 1824-aisiais ir yra įtraukta į popiežiaus Jono Pauliaus II piligrimų kelio Lietuvoje maršrutą. Šiek tiek paėjėjus, Vytauto gatvėje iš visų pastatų išsiskiria Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia, kuri buvo pastatyta 1901-aisiais. Ši bažnyčia pastatyta kaip Šventojo Nikolajaus Stebukladario cerkvė, kai 1900-aisiais į Marijampolę iš Kauno buvo perkeltas 111-aisiais Dono pėstininkų pulkas. Po I-ojo pasaulinio karo cerkvė buvo perduota marijonams ir pertvarkyta į bažnyčią.
Seniausiame Marijampolės parke
Pasislėpti pavėsyje nuo svilinančios saulės ir pailsinti tiek daug vaikščiojančias kojas Marijampolėje galima miesto Poezijos bei Vytauto Didžiojo parkuose. Beje, pastarasis parkas įkurtas dar XIX a. pabaigoje ir yra laikomas seniausiu Marijampolės sodu. Iš pradžių parkas buvo aptvertas medine statinių tvora, kuri I-ojo pasaulinio karo metais buvo nuplėšta ir panaudota kaip kuras. 1930-aisiais buvo pastatyti pagrindiniai sodo vartai, kurie buvo papuošti Vytauto Didžiojo ženklais: raide „V” ir sukryžiuotais kalaviju bei ieties antgaliu su bronziniais medalionais.
Vytauto Didžiojo parke tarpukariu vyko pagrindiniai miesto renginiai, šventės, parkas tapo modernėjančios Marijampolės dalimi. Sovietmečiu čia dar vykdavo jaunimo šokiai, tačiau laikui bėgant sodo reikšmė mažėjo, o 1979-aisias sodo vartai ir tvora buvo nugriauti. 1980-aisias čia buvo pastatytas paminklas Vincui Mickevičiui-Kapsukui, o parkas pervadintas Kapsuko parku. 1999 metais parkui sugrąžintas Vytauto Didžiojo vardas.
Žinoma, bevaikštant po Marijampolę žvilgsnį patraukia „Malonny” meno simpoziumo metu nupiešti piešiniai ant pastatų sienų. Šiemet šeštąjį kartą vykęs simpoziumas miestui padovanojo dar 4 naujus gatvės meno piešinius.
Klausimas, kurį vertėtų pamiršti visiems padavėjams
Tačiau pasivaikščiojimą pertraukė gurgiančio pilvo garsai – atėjo metas pavalgyti. Daug buvau girdėjusi iš draugų bei kolegų, bet niekada nebuvau apsilankiusi bare-restorane-kavinėje (nežinau, kaip tiksliai apibrėžti) „Kambarys”. Čia pasistiprinau lietiniais su špinatais ir sūriu bei ananasų ir papajų glotnučiu. Su šia maisto vieta viskas gerai, išskyrus porą dalykų – glotnutyje buvo šiaudelis, kurio man visai nereikėjo, o dabar, vis aktyviau vengiant vienkartinio plastiko atliekų, būtų neprošal padavėjoms atsiklausti klientų, ar jiems tikrai reikalingas pastarasis šiaudelis.
Antra, padavėjoms vertėtų pamiršti ir klausimą: „Ar buvo skanu?”, kuris palieka, tikiu, ne mane vieną prie stalo sutrikusią ir galvojančią: „O jei buvo neskanu, man nereikės mokėti, ar kaip?” Palikau „Kambaryje” 7 eurus – nei daug, nei mažai, kaip už tokius pietus – normaliai.
Taigi, po pietų teko judėti atgal Marijampolės geležinkelio stoties link. Iš ten – atgal į Kauną, kur, belaukdama traukinio Vilniaus link, dar spėjau pasivaikščioti ir po senąsias Kauno kapines arba vadinamąjį Ramybės parką. 1847–1959 metais tai buvo pagrindinės miesto kapinės, kurias buvo suplanuota įkurti su visu Naujamiesčiu. 1862 metais čia buvo pastatyta Kristaus prisikėlimo cerkvė, o 1935-aisiais pastatyta antroji cerkvė – Apreiškimo Švč. Dievo Motinai katedra.
Nuo Ramybės parko tiesiai Vytauto prospektu pasiekiau Geležinkelio stotį, o iš ten – į Vilnių. Sostinėje buvau jau apie 7 valandą vakaro, o važiuodama jau nebe traukiniu, o troleibusu namo, svarstydama apie trumpą, bet visai turiningą kelionę, dar kartą sau pagalvojau: „Jaunas apsiženijęs ir anksti atsikėlęs – nesigailėsi.”
Kelionių traukiniu kainos:
Vilnius-Kaunas ir Kaunas-Vilnius – 4,95 eur
Kaunas-Kazlų Rūda – 2,30 eur
Kazlų Rūda-Marijampolė – 1,60 eur
Marijampolė-Kaunas – 3,50 eur