Kuo toliau nuo pilies, tuo pigiau
Kelionė į Trakus prasideda dar Vilniuje: patogiai įsitaisius krėsle ir galvojant, kur galima greitai ir pigiai nuvykti. Ir dar su augintiniu. Paaiškėja, kad kai neturi vairuotojo pažymėjimo, lankytinų vietų skaičius ima ir netikėtai sumažėja. Tačiau pavyksta išsiaiškinti, kad kelionė į Trakus traukiniu tetrunka pusvalandį, o bilieto kaina be jokių nuolaidų yra tik 1,80 Eur. Kalytei Lunai bilietas kainavo 48 centus, tad iš viso kelionė Vilnius-Trakai-Vilnius vienam asmeniui su augintiniu kainuoja 4 eurus ir 56 centus. Su traukiniu į Trakus pajudėjome darbo dieną, 11 valandą 30 minučių.
Pirmoji stotelė Trakuose buvo neplanuota: Luna nusprendė „paganyti“ antis, tad atsirado galimybė apžiūrėti šalia Trakų traukinių stoties esantį ežerą. Krantas tvarkingas, yra lieptų, tad norintys iškart įšokti į vandenį, tai padaryti tikrai gali.
Po ančių vaikymo pajudame link ikoniškos Trakų salos pilies. Pasirinkome šiek tiek ilgesnį, bet vaizdingesnį maršrutą nuo traukinių stoties – ėjome palei ežero pakrantę. Kad pasiektume salą, teko nueiti šiek tiek daugiau nei 3 kilometrus. Toks maršrutas atsipirko ne tik gražiu vaizdu, bet ir ekonomiškai: judant link pilies, pastebėjome pirmąjį vandens dviračių ir valčių nuomos punktą. Pirmajame valčių nuomos punkte valanda pasiplaukiojimo vandens dviračiu kainavo 4 Eur, nuomos punkte šalia tilto į pilies salą – 8 Eur, o pačioje saloje – 6 Eur. Vėliau mūsų pastebėjimus patvirtino trakietis Rytis – viskas pigiau, jei tik tolsti nuo pilies. Tad nepatingėję pasivaikščioti, galite sutaupyti 4 eurus, o gal net daugiau.
Pagaliau pasiekę salą, per tiltą nukulniuojame nusipirkti bilietų. Čia ir prasideda kelionės krizė – į pilį neįeisime, nes esame su šunimi. Viena darbuotoja prasitaria, kad galbūt dar įleistų, jei visą pilyje buvimo laiką šunį laikyčiau ant rankų. Tačiau dar prieš 5 minutes Luna mirko vandenyje – antys pačios neišsivaikys, o sūpuoti šlapio šuns tikrai nenoriu.
Prieš apsisukant ir judant atgal link tilto, nusprendžiame išsiaiškinti, ar dėl sprendimo į Trakus vykti su šuniu nepraradome kažko ypatingo – pasiteiraujame, ar pilyje nėra atvežta kokia nors nauja ekspozicija. Atsakymas – ne. Atsikvepiame ir nusprendžiame, kad nereikia mums tos pilies...
Tiškevičiaus dvikovos
Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje spėjęs pagyventi 25 metų vaikinas tikina, kad Trakuose jam visad patiko labiausiai. „Darbo ir kitur yra. Bet Trakai – ramus miestas, kuriame vasarą yra šurmulio. Yra veiklos, šiaip graži gamta. Mane tai žavi“, – neslepia Rytis.
Su Ryčiu aptariame, kad mieste itin gausu turistų, nors mūsų apsilankymas vyko darbo dieną. Ypač įsiminėme tai, kad visi mus kalbinę prekeiviai pirmiausia rusiškai arba angliškai paklausdavo, ar nekalbame lietuviškai. Į galvą ateina du galimi paaiškinimai: pirma – atrodome kaip užsieniečiai turistai, arba, antra – dauguma turistų yra užsieniečiai, tad prekeiviai nebesistengia kalbėti lietuviškai. Rytis atsako, kad pusė Trakų turistų yra lietuviai, tačiau visi kiti – užsieniečiai. Dauguma jų, pastebi vaikinas, yra iš tokių gretimų šalių, kaip Latvija, Rusija, Lenkija, Estija, Vokietija, bet pasitaiko ir turistų iš tolimų kraštų kaip Indija ar Kinija.
Pasiteirauju, kaip sekasi gyventi vasarą, kai miestelį užplūsta turistai. „Turistų būna ganėtinai daug, bet ne tiek, kad jau trukdytų gyventi. Dienos metu tas šurmulys duoda žavesio, o vakarais vis tiek Trakuose labai ramu. Trakai toks miestas, kurio viduryje gali ir stirną pamatyti, ar naktį bėgantį šešką. Tai rami aplinka.
Žiemą yra kiek nykiau. Taip pat, kaip ir Nidoje: vasarą daug žmonių, o žiemą – poilsis nuo miesto. Labai gražu, kai ežerai užšąla. Galime per ežerą nueiti iki Tiškevičių rūmų, viskas tampa ranka pasiekiama“, – sako Rytis.
Užsiminęs apie Tiškevičių rūmus, Rytis mosteli ranka į šalia esančią salą ir pasakoja, kad vietinė legenda byloja, kad Tiškevičius irdavosi valtele į salą, o šalia jo, kitoje valtyje, irdavosi priešas: tas, kuris kažkaip sugebėjo įžeisti Tiškevičių, ar ką kitą blogą padaryti. Į salą nuplaukdavo dvi valtys, o sugrįždavo tik viena: apsikeitus kulkomis, tik vienas vyras likdavo gyvas.
Nežinomos vietos
Toliau plaukiant Galvės ežeru, Rytis atvirauja, kad jam labai patinka vanduo. „Juokauju, kad neįmanoma gyventi Šventojoje ir neturėti laivo, tai taip pat ir Trakuose: jei ne laivas, tai bent valtis. Seniau vieno iš tiltų nebuvo, ta vieta vadinosi Perkėla. Valtimis žmonės keliaudavo. Nori nenori, seniau čia valtis bus neatsiejama gyvenimo dalis“, – sako Rytis.
Jis priduria, kad po Galvės ežerą galima plaukti ir naktį: tokią tradiciją prieš daug metų pradėjo vietinė močiutė, kuri sugalvojo nuomoti ne tik valtį, bet ir fakelus. Jos siūlomas pasiplaukiojimas valtimi naktį su fakelais atsieidavo tik 3 litus.
Tačiau Rytis sako, kad ir be pilies yra daug kitų dalykų, ką galima nuveikti Trakuose. „Trakuose yra labai graži vieta – Varnikų botaninis takas. 3,5 kilometrų takas, medinis, per mišką, per pelkes. Eini per pelkėtas vietas, pušyną, per paprastą mišką. Graži aplinka, gali daug gyvūnų sutikti. Apie šį taką mažai kas žino, bet jis nuostabus.
Trakuose yra daug turistinių taškų, apie kuriuos nedaug žmonių žino, pavyzdžiui, Alpakų ferma, kuri yra nutolusi apie 5 kilometrus nuo Trakų. Toje pačioje fermoje yra dainuojančių šuniukų choras. Jie atsisėda, visi pradeda dainuoti žodį „slyva“, o šuniukai – ima kaukti“, – juokiasi Rytis.
Mūsų 45 minutės valtyje greitai pasibaigia, tad sunerimstame, ką galime toliau nuveikti Trakuose? Aišku, po pasiplaukiojimo būtų pats metas užkąsti. Pasiteiraujame Ryčio, kur yra geriausi Trakų kibinai. Vaikinas susimąsto, pakrapšto smakrą ir atsargiai, diplomatiškai pradeda sakyti, kad visi trakiškiai moka gaminti kibinus, turi savo receptus. Bet mes nepasiduodame ir dar paspaudžiame Rytį. Jo atsakymas tampa šios kelionės pagrindiniu tikslu. „Turistams gali patikti vienoje, tai kitoje kavinėje parduodami kibinai, o kiti išvis randa karaimų, kurie namuose gamina kibinus ir juos parduoda. Tai skonio reikalas. Jei eitumėte Karaimų gatve, pamatytumėte lenteles su užrašais „Naminiai kibinai“ ar „Suvenyrai“. Ten rekomenduoju užeiti, ten kibinus gamina močiutės“, – paslaptį išduoda Rytis.
Geriausi kibinai pasaulyje
Po šių jo žodžių iškart patraukiame į karaimų gatvę. Deja, tolimesnis pasakojimas bus apipintas šiokia tokia mistika. Užrašų neradome, teko eiti gatve ir belstis į duris. Ilgai ieškoję, radome namą, kuriame parduodami kibinai. Šeimininkės prisaikdinti negalime atskleisti tikslios tų tobulų kibinų buvimo vietos. O ji patikino, kad ne visuomet turi iškepusi kibinų – tądien turėjo užsakymą, tad padarė šiek tiek daugiau nei reikėjo.
Nusipirkome du kibinus: su aviena (kainavo 3 eurus) ir su jautiena (kainavo 2 eurus). Iškart pasigailėjome, kad nepirkome dar daugiau. Jokie iki tol ragauti kibinai nebuvo tokie skanūs. Karaimė patikino, kad kibinai skanūs, nes ji, kaip ir priklauso, naudoja mielinę tešlą. „Kavinėse jie viską daro greitai, neturi laiko mielėms, tad naudoja kapotą tešlą. O tikri kibinai – iš mielinės tešlos“, – atskleidė ji. Kibinų su kiauliena ji negamina: karaimai kiaulieną laiko nešvaria mėsa. Šeimininkės paraginti, nusprendžiame eiti dar užkąsti karaimų patiekalų į kavinę „Kiubetė“.
Ten maloni padavėja rekomendavo tradicinių karaimų patiekalų. Užsisakėme kiubetę su baravykais (12,80 Eur), kaiganą (2,60 Eur), o desertui – kiubetę su obuoliais ir cinamonu (3,80 Eur). Kiubetė – užkeptas karaimų patiekalas, kurį tikrai verta išbandyti. O kaigana yra užkepta kiaušinienė (nusprendėme, kad karaimai viską mėgsta užkepti tešloje). Padavėja perspėjo, kad šie patiekalai gaminami gan ilgai – apie 30 minučių. Bet laukti buvo verta. Verta buvo ir į Trakus vykti su augintiniu – kitaip nebūtume atradę geriausių kibinų Trakuose.
Viskas priklauso nuo augintinio būdo
Po sočių tradicinių karaimų pietų patraukėme link traukinių stoties. Atstumas nuo „Kiubetės“ iki stoties 2 kilometrai. Traukinys į Vilnių iš Trakų važiuoja beveik kas valandą, tad tikslaus grįžimo laiko iš anksto neplanavome. Į Vilnių grįžome traukiniu, kuris iš Trakų pajudėjo 18 valandą 45 minutės. Kadangi stotis jau nedirbo, bilietus pirkome traukinyje, tačiau papildomo mokesčio mokėti nereikėjo.
Kelionės į Vilnių metu, Luna jau nuvargusi miegojo beveik ant tako ir jai visai nerūpėjo aplink vaikštantys žmonės. Dar kelionės pradžioje dvejojau, ar verta keliaujant kažkur traukiniu vežtis ir augintinį, tačiau jokių problemų nekilo: visa informacija, kaip tvarkingai ir legaliai traukiniu gabenti augintinį lengva rasti Lietuvos geležinkelių internetiniame puslapyje. Tikriausiai, kelionės sklandumas priklauso nuo pačio augintinio būdo: ar važiuos traukiniu ramiai, klausys šeimininko, ar gyvūno nesupykins.