Nori parodyti visuomenei, kad tai įmanoma

Aštuoniolika metų vyras gyvena tamsoje, tačiau jo gyvenime daugiau spalvų nei daugelio iš mūsų. Vyras vardija pramogas, kurias yra išbandęs – yra šokęs parašiutu su instruktoriumi, šokęs su guma, kalnuose slidinėjęs net juodosiomis trasomis ir įgyvendinęs savo vaikystės svajonę - čiuožęs banglente. Ar dažnas iš mūsų, turinčių regėjimo dovaną, tai yra patyręs?

„Ką reiškia turėti tabu? Viską vertini realiai - taip, kaip yra. Jeigu matau, kad tai yra nesaugu, tikrai nedarau nesąmonių. Pirmoje, vietoje man saugumas. Bet vėlgi, tarkime, šoki su parašiutu su instruktoriumi, tai iš dalies yra saugu, bet iš kitos pusės visko gali atsitikti. Taip pat ir su kalnais. Esi juose priklausomas nuo instruktoriaus – instruktoriaus klaida gali būti lemtinga. Bet esu toks – man įdomūs ekstremalūs dalykai“, - atvirai sako Karolis Verbliugevičius, jau daugiau kaip dešimtmetį valdantis masažų salonų „Matančios rankos“, kuriuose dirba neregiai masažistai, tinklą.

K. Verbliugevičius tikina, kad įvairias ekstremalias pramogas jis renkasi tik dėl savęs, tai jį įkrauna energetiškai: „Man patinka iššūkiai, kai aš juos įveikiu, man gera. Čia kaip į kalnus lipdamas ir pasiekęs viršūnę jautiesi gerai. Ne dėl kažko kito ten lipi, bet to reikia savo paties savijautai – tos emocijos gyvenimui duoda energijos“, - įsitikinęs pašnekovas. Vyro energija ir užsidegimas gyvenimui įkvepia ir kitus – Karolis sako ne kartą sulaukęs teigiamų atsiliepimų iš aplinkinių dėl savo pozityvumo ir tikslų siekimo, nepaisymo savo negalios.

„Kad įkvėptum žmones, nebūtina čiuožti ant bangų. Atsimenu, studijų metais, kai važinėdavau troleibusais ar autobusais, stotelėse ar kur kitur prieidavo žmones ir sakydavo, kad esu šaunuolis, kad nesėdžiu namuose, vienoje vietoje. Žmonės mato, kad yra žmonių, kurie turi rankas, kojas, akis, bet jie sėdi namie kaip pyragėlis, torčiukas ant lovos ir „parazituoja“, - kalbėjo K. Verbliugevičius. Jis sako norintis keisti visuomenės požiūrį į žmones su negalia.

„Noriu parodyti visuomenei, kad tai įmanoma. Žmonės pradeda mąstyti, kodėl jie sėdi ofise sveiki gyvi ir nieko nedaro“, - teigė K. Verbliugevičius.

Labiausiai padeda kovotojo charakteris

K. Verbliugevičiui jo negalia – jokia kliūtis daryti tai, kas patinka ir įgyvendinti savjones. Iš viso verslininkas valdo tris verslus – masažų salonus „Matančios rankos“, taip pat importuoja ir prekiauja įranga, kuri padeda negalią turintiems žmonėmis naudotis įvairiomis technologijomis ir vysto nekilnojamojo turto bendrovę.

„Normalus verslas yra toks, kai gali išvažiuoti mėnesiui ar pusei metų, ir jis gyvuos ir be tavęs, bet jeigu tu tik išvažiuoji ir tavo verslas sustoja, tai ne verslas“, - samprotauja verslininkas. O paklaustas, kuri iš trijų vystomų veiklų jam artimiausia, mieliausia širdžiai, svarsto, kad galbūt tai būtų masažų salonai, nes jiems reikia skirti daugiausiai dėmesio.

„Masažų salonuose vyksta judėjimas kiekvieną dieną, klientai ateina, išeina, vėl ateina, skambina, vyksta nenutrūkstamas procesas. Taigi automatiškai atrodo, kad tu su šiuo verslu daugiau gyveni. Kitame mano versle – prekyboje neįgaliesiems skirtomis technologijimis- , judesio mažiau, ten daugiau projektinių veiklų. Kai vienas projektas baigiasi ir neprasideda kitas, automatiškai šiek tiek atsitrauki nuo šios veiklos. Trečiame versle – nekilnojamojo turto (renovuojamos apleistos patalpos ir po to jos išnuomojamos – red. past.), daugiausiai perkame tarpininkavimo paslaugas, kad jie ieškotų nuomininkų ir su jais bendrautų. Kai kuri sistemą, automatiškai joje gyveni, bet kai ji paleidžiama ir viskas susitvarko, atsitrauki. Psichologiškai išeitų, kad masažuose „gyveni“ daugiausiai“, - atvirai kalbėjo K. Verbliugevičius.
Kartais manęs prašo pasidalinti savo patirtimi, patarimais, ką, pavyzdžiui, moksleiviams rinktis studijuoti, aš visada sakau, kad sau reikėtų užduoti klausimą – ko tu norėtum iš gyvenimo.
K. Verbliugevičius

Kas lemia, kad vieni žmonės, vos susidūrę su sunkumais, nuleidžia rankas ir pasiduoda, o kiti kovoja ir sugeba perlipti patys save, įveikti iššūkius ir susikurti galimybes ten, kur kiti mato vien kliūtis? Karolis svarsto, kad čia, ko gero, daug nulemia žmogaus charakteris, auklėjimas.

„Aš nuo vaikystės buvau sportininkas, žaidžiau lauko tenisą. Tai - asmeninis žaidimas, ne komandinis, taigi pats už save turėjai kovoti. Esu buvęs ir čempionu, ir pralaimėjimo kartėlį žinau. Kai netekau regėjimo, man labai trūko savarankiškumo – kai pradėjau balta lazdele vaikščioti, o paskui atsirado ir kompiuteris, viskas po truputį pajudėjo, pamačiau, kad viską yra įmanoma padaryti net ir tokioje būklėje. Net buvau susikūrę savo interneto svetainę, savomis rankomis ją suprogramavau, tai irgi kažkam padarė įspūdį, nes tai buvo dar 2001-aisiais metais. Neradau darbo, ieškojau, ieškojau ir tai mane privertė pradėti verslą. Gal niekada nebūčiau pagalvojęs, kad reikia užsiimti verslu“, - prisipažino pašnekovas.

Nemano esantis išskirtinis

Aklas verslininkas vis dar atrodo kaip išimtis, ne taisyklė visuomenėje, juk ir ne kiekvienas matantis žmogus iškart skuba kurti savo verslą ir jį vystyti. Tačiau pats Karolis sako nesijaučiantis išimtimi ir sako žinantis ne vieną neregį, kuris yra sukūręs savo verslą, taip pat tarp neregių yra ir puikių advokatų.

„Iš neregių yra ne vienas padaręs verslą, bet vienam geriau sekasi, kitam prasčiau. Yra tarp neregių ir aukščiausio lygio advokatų. Nesakyčiau, kad tai kažkas išskirtinio. Jeigu imsime bendrą visuomenės imtį, joje procentaliai bus labai panašus skaičius verslininkų (kaip ir tarp neregių bendruomenės narių – red. past.)“, - sakė „Matančios rankos“ savininkas.

Vyro teigimu, jam ne kartą yra tekę patarti dėl profesijos pasirinkimo ir pasidalinti savo patirtimi su kitais. Tokiose situacijoje vyras prašo pačių žmonių apsispręsti, kokio gyvenimo jie nori. Nuo to priklausys ir jų darbo vieta, profesijos pasirinkimas.

„Kartais manęs prašo pasidalinti savo patirtimi, patarimais, ką, pavyzdžiui, moksleiviams rinktis studijuoti, aš visada sakau, kad sau reikėtų užduoti klausimą – ko tu norėtum iš gyvenimo. Jeigu tu nori, tarkime, kasdien eiti į darbą, nuo aštuonių iki penkių, turėti du kartus per metus dvi savaites atostogų ir praleisti jas kaime, reikia vienokios algos. Gal užtenka ir tūkstančio eurų, už kuriuos gali ir išvažiuoti savaitei į Ispanijos ar Graikijos salą pailsėti. O jeigu tu nori keliauti po pasaulį ir gyventi kokybiškiau, įdomiau, tu automatiškai turi uždirbti daugiau ir žiūrėti, kas suteiks šansų uždirbti daugiau. Pagal tai ir renkiesi specialybę – jeigu rinksies santechniko profesiją, uždirbsi kažkiek pinigų, o jeigu būsi advokatas ar kažkas kitas, uždirbsi kitokią sumą. Tada ir galėsi sau leisti gyventi atitinkamai“, - kalbėjo K. Verbliugevičius.

Aiškindamas savo pasirinkimą vystyti savo verslą, pašnekovas įvardijo ir dar vieną privalumą – sėkmingai įsuktas verslas generuos pajamas net ir tuomet, kai tu susirgsi ar išeisi į pensiją, nes verslas galės ir toliau gyvuoti net ir tau aktyviai prie jo nedirbant.

Gyvename aukso amžiuje

Karolis, paprašytas įvertinti, kaip šiuo metu sekasi negalią turintiems žmonėms integruotis į visuomenės gyvenimą, teigė, kad galimybės dabar ir prieš 20 metų skiriasi kaip diena ir naktis.

„Palyginus tai, kas buvo prieš 20 metų, sakyčiau, kad mes gyvename aukso amžiuje. „Chorų karuose“ laimėjo aklųjų choras, su jais dirbo Stano. Šitas projektas buvo viešas ir visi pamatė (ką aklieji gali – red. past.). Prieš 10 ar 20 metų net negalėjome pagalvoti, kad viskas gali pasiekti tokį lygį. Integracija priklauso nuo abiejų pusių – neregių ir sveikųjų. Vieni žmonės neregius priima tokius, kokie jie yra, kaip paprastus žmones, o yra tokių, kurie neįgaliųjų akivaizdžiai kratosi. Šiandien integracija yra labai pažengusi – tiek universitetuose, tiek darbo rinkoje”, - tikino verslininkas.

Jis mini keletą teigiamų pavyzdžių, padėjusių mažinti atskirtį tarp sveikųjų ir įvairias negalias turinčių žmonių. 2005-2006 metais įsigaliojo socialinių įmonių įstatymas, kuriame įteisinta galimybė darbdaviams gauti paramą, jeigu jie įdarbina negalias turinčius žmones. „Šitas dalykas taip užkūrė įdarbinimo procesą, kad dabar bedarbais sėdi visiški tinginiai“, - sakė K. Verbliugevičius.

Anot pašnekovo, didžiules galimybes neregiams integruotis į visuomenės gyvenimą atvėrė ir įvairios technologijos – galimybė naudotis kompiuteriais, įvairiais jų priedais, kitomis šiuolaikinėmis mokymosi priemonėmis ir t.t.
Esu iššūkių žmogus, patinka išsikelti tikslus, kurie gal ir atrodo nerealūs. Tarkime, dar būdamas vaikas ir matydamas turėjau svajonę čiuožti banglente. Apie ją net negalvojau, o kai tu negalvoji, vadinasi net ir nepradedi galvoti, kaip ją būtų galima įgyvendinti.
K. Verbliugevičius

„Yra tokia negalia, kai žmogus ir nemato, ir negirdi. Toks žmogus atskirtas nuo pasaulio. Bet yra tokios priemonės, kurios leidžia jam naudotis kompiuteriu – jis gali skaityti, rašyti, naudotis internetu, „Skype“, kuo tiktai nori“, - pasakojo verslininkas. Jis pats dvylika metų aklųjų centre dėstė kompiuterinį raštingumą ir jau ne pirmi metai importuoja įvairią techniką iš užsienio, kuri padeda negalią turintiems žmonėms turėti prieigą prie įvairių technologijų, kurios lengvina jų gyvenimą.

Pašnekovo teigimu, nors tokios technologijos nėra pigios, jas įsigijant valstybė dalį lėšų kompensuoja ir tokiu būdu žymiai prisideda prie pagalbos integruojant negalią turinčius asmenis į aktyvų, pilnavertį visuomeninį gyvenimą.

„Galiu pateikti pavyzdį – tarkime, elektroninė priemonė kainuoja 2300 eurų, valstybė kompensuoja 1450 eurų. Tai gana nemažai. Arba tarkime, programinei įrangai, kuri kainuoja 950 eurų, galima gauti 870 eurų kompensaciją. Taigi žmogui atsiranda galimybė įsigyti, kai anksčiau jis net tokios galimybės neturėjo“, - kelis pavyzdžius pateikė K. Verbliugevičius.

Pradėk galvoti, kaip įgyvendinti svajonę ir rasi kelių tai padaryti

Paklaustas, kas labiausiai motyvuoja siekti užsibrėžtų tikslų, kas yra ta varomoji jėga, padedanti apskritai kažko norėti ir bandyti tai įgyvendinti, Karolis nedvejojamas pabrėžia, kad tai asmeninė kova pačiam su savimi.

„Esu iššūkių žmogus, patinka išsikelti tikslus, kurie gal ir atrodo nerealūs. Tarkime, dar būdamas vaikas ir matydamas turėjau svajonę čiuožti banglente. Apie ją net negalvojau, o kai tu negalvoji, vadinasi net ir nepradedi galvoti, kaip ją būtų galima įgyvendinti. Ši svajonė iškilo iš vidaus (jau netekus regėjimo – red. past.) ir pradėjau dairytis, kaip ją įgyvendinti – radau instruktorių, susikontaktavau ir mane pakvietė atvažiuoti, pažadėjo išmokyti. Atrodo – nerealu, bet kai pradedi galvoti, daryti vieną, antrą, trečią žingsnelį, jie priveda prie to, kas atrodo nerealu“, - tikino pašnekovas.

Karolis pasakoja jau nuo mažų dienų savo dukrą mokantis gyvenime labai praversiančių savybių – kantrybės ir tikslo siekimo, jeigu nesiseka ragina nesuklupti, o suklupus, atsikelti ir vėl bandyti dar ir dar kartą iš naujo.

„Pasaulinė praktika yra tokia, kad sėkmingiausi žmonės yra tie, kurie daugiausiai klysta, nes jeigu tu nedarai nieko, tai ir neklysti“, - apibendrindamas sakė K. Verbliugevičius.

Vyriausybė yra patvirtinusi Nacionalinės pažangos programą (NPP), kuri nubrėžia valstybės vystymosi žingsnius 2014–2020 metams. Vienas iš NPP programos tikslų – gerinti gyvenimo kokybę, didinti piliečių kokybišką užimtumą, stiprinti socialinę sanglaudą ir užtikrinti visiems lygias galimybes.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (43)