DELFI išskirtiniame interviu K. Šetkus sutiko pasidalinti savo įžvalgomis, ko reikia gerai idėjai, kad ji neliktų vien idėja, kokie yra sėkmingų lietuviškų inovacijų pavyzdžiai, kokios klaidos ir kur yra tos sritys, kuriose dirbdami galėtume sužibėti.
- Kęstuti, pradėkime pokalbį nuo paprasto, bet visiems įdomaus klausimo, tai kas gi yra ta inovacija? Kuo ji skiriasi nuo išradimo?
- Inovacija turi daug apibrėžimų, bet iš tikrųjų tai yra naujas, nesantis rinkoje produktas arba iš esmės patobulintas produktas, jau esantis rinkoje, bet turintis naujas charakteristikas, savybes. Dažnai diskutuojama, kuo inovacija skiriasi nuo išradimo, jos turi panašių savybių tačiau išradimas yra labiau susijęs su moksliniais tyrimais, o inovacija yra esamų žinių pagrindu sukurtas naujas dalykas ar to dalyko patobulinimas.
- Ar visada naujas išradimas tampa inovacija?
- Labai dažnai netampa arba tampa tik po labai ilgo laikotarpio ir net būna nesusijęs su tuo, kas buvo prieš tai. Pavyzdžiui, žinomas mokslininkas Heinrichas Hercas, kai išrado hercų bangas, pasakė - „gal mokslas tai ir turės galimybę panaudoti, bet praktikoje pritaikymo nėra jokio“. Dabar šitos bangos naudojamos visur, kur tik pažiūrėsite. Tačiau yra daug atvejų, kai išradimai nėra panaudojami.
- Viskas, atrodo, prasideda nuo geros idėjos, tačiau šimtai, tūkstančiai, o gal net ir milijonai jų taip ir niekuo nevirsta. Kodėl, net ir turint gerą idėją, gali nepasisekti?
- Čia galima palyginti su sportu, dažnai kalbama, kiek jame yra talento ir kiek darbo. Nuomonės skiriasi, tačiau dažnai sakoma, kad ne daugiau nei 20 proc. yra talentas, o visa likę – darbas. Inovacijose idėja nesudaro daugiau nei 20 proc., kiti procentai – tinkama komanda, žmogaus užsidegimas, finansavimo galimybės, netgi valstybė turi įtakos, kurioje žmogui atsiranda idėja, kiek ji padeda idėjai vystytis. Daug veiksnių susideda ir nulemia, ar idėja bus tinkama, ar netinkama. Dažnai panašios idėjos atsiranda keliose vietose ir kai kam jas pavyksta įgyvendinti, o kai kam ne.
Paprastas lietuviškas pavyzdys – seniau buvęs populiarus „One.lt“ portalas. Tai buvo vienas iš pirmųjų pasaulyje socialinių tinklų. Nežinau, ar jis dar veikia, bet tikrai nepasiekė jokios didesnės sėkmės. O jei pažiūrėtume į „Facebook“, jis klęsti. Tai lėmė įvairios aplinkybės – finansavimas, žmonių entuziazmas, platesnis požiūris ir kiti dalykai. Yra toks pasakymas: idėja – tai kaip dramblys dykumoje, ją visi mato, tačiau klausimas, kaip tą dramblį pavyks išvesti iki oazės.
- Kiek inovacijos sėkmei turi įtakos rinkos pasirengimas jai?
- Tai labai svarbu. Dažnai daroma klaida, kad generuojama idėja ir tik po to ieškoma jai rinka. Kaip parodo patirtis, didžiausios inovacijos sukuriamos, kai pirmiausiai identifikuojama rinka ir tada ieškomi produktai, kurie į ją ateitų, t. y. ne rinka pririšama prie idėjos, o atvirkščiai.
Yra žinoma ir šiuolaikiškas požiūris, kad pati idėja turi sukurti rinką. Tai Steve'o Jobso pasekmė, kai buvo kuriami produktai, kurie neturėjo jokios rinkos, jai nebuvo reikalingi, bet jie sukūrė sau rinką. Tai didžiausia sėkmė.
- Kai kalbame apie inovacijų praktinį įgyvendinimą - ryškiausi to pavyzdžiai „Facebook“, „Apple“ ar „Amazon“. Ar turime lietuviškųjų sėkmės istorijų?
- Jeigu kalbėtume apie IT sritį, pavyzdžių tikrai turime ir nemažai, ten investuoti didžiuliai rizikos kapitalo pinigai. Šioje srityje tikrai galime išsiskirti ir tokie verslai pakankamai žinomi. Kitose srityje – tokių didžiulių pavyzdžių neturime. Turime tam tikrus požymius, kad turėsime tokių pavyzdžių ateityje, bet kol kas lietuviškos inovacijos nėra tiek individualiai sėkmingos, kiek pakankamai sėkminga yra pati inovacijų aplinka mūsų šalyje.
Yra daug verslų, kurie pasižymi ne vienetinėmis inovacijomis, bet pati jų veikla inovatyvi – kai jos geba prisitaikyti, persiorientuoti. Tarkime, „Snaigės“ šaldytuvų gamykla. Jie neturi pačio inovatyviausio šaldytuvo pasaulyje, tačiau jų visas šaldytuvų spektas ir jų pritaikymas naujoms rinkoms taip pat priskirtinas kaip inovacijų pavyzdys. Kai kada valstybė džiaugiasi tam tikromis inovacijomis, kurios kildinamos iš jos, bet pridėtinės vertės jos ekonomikai daug nesukuria, nes, tarkime, verslas vykdomas kitoje šalyje arba po kitos šalies prekės ženklu.
- Tekę skaityti nuomonę, kad lietuviai turi didelį privalumą – yra greiti, ištroškę pokyčių ir norintys keistis. Kitoms šalims, siekiančioms naujovių, gali prireikti penkerių metų, o mes tai galime atlikti per metus. Kokias jūs lietuvių stipriąsias puses išskirtumėte?
- Stiprioji lietuvių pusė – verslumas. Dauguma idėjų sugeneruoja žmonės nuo 20 iki 34 metų, Lietuvoje šita asmenų grupė pasižymi dideliu verslumu, ypatingai tie, kurie turi aukštesnį išsilavinimą. Pavyzdžiui, kai Lietuvoje paskelbiama priemonė kurti inovatyvius verslus, susidomėjimas yra didelis. Per paskutinius dvejus metus, net ir esant dideliems atrankos kriterijams, Lietuvoje buvo įsteigta netoli 200 įmonių, pasižyminčių aukštos vertės produktais. Tokiai mažai valstybei, tai tikrai yra labai nemažai. Čia galima paminėti tokius verslus kaip „Nanoavionika“, „Biomė“, „Alovita“, „Ato ID“.
Lietuviai labai greitai pasiryžta, labai greitai atlieka procedūras. Jeigu įprastai užsienyje biotechnologijos idėja vystoma 5, 10 ar net 15 metų, lietuviai tai sugeba padaryti greitai. Mūsų, matyt, yra toks mentalitetas, kad mes priversti prisitaikyti prie naujų rinkų. Lietuviui pateikti rinkai produktą per pusę metų nuo idėjos pradžios tikrai nėra didelis iššūkis.
Lietuva turi pačią geriausią Rytų, o gal net ir visoje Europoje naujų verslų startuolių ekosistemą. Turime sukurtą institucinę santvarką, kurioje bendradarbiauja ir privatus, ir valstybinis sektorius. Lietuva turbūt vienintelė valstybė iš Rytų Europos, kuri veža savo geriausius startuolius nemokamai į Silicio slėnį.
- Turime geras sąlygas pradėti verslą, teikiama parama, vežama į Silicio slėnį, tačiau neturime nei „Facebook“ nei kitų nebūtinai IT srities kompanijų, kurios žibėtų užsienyje ir visi sakytų – jie iš Lietuvos! Kodėl taip yra?
- Turime atsižvelgti į tai, kad esame maža valstybė. Ne IT, bet kitose srityse reikalingi pakankamai nemaži žmogiškieji ištekliai. Opi problema – protų nutekėjimas. Nuteka dalis tų, kurie turi potencialo kurti verslą, taip pat nuteka tie, kurie galėtų dirbti – darbo jėga. Didžioji dalis kūrėjų yra nuo 20 iki 34 metų, o tai yra ta asmenų grupė, kuri labiausiai iš Lietuvos migruoja.
Lietuva išsiskiria blogąja prasme ir pagal tyrėjų skaičių. Tyrėju yra įvardijamas magistro išsilavinimą turintis asmuo, kuris dirba pagal išsilavinimą, ypatingai tie, kurie baigę technologinius mokslus. Pagal tyrėjų skaičių labai atsiliekame nuo kitų Europos šalių. Europoje vyrauja tyrėjai nuo 20 iki 34 metų, t. y. ką tik baigę mokslus ir generuoja idėjas, Lietuvoje vyrauja vyresnio amžiaus tyrėjai. Tai reiškia, kad mes beveik neturime idėjų generatorių.
Vis tiktai yra ir gerų postūmių – pagal įgyvendinamas inovacijas pernai augome Europoje sparčiausiai, šiemet esame antroje vietoje. Atsiliekame vis dar ženkliai, tačiau augimas yra pakankamai didelis.
- Kiek Lietuvos įmonių savo veikloje taiko inovacijas?
- Lietuvoje inovacijos istoriškai suprantamos kaip kažkas išskirtinio, taigi jeigu lietuvis sukuria kažką naujo, jis ne visada mėgsta pasigirti. Pavyzdžiui, Švedijoje, jeigu architektas daro netipinius projektus, jis visą savo veiklą priskiria inovatyviai. Lietuvoje nė vienas architektas savo veiklos nepriskiria inovatyviai veiklai. Todėl ir statistika skiriasi, skaičiuojama, kad inovacijas savo veikloje taiko apie 25-30 proc. Lietuvos įmonių, tačiau jų sukuriama pridėtinė vertė yra žymiai didesnė negu kitų įmonių.
- Yra sakoma, kad inovaciją, nekuriančią vertės, būtina nužudyti. Stebite, tiriate rinką, kiek lietuviai yra prikūrę inovacijų, kurios rinkai nereikalingos? Ar galite pateikti konkrečių pavyzdžių?
- Galiu pateikti vieną pavyzdį. Lietuviai inovatoriai sukūrė neįgaliojo vežimėlį, kuris gali važiuoti laiptais. Buvo dėta labai daug pastangų ir ekspertai labai gerai atsiliepė apie šį produktą, bet, kiek žinau, jau praėjo pusantrų metų-dveji ir tas vežimėlis niekam nebuvo parduotas. Atrodo visi idėja vertina gerai, pasirengimas yra tinkamas, bet gamintojo, kuris didesniu mastu tokius vežimėlius gamintų, neatsirado.
Daug nesėkmių būna IT srityje, kuriant naujas platformas – rinka yra, atrodo viskas pasiruošta, bet pasirodo, kad tokio produkto nereikia, arba dažnais atvejais aplenkia kiti.
Problema ta, kad lietuviai dažnai būna susikoncentravę ties iš anksto sugalvotu produkto pritaikymu ir tuo mes labai skiriamės nuo amerikiečių. Tarkime, Amerikoje, jeigu yra sukuriamas produktas, jeigu jis pavyko, ieškoma produkto pritaikymo ir kitose srityse, o jeigu nepavyko – to ieškoma ypatingai. Pavyzdys – buvo užsakymas pagaminti karinius „vorus“, kurie labai gerai lipa sienomis, naudojami kalnuose Afganistane žvalgybai, minų nešimui ir pan. Tokius „vorus“ sukūrė ir paleido į rinką ir sugalvojo, kur galėtų pritaikyti dar kitur. Dabar jie puikiai taikomi pakavimo pramonėje, nes gali labai gerai pritraukti įvairias medžiagas ir pakuoti produktus.
Tą galima būtų pritaikyti ir mano minėtam lietuvių kurtam vežimėliui. Juk ne pats vežimėlis yra technologija, o jo galimybė judėti nelygiu paviršiumi, reikėtų ieškoti, kur tai galima panaudoti kitur.
Dar vienas pavyzdys – įmonė, kuri iš gamtinių medžiagų sukūrė poroloną, kurį galima dėti į baldus. Jis išsiskyrė tuo, kad yra nedegus, taigi gali būti naudojamas, pavyzdžiui, automobilių pramonėje, dedamas į sėdynes. Visi produktą vertino puikiai, bet jau praėjo trys metai ir kol kas įmonė vegetuoja.
- Ar tai reiškia, kad lietuviai nemoka „žudyti“ savo nepasiteisinančių idėjų ir produktų?
- Jie tai daro nedrąsiai, visiškai „nežudo“. Problema ta, kad lietuvis savo idėją įsivaizduoja kaip vaiką, kūdikį ir netgi esant nesėkmei, yra prie jos prisirišęs, ir jos „nežudo“.
Dar viena problema – yra idėjos pardavimas kitiems. Daug idėjų pasaulyje ateina iš universitetų, iš ten dirbančių tyrėjų, doktorantų. Kol kas tyrėjai labai sunkiai skiriasi su savo idėja.
- Neatiduoda, nes bijo, jog jo kompanija ateityje suklestės ir uždirbs daugiau.
- Bijo, kad jis pats nebus asmeniškai minimas. Greičiausiai jau bus kitas vardas. Norisi garbės, bet yra ir kitų būdų garbę pasiimti. Norisi visko, o ne dalies.
- Lietuva iki šiol labiausiai žinoma kaip lazerių ir biotechnologijų šalis. Tačiau ar to pakanka? Kas dar galėtų tapti mūsų šalies „juodaisiais“ arkliukais?
- Per pusantrų metų vyko didelė verslo, valdžios ir mokslo diskusija ir išsigryninti šeši prioritetai, kurie vadinami „sumanią specializacija“. Daug kas apie tai girdėjo, bet ne visi suprato. Yra šešios kryptys Lietuvoje, sukurtos ne šiaip sau iš oro, jos visos turi tris dalykus: potencialą versle, yra pakankamas mokslininkų, tyrėjų skaičius, kurie gali tai vykdyti ir yra rinka. Be lazerių ir biotechnologijų išskiriamos dar šios kryptys: agroinovacijos (pavyzdžiui, funkcionalus maistas – maistas, kuris papildytas tam tikrais elementais, reikalingais sergant įvairiomis ligomis, ar norintiems lieknėti ir pan.), energetika, įtrauki visuomenė (dizainas, marketingas) ir socialinės inovacijos.
- Ar šešios specializacijos nėra per daug?
- Iki 2017-2018 metų turime išsikristalizuoti, ar visos šešios turi potencialo. Jeigu kažkuri sritis nesivystys tiek sparčiai, yra visos galimybės jos atsisakyti ir pasilikti su penkioms, keturiom ar trim.
- Kuriai iš jų prognozuojate šviesiausią ateitį?
Agroinovacijoms. Turime didžiulį potencialą, istorinį įdirbį tiek moksle, tiek versle.
- Lietuva maža šalis ir negali skirti didelių investicijų inovacijų vystymui. Kokio dydžio valstybinė parama yra teikiama inovacijoms vystyti mūsų šalyje ir apie kokias sumas kalbame, kai minimos šalys, daug investuojančios į inovacijų kūrimą?
- Dažnas požiūris, kad Lietuvoje mažai skiriama pinigų inovacijoms. Lyginant su pažangiomis Europos valstybėmis, Lietuva pagal gyventojų skaičių ir kitus parametrus skiria inovacijoms žymiai daugiau nei kitos valstybės. Skirtumas toks, kad Lietuvoje pats verslas, rizikos kapitalistai investuoja mažai. Europoje didesnis finansavimas ateina per verslo įmones, o ne valstybę. O pas mus viskas atvirkščiai. Jeigu suskaičiuotume 20 didžiausių inovacijų, jos visos bus finansuotos valstybės – didelę intervenciją iš valstybės gavo tas pats lazerių ar biotechnologijų sektorius.
- Ačiū už pokalbį.
Vyriausybė yra patvirtinusi Nacionalinės pažangos programą (NPP), kuri nubrėžia valstybės vystymosi žingsnius 2014–2020 metams. Vienas iš NPP programos tikslų – skatinti ekonomikos orientaciją į aukštą pridėtinę vertę.