Šarūno įmonė „Vidulus“ gamina priedus vežimėliams, kurie įgalina judėjimo negalią turinčius žmones be vargo judėti akmenuotu senamiesčio grindiniu, įveikti neįgaliųjų taip keikiamus bortelius ir nesukti sau galvos kelionėje. Jis džiaugiasi, kad produktas sulaukė sėkmės ir šiuo metu eksportas sudaro didžiąją dalį pardavimų, nors įgyvendinti vieną iš savo svajonių – jaustis reikalingu ir būti pilnaverčiu visuomenės nariu – prireikė laiko.
Penkerius metus neišėjo iš kambario
Šarūnas nuo mažumės buvo linksmas, aktyvus, itin mėgo sportą. Kraują kaitino ekstremalių pojūčių troškimas, būdamas jaunas vaikinas, neatsisakydavo minties ir pavojingai papramogauti. Vyras iki šiol prisimena kaip nutrūtgalviškai su draugais Palangoje šokinėjo nuo tilto, tačiau vienas šuolis buvo lemtingas. „Kaip šneka protingi žmonės, pasitaikė grįžtančioji banga, staigiai sumažėjo vandens ir nėriau tiesiai galva į dugną“, - skaudų įvykį pasakoja jis.
Šarūnui lūžo kaklas, gydytojai konstatavo 90 procentų kūno paralyžių. Pusę metų vyriškis gulėjo sukaustytas, prireikė daug darbo, kada išmoko pajudinti ranką, pirštus. Dienas jis stūmė tarp keturių kambario sienų, nes nenorėjo matyti pasaulio, į lauką pasiryžo išeiti tik po penkerių metų. „Turbūt kaip normali fiziologinė būtybė tokioje situacijoje turėjau prasirgti visas depresijas, prakeikti pasaulį, paverkti, šimtus kartų pakaltinti Visagalį, kodėl man taip atsitiko. Labai stiprus jausmas yra savęs gailėjimas, tačiau vieną dieną supratau, kad jei gulėsiu ir verksiu gyvenimas taip ir pasibaigs, o savo artimiesiems būsiu tik našta“, - sunkų gyvenimo laikotarpį pasakoja jis.
Tuo metu Šarūnas suprato, kad bulvių kasti nebegalės, krano valdyti nebeteks, todėl nusprendė imtis mokslų. „Kaip žinia, jaunuoliui, galvojančiam tik apie sportą ir nuotykius, mokslas nebuvo labai aktualus, tačiau atsitikus nelaimei, supratau, kad dabar teks pradėti galvoti galva.“ Vyras įstojo į universitetą, pradėjo domėtis verslu.
Informacinių technologijų mokslus krimto ir universitete Barselonoje, kurioje gimė inovatyvaus vežimėlio priedo idėja. „Mano universitetas buvo ant kalno, todėl kai matydavau, kaip per pusę plonesnė žmona mane stumia į kalną, man skaudėdavo širdį. Pradėjau galvoti, kad su šiuolaikinėmis technologijomis juk galima tai kažkaip pakeisti, kažkas gali ar stumt, ar traukt, ar skraidint“, - juokiasi jis.
Tada vyras pradėjo mąstyti, kaip galima patobulinti vežimėlį, montavo ratukus ir darė įvairius bandymus. Po kelių nepasisekimų jis galiausiai atrado geriausią konstrukciją – priedą „Eco Wheel Power“ su vienu ratuku, kuris lengvai ir greitai prisitvirtina prie vežimėlio.
Išradimą trokšta sulaužyti
Šarūnas džiaugsmingai pasakoja kaip su savo išradimu jau yra apkeliavęs ne vieną šalį, Italijoje su juo keliavo net po kalnus. „Grynas oras, saulė šviečia. Žmonės dažnai sako – važinėju ratukais, ne, nevažinėju, aš puikiai pasivaikščiojau po kalnus“, - šypsosi jis. Vežimėlio priedas yra varomas elektra, jame yra variklis, todėl vienu pakrovimu vyras gali įveikti net 20 kilometrų.
Pagal verslininko skaičiavimus, neįgalusis savo rankomis per dieną vidutiniškai gali įveikti 7 kilometrus, jam reikia įdėti daug pastangų. Sunku ir lydinčiam asmeniui, kuris turi stumti į kalną, padėti, kai rankos pavargsta. „Kelionėje juk norisi miestą pamatyti, gerai praleisti laiką, o su Eco Wheel Power'iu galiu įveikti 20 kilometrų, tada sustoti kokiame nors restorane, išgerti bokaliuką alaus, kol jis pasikrauna ir vėl keliauti 20 kilometrų“, - džiaugiasi jis. Per 45 minutes pasikraunantis vežimėlio priedas gaminamas iš aliuminio, sveria nuo 12 iki 16 kilogramų, todėl jį lengva pasiimti į kelionę.
Šarūnas didžiuojasi, kad išradimą pavyko patentuoti ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, verslininką drąsiai galima vadinti inovatoriumi. „Iš principo patentavome ne patį variklį, ar rėmą, o mechanizmą, kuris kampo suteikimo būdu padeda išvengti taip vadinamojo dviračio efekto ir lengvai užvažiuoti ant bortelių ar aukštesnių paviršių“, - sako jis. Žmogui, privažiavusiam kliūtį, tereikia truputį pastumti nuo savęs vairą ir priekiniai vežimėlio ratukai pasikelia.
Vyras džiaugiasi, kad pagaliau, po daugelio metų, galėjo grįžti į sportą ir vėl patirti aktyvios veiklos džiaugsmą. Pernai jis dalyvavo žmonių su negalia orientacinėse žaidynėse Italijoje ir, nors įspūdingų laimėjimų nepavyko pasiekti, jam nereikėjo pagalbininkų, kurie paprastai padeda žaidynių dalyviams.
Šarūnas suklūsta ir surimtėja: „Dabar galiu būti nepriklausomas. Kiekvienas žmogus nori būti savarankiškas ir daugelį dalykų pasidaryti pats. Man nereikia nei pagalbininkų, nei tų, kurie mane turi stumti, kai rankos pavargsta. Aš galiu būti su mylimais žmonėmis, nebūdamas jiems kančia. Juk jeigu tave kažkas nuolat turi stumti, greičiausiai tai bus artimas žmogus, kuris vėliau nuo to turės stuburo išvaržą ar kitų problemų.“
Su savo eksperimentiniu vežimėlio priedu Šarūnas jau nuvažiavo apie 5000 kilometrų. „Tai žvėriškai daug“, - pats stebisi jis. Šiuo metu inovatoriaus tikslas yra ne tobulinti priedą, o, atvirkščiai, jį sulaužyti. Vyras siekia išsiaiškinti, kaip ilgai vežimėlio priedas gali atlaikyti, ir vėliau savo produktą ištobulinti dar labiau. „Dabar jį laužau, niokoju, nesaugau. Pažiūrėsiu, kiek kilometrų jis atlaikys, kol visiškai subyrės“, - šelmiškai šypsosi.
Įmonėje – „dalinai darbingi“ darbuotojai
Šiandien Šarūnas sunkiai randa laisvą minutę – susitikimai su investuotojais, produktų tobulinimas, moksliniai tyrimai. Sėkmingas verslininkas teigia, kad kuriant įmonę teko nusispjauti šimtus kartų, tačiau nepalūžo ir siekė savo tikslo. „Jeigu mąstysime tuo lietuvišku mąstymu, kad va verslas būtinai turi atspirkti kitų metų vasario mėnesį, tai taip, sunku bus visko nemesti. Dvejus metus mažiausiai turi lenkti kuprą, lakstyti, nemiegoti, ieškoti rinkų, finansavimo, tačiau paskui būna daug lengviau, nes jau esi specas“, - juokiasi jis.
Šarūno įmonėje šiuo metu dirba keturi, kaip jis apibūdina, „dalinai darbingi“ darbuotojai, kurie prisideda prie verslo savo idėjomis, entuziazmu. Verslininkas vadina tai savo misija ir juokiasi, kad tai yra kaip „dar vienas darželis, dar viena rugsėjo pirmoji“, tik kitokios formos. „Pasakysiu atvirai, neįgalus žmogus labai nori būti reikalingas. Ir ta visa struktūra, pašalpos, paramos suformuoja tokią psichologiją, kad jam nieko nereikia daryti. Aš noriu laužyti tą nusistovėjusį standartą ir parodyti, kad jie yra naudingi“, - tvirtina Šarūnas.
Verslininkas tai laiko sunkiu darbu, kadangi tokiems žmonėms sunku įrodyti, jog jie yra reikalingi, puikiai gali prisidėti savo darbu: „Čia kaip mažam vaikui – reikia parodyti truputį drąsos. Mes patys save vadiname dalinai darbingais, o ne neįgaliais, nes juk jei jus pasodintų prie statybininkų krano, palyginus su profesionalu, būtumėte dalinai darbingi. Yra situacijų, kuriose mes galime puikiai dirbti, tarkime, prie klaviatūros, bet lysvės sode, aišku, neiškasime.“
Įmonės vadovas per visą savo darbo laiką buvo įdarbinęs 25 neįgaliuosius. Jis pripažįsta, kad kai kuriems įsilieti į darbą vis dėlto nesigavo, tačiau džiaugiasi, kad kai kurie šiandien dirba tarptautinėse kompanijose, užima atsakingas pareigas. „Svajonių dar turiu begalę. Kai iškvėpsiu paskutinį atodūsį, tai ir nustosiu svajoti“, - juokiasi Šarūnas, primindamas anksčiau išsakytą mintį, kad laisvę žmogus susikuria tik svajodamas.
Vyriausybė yra patvirtinusi Nacionalinės pažangos programą (NPP), kuri nubrėžia valstybės vystymosi žingsnius 2014–2020 metams. Vienas iš NPP programos tikslų – užtikrinti sveikatai palankią aplinką, stiprinti ir saugoti Lietuvos gyventojų sveikatą, užtikrinti kokybišką, prieinamą ir tvarią sveikatos priežiūrą.