– Iš aukštų tribūnų vis pakalbama apie skirtingą Lietuvą. Čia visų pirma turima mintyje regionų vystymosi netolygumai. Ką jūs galėtumėte pasakyti apie centrinės valdžios ir savivaldybių bendradarbiavimą? Ar viską lemia energingas meras ir vietinės bendruomenės iniciatyvos?
– Yra daug aspektų ir negalima teigti, kad skirtingo lygio valdžių bendradarbiavimą lemia vien bendruomenės aktyvumas, energingas meras, ar tik teisingi centrinės valdžios sprendimai. Pirmiausia turėtų būti tarpusavio supratimas, o paskui – bendras darbas. Mano įsitikinimu, regioninė politika turėtų užtikrinti nuoseklų, stabilų ir tvarų augimą visoje Lietuvos teritorijoje. Tai reiškia, kad ne vien Vilnius, Klaipėda, Kaunas ar kiti didmiesčiai vystomi, juose galima baigti mokslus, rasti darbą, kurti verslą, o visa kita Lietuva – tik provincija, kurioje nėra darbo, nėra perspektyvų, o tik daug socialinių problemų... Tolygus regionų vystymasis turėtų užtikrinti, kad ir, kaip pavyzdžiui, Jonavoje galima rasti kvalifikaciją atitinkantį darbą, sąlygas kurti šeimą ir auginti vaikus ir turėti ateitį. Dar daugiau, tolygaus vystymosi idealiu atveju Jonavos ir Vilniaus skirtumai nebūtų tokie ženklūs, kad verstų jonavietį pabėgti į sostinę.
To siekiant pirmiausia reikia iniciatyvos ir idėjų „iš apačios“ – bendruomenių, merų. Dešimt Lietuvos regionų, manyčiau, turi skirtis vienas nuo kito ir galėtų siekti turėti savo specializaciją. Juk negalime visi orientuotis į turizmą ar atvirkščiai į pramonę. Kiekvienas turime atrasti savo nišą: esame skirtingi, tuo ir įdomūs.
Pavyzdžiui, Kauno regionas. Manome, kad galėtume save pristatyti kaip „sveiką regioną“ (šia tema ir diskutuojame): turime universitetų, susijusių su sveikata, klinikų, įvairaus lygio gydymo įstaigų. Čia galėtų gydytis ir lietuvis, ir pigiomis avialinijomis atskridęs užsienietis, o vėliau – sveikatą stiprintų mūsų karališkajame kurorte Birštone.
Bet – noriu akcentuoti – tai turėtų suprasti ne tik centrinė valdžia, bet ir regiono, vietos savivalda: ieškokime savo nišos, nes, tik būdami skirtingi galime būti įdomūs ir prisidėti prie egzistuojančių netolygumų išnykimo.
– Jūs turbūt girdėjote apie pastangas vis mažinti administracinę naštą, tačiau čia kalbama apie centrinę valdžią, administracinė našta savivaldybėse kol kas apskritai nematuojama. O juk visi piliečiai pirmiausia reikalus tvarko būtent gimtojoje savivaldybėje...
– Administracinę naštą valstybė mažina neretai apjungdama įvairias institucijas arba centralizuodama jų veiklą, tai veikia ir nebūtinai gerąja prasme savivaldybių gyventojų gaunamų paslaugų kokybę. Kaip pavyzdžiui, nei teritorinės darbo biržos Jonavos skyrius, nei „Sodros“ Jonavos skyrius daugelio dalykų vietoje nebesprendžia: sprendimai priimami Vilniuje arba Kaune. Perteklinė centralizacija neabejotinai kertasi su tuo, kas dažnai deklaruojama: valdžia turi būti arčiau žmonių, kad paslaugas pilietis gautų vietoje. Kol kas šie teiginiai ir darbai ne visada sutampa. Žinoma, paslaugų centralizavimas taupo lėšas, bet, kokybės prasme, yra neigiamų aspektų. Todėl vienareikšmiškai šito nevertinčiau.
– Atliktos apklausos rodo, kad 34 procentai visuomenės narių dalyvauja vietos bendruomenių veikloje, visuomeninių organizacijų ir judėjimų veikloje dalyvauja vos 11 procentų asmenų. Nenuostabu, jog tuomet dėl visko kalta valdžia. Sakykite, kaip pabudinti žmones, kaip sparčiau kurti pilietinę visuomenę?
– Kaip pabudinti pilietinę visuomenę? Tas budinimas neturėtų būti priverstinis. Galbūt skatinantis, motyvuojantis, bet ne dirbtinis. Kaip pavyzdžiui, Jonavos rajono savivaldybė kompensuoja naujai besikuriančių nevyriausybinių, jaunimo, bendruomenių organizacijų su juridine registracija susijusias steigimosi išlaidas. Bet ar tai tikrai skatina organizacijas kurtis? Ar jos kuriamos dėl idėjos, ar dėl to, kad nieko nekainuoja? Pastebiu neigiamą dalyką: kiekvienas lyderis nori turėti savo organizaciją (panašiai kaip Lietuvos partinėje sistemoje – kiekvienam lyderiui reikia savo partijos).
Panašu, kad šia „mada“ užsikrėtė ir bendruomenės. Yra aktyvus žmogus – jam reikia savo asociacijos, savo labdaros fondo ar viešosios įstaigos. Neieškome, prie ko prisijungti, su kuo bendradarbiauti. Kartais pajuokauju, kad nebėra tiesiog darbščių, pilietiškai ir visuomeniškai nusiteikusių žmonių: visi – prezidentai, pirmininkai, valdybos ar tarybos nariai. Tad kiek organizacijų kūrimasis ir jų veikla yra susijusi su pilietinės visuomenės branda ir sąmoningumu – sunku pasakyti. Galbūt tikslinga ieškoti kitų pilietinės visuomenės aktyvinimo būdų, galbūt reikia ieškoti naujų metodų ypač mąstant apie mūsų jaunimą.
– Ką jūs manote apie mokesčių politiką, valstybės ir savivaldybių biudžetų formavimo praktiką? Juk riboti finansiniai ištekliai neretai pažaboja pačias efektyviausias idėjas...
– Taip, mes esame įsprausti į tam tikrą savivaldybės biudžeto formavimo politiką ir praktiką. Lietuvos savivaldybių asociacija kasmet surašo ne vieną lapą pastabų ir pasiūlymų, deja, ne į visus juos atsižvelgiama. Šiai Vyriausybei galiu padėkoti, kad esame suprasti, kad bendraujame ir diskutuojame kaip lygūs su lygiais, esame partneriai: nėra dviejų atskirų valstybių, veikiame bendrai ir suprantame, jog dėl ribotų išteklių negalime daug ko padaryti savivaldybių biudžetų sąskaita. Visą laiką bandome ieškoti kompromisų, tariamės – tiek Vyriausybė, tiek Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovai merai.
– ES struktūrinių fondų parama Lietuvoje daugiausia dėliojama remiantis sektoriniu investavimo principu. Ar Lietuvos merai daro žingsnius, jog būtų įvertintas ir teritorinis investavimo būdas?
– Galima diskutuoti, kuris būdas yra geresnis – teritorinis ar sektorinis investavimas. Natūralu, kad kiekvienas meras rūpinasi pirmiausia savo savivaldybe ir nėra tiek svarbu, kokiu principu vadovaujantis mus pasieks investicijos. Kita vertus, jeigu, kaip pavyzdys, mano savivaldybėje nėra vystomas žemės ūkis tuomet savivaldybę aplenkia žemės ūkio sektoriui skirtos lėšos. Manyčiau, tikslinga pagalvoti apie Europos Sąjungos struktūrinės paramos investavimą teritoriniu pagrindu, atsižvelgus į regionų specifiką, ekonominę situaciją, atsilikimą ir kt. Mažas vietos lygio pavyzdys, mūsų savivaldybėje yra Ruklos seniūnija, kur socialinė situacija prastesnė lyginant su viso rajono vidurkiu. Todėl naujuoju finansiniu laikotarpiu 2014-2020 metais planuojame į šią teritoriją investuoti daugiau, lyginant su kitomis rajono seniūnijomis ar miesteliais. Sektorinis investavimas, manau, irgi tikslingas, nes jis, Ūkio ministerijos teigimu, sukuria didesnę pridėtinę vertę ir investicijų grąžą. Neatmesčiau ir mišraus investavimo būdo.
– Ar galima teigti, jog Jonavoje gyventi gera: ir infrastuktūra puiki, ir darbo yra, ir smagiai darbštūs žmonės ilsėtis moka?
– Mes to siekiame kiekvieną dieną. Norime, kad Jonavoje gyventi būtų gera, kad infrastruktūra būtų tinkama žmogui ne tik gyventi, bet ir dirbti, mokytis, kad ieškant pramogų nereiktų važiuoti į Kauną ar Vilnių. Nemažai darbų jau esame nuveikę, bet ne mažiau jų dar liko, todėl stengiamės maksimaliai efektyviai išnaudoti Europos Sąjungos finansinę paramą. Tuo pačiu visi suprantame, kad žmogui nepakanka vien tik pramogų ir geros infrastruktūros. Žmonėms reikia darbo, todėl Kauno regione siekiame į Kauno laisvąją ekonominę zoną kiek įmanoma daugiau pritraukti verslo atstovų, kad mūsų regionas klestėtų. Jonavoje vystome savo pramonės teritoriją.
Kauno regionas yra jauniausias pagal amžiaus vidurkį regionas Lietuvoje, tai akademinis regionas, kuriame veikia techninio, socialinio, gamtos ir medicinos profilio specialistus ruošiantys universitetai, tad turime ir galime pasiūlyti įvairių profesijų profesionalų, esame Lietuvos centre su gerai išvystyta kelių, oro, vandens kelių infrastruktūra. Jonava šiame kontekste neišnyksta, manau, kad joje ne tik gera gyventi, bet šis miestas turi ne vieną ateities perspektyvą.
Vyriausybė yra patvirtinusi Nacionalinės pažangos programą (NPP), kuri nubrėžia valstybės vystymosi žingsnius 2014–2020 metams. Vienas iš NPP programos tikslų – užtikrinti tolygią, tvarią ir į skirtumų mažinimą orientuotą regionų plėtrą.