Gražuolis grafas, pradėjęs Palangos pramogų erą: širdžių daužytojas, vaikų auklėms kėlęs ypatingus reikalavimus

Juozapas Tiškevičius – grafas, sukūręs Palangos, kaip pramoginio kurorto, veidą. Nutiestas garsusis Palangos tiltas nėra vienintelis jo nuopelnas. Kretingos muziejaus direktoriaus pavaduotojas muziejininkystei, istorikas ir archeologas Julius Kanarskas mano, kad grafas yra be reikalo primirštas ir kviečia iš labai arti pasižiūrėti į romano vertą grafo gyvenimą.

Grafas Juozapas – vienas iš turtingiausių ir įtakingiausių XIX amžiaus Lietuvos žemvaldžių, aktyvus naujų technologinių sprendimų ir išradimų šalininkas, pramonės įmonių kūrėjas, gyvenęs 1835–1891 metais.

Anksti netekęs tėvo, vaikystę leido Trakų Vokėje ir Valažine, Lietuvos grafų Tiškevičių giminės lopšyje – Lahoisko dvare netoli Minsko. Tėvui mirus, Juozapui atiteko Izabelino dvaras Ašmenos apskrityje ir Palangos valda Žemaitijoje. Baigęs karo mokyklą ir tapęs Rusijos imperijos karininku, Juozapas buvo paskirtas į Vilniaus I Sumų husarų pulką.

Taip prasidėjo grafo Juozapo gyvenimas – istorikas J. Kanarskas kviečia susipažinti, kiek daug grafas patyrė ir nuveikė per 56 savo gyvenimo metus.

Mėgo nuotykius su moterimis ir reikalavo, kad auklės būtų gražios

Būdamas 25-erių, grafas Juozapas, skatinamas artimųjų, pasipiršo vengrų kilmės Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didiko Aleksandro Horvato jauniausiajai dukrai Sofijai. Savo žmonai Juozapas padovanojo vestuvinį žiedą, kuriame išgraviruotas užrašas skelbė: „Boże błogosław nas 1860 r. Czerwcza 29 J. T.“ (Dieve, laimink mus, 1860 m. birželio 29 d. J. T.).

Pagrindine jaunavedžių rezidencija Vilniuje tapo Sofijos Horvataitės-Tiškevičienės rūmai Trakų gatvėje. Juose šiuo metu veikia Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka. Užmiesčio rezidenciją šeima įsirengė Lentvario dvare – vaizdingoje vietoje prie ežero iškilo šveicariško stiliaus rūmai.

Tiesa, dar iki vedybų išvaizdus grafas turėjo nuotykių su kitomis moterimis. Šių nuotykių metu pradėtais nesantuokiniais vaikais grafas Juozapas taip pat rūpinosi, juos rėmė.

„Ryžtingas, išvaizdus, aukšto ūgio, lieknas, mėlynakis viengungis husarų karininkas traukė diduomenės moterų dėmesį. Juozapas irgi nebuvo abejingas moteriškam žavesiui. Netrukus Lentvaryje atsirado pora nesantuokinių dukterų ir sūnus, kuriuos grafas įsivaikino ir apsiėmė išlaikyti bei auginti. Jie gavo Tiškevičių pavardę, tačiau neturėjo teisės paveldėti grafo titulo ir pretenduoti į tėvo palikimą“, – pasakoja istorikas.

Tiesa, pora nesantuokinių vaikų buvo tik pradžia. Juozapas su žmona Sofija susilaukė 12-kos vaikų, iš kurių užaugo 5 sūnūs ir 3 dukros.

Vaikų auklėjimui ir ugdymui buvo skiriamas didelis dėmesys. Sūnūs nuo vaikystės mokėsi Sankt Peterburgo pažų korpuse, vėliau – karo mokyklose, o su tėvais ir artimaisiais susitikdavo tik per šv. Velykas, šv. Kalėdas ir vasaros atostogas.

„Dukras namuose augino ir mokė kruopščiai parinktos samdomos auklės ir mokytojos. Rinkdamasi pedagogę, grafienė Sofija pirmenybę teikė intelektui, sumanumui, išsilavinimui ir mokėjimui bendrauti. O grafas besąlygiškai reikalavo dar, kad mokytoja būtų graži, todėl su rekomendacija, raštišku prašymu priimti į darbą jam turėjo būti atsiųsta ir nuotrauka“, – pasakoja istorikas.

Be vaikų auklių ir mokytojų, dvare gyveno samdomi tarnautojai – gydytojas, inžinierius, matininkas, stalius, daržininkas, vaistininkė, kasininkas, sekretorius, raštininkas, medžioklis, girininkai, ekonomė ir kambarinės. Visi jie buvo kilę iš bajorų arba miestiečių luomo.

Nenorėjo jaunų žmonių kraujo, todėl sukilimams nepritarė

Istorikas J. Kanarskas grafą Juozapą apibūdina kaip ryžtingą, turintį tvirtą savo nuomonę ir stiprios valios žmogų, kuris, siekdamas savo tikslų, sugebėdavo įveikti visas kelyje pasitaikančias kliūtis.

„Vis dėlto, sėkmingą jo tarnybinę karjerą kita linkme pakreipė 1863 metų sukilimo įvykiai. Rusiškoje aplinkoje išugdytas ir realiai vertinąs Rusijos karinę galią karininkas nešoko į sukilimo verpetus. Jis suprato, kad priešininkų jėgos nelygios, o sukilimas pareikalaus nemažai sukilėlių, ypač jaunų žmonių kraujo ir paskatins rusų valdžią imtis represijų“, – aiškina istorikas.

Prasidėjus pobaudžiavine reforma nepatenkintų valstiečių maištams, su savo kuopa jis išvaikė Vijos miesto turgavietėje maištaujančius grafienės Elvyros Zamoiskos valstiečius.

„Už tai sukilimui simpatizavę artimieji ir draugai grafą pasmerkė. Tvirtai laikydamasis savo pažiūrų, sukilime jis nedalyvavo, tačiau skyrė nemažą pinigų sumą sukilėliams apginkluoti. Prasidėjus neramumams grafas apsisprendė atsisakyti adjutanto pareigų ir su žmona porai metų išvyko į Paryžių“, – pasakoja istorikas.

Sugrįžęs namo, ramybę atrado Kretingos dvare

Grįžęs į tėvynę, pradėjo ieškotis ramesnės, atokiau nuo Vilniaus esančios vietos naujai šeimos rezidencijai. Jai iš rusų dvarininko Mikalojaus Zubovo išsinuomojo, o vėliau Sankt Peterburge vykusiose varžytinėse įsigijo šalia Palangos buvusį Kretingos dvarą.

„Rengdamas naują rezidenciją, prie anksčiau statytų rūmų pristatė dar administracinį-gyvenamąjį korpusą ir didelę oranžeriją. Joje įkūrė vieną didžiausių Europoje privatų Žiemos sodą, kuriame augo egzotiškų kraštų augalai, veikė krioklys, fontanas, sienas puošė koralai. Žiemos sode vyko šeimos šventės, įvairūs kultūriniai renginiai, apylinkės dvarininkų ir bajorų susiėjimai, dvaro orkestro ir choro koncertai, šurmuliuodavo į Kretingą atvykę grafų giminaičiai ir svečiai“, – pasakoja istorikas.

Iš pagrindų pertvarkytas parkas pavadintas Vasaros sodu. Parke augo introdukuoti medžiai ir dekoratyviniai krūmai, gėlynai, stovėjo antikinės skulptūros. Alėjų sankirtoje iškilo rotonda, kurioje vasaromis grodavo orkestras. Ties rūmais parką supo 3 kaskadiniai tvenkiniai su kriokliu. Prie antrojo tvenkinio iškilo šveicariško stiliaus vila svečiams apsistoti.

Žiemos ir Vasaros sodai garsėjo toli už Lietuvos ribų. Jais pasigrožėti atvykdavo aukšto rango Rusijos imperijos pareigūnai, Palangos ir Juodkrantės kurortų vasarotojai, svečiai iš Klaipėdos, Tilžės, Karaliaučiaus, Varšuvos, Sankt Peterburgo, netgi Berlyno.

Investuodamas į pramonę ir prekybą, pastatė garsųjį Palangos tiltą

Istorikas J. Kanarskas pabrėžia, kad, skirtingai nuo daugelio kitų žemvaldžių, nemažą šeimos kapitalo dalį Juozapas investavo į pramonę ir prekybą. Vilniuje įkūrė garinį malūną, steigė įvairias dirbtuves ir fabrikus, Lentvaryje pastatė vinių ir vielos fabriką bei ketaus liejyklą, o Palangos dvaro Vilimiškių palivarke pastatė plytinę.

Palangoje įrengė laivų prieplauką privačiam jūros uostui, kurį su plytine sujungė siauruoju geležinkeliu. Grafo garlaiviu į Liepoją buvo gabenamos plytos, žemės ūkio produkcija, atvykdavo ir išvykdavo vasarotojai, buvo atplukdomos pramonės ir užjūrio kraštų prekės.

Jūrai kaskart užnešus smėliu prieplauką, jai valyti reikėjo samdyti žemsiurbę. Galų gale, buvo paskaičiuota, kad išlaidos prieplaukos priežiūrai yra didesnės nei gaunamos pajamos, todėl uostas buvo uždarytas, o jūros tiltas Palangoje tapo mėgstamiausia vasarotojų pasivaikščiojimo vieta.

1858–1862 m. tiesiant pro Lentvario dvaro žemes Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį, Juozapas apsiėmė savo lėšomis pastatyti Lentvario geležinkelio stotį su visomis tarnybinėmis, pagalbinėmis ir mechaninių dirbtuvių patalpomis. Mainais už investicijas į geležinkelio stoties infrastruktūros kūrimą gavo lengvatų supirkinėjant nusigyvenusių žemvaldžių dvarus.

Grafai pramogaudavo Palangoje: miestą pavertė linksmybių kurortu

Anot istoriko J. Kanarsko, vasaras Tiškevičiai leisdavo Palangoje, kurioje šalia senųjų rūmų, kairiajame Rąžės krante grafas 1877–1880 m. pradėjo kurti kurortą: pastatė kurhauzą, kelias vilas, teatrą, įrengė maudykles.

Kurortinis sezonas prasidėdavo gegužės mėnesio pradžioje, o pasibaigdavo rugpjūčio viduryje. Visų kultūrinių renginių ir pramogų iniciatoriais ir vykdytojais būdavo grafo vaikai, giminaičiai ir artimieji. Vaidinimai buvo skiriami dvare ir vilose vasaroti apsistojusiems grafų Tiškevičių svečiams, tačiau į juos kvietimus gaudavo ir miestelyje apsistoję inteligentai, dvasininkai, valdininkai.

Grafo sumanymu vienoje iš altanų, buvusių tarp jūros ir senojo dvaro, nuo liepos 1 d. kasdien nuo 19 iki 23 valandos grodavo pučiamųjų orkestras. Netoli orkestro altanos buvo įrengtos pirmosios karuselės, kurias sudarė pora ratu besisukančių maniežų su arkliukais ir rogutėmis.

Pagal Juozapo Tiškevičiaus nustatytą tvarką, grafai ir jų svečiai maudytis eidavo į pietus, o miestelyje įsikūrę vasarotojai ir palangiškiai – į šiaurę nuo jūros tilto. Grafų paplūdimyje nuo 9 iki 11 valandos maudėsi moterys ir merginos, o nuo 11 iki 14 valandos – vyrai ir vaikinai. Jiems persirengti pliaže buvo pastatytos kelios būdelės, o apie maudymosi laiko pradžią ir pabaigą buvo pranešama pakeliant ir nuleidžiant signalinę vėliavą. Nuo 14 valandos paplūdimys buvo skiriamas tik pasivaikščiojimui. Į šiaurę nuo tilto esančiame miestelio paplūdimyje ši tvarka negaliojo.

Nuo dvaro iki jūros reikėjo sunkiai eiti klampiu smėliu. Tačiau netrukus grafas nutiesė taką, o vėliau nuo dvaro iki pliažo paklojo bėgius, ant kurių pastatė platformą su suolais, traukiamą arklio. Į pliažą nujoti ir iš jo parjoti galima buvo ir ant žemaitukų, pabalnotų cirko balnais, ant kurių tilpdavo po du žmones. Kad nenukristų, užpakaly sėdinčiam asmeniui laikytis prie balno buvo pritvirtinta išlenkta rankenėlė, o kojoms įremti – lentelės.

Gelbėjo vargstančius žemvaldžius, vaikus ir ligonius

Laisvo kapitalo dalį grafas Juozapas skyrė naujoms valdoms įsigyti. Jas pirkdamas, pirmenybę teikė miškingoje žemėje esantiems dvarams, kurių šeimininkai buvo iškirtę miškus, todėl savo valdas pardavinėjo pusvelčiui.

Žiūrėdamas toli į priekį, Juozapas buvo įsitikinęs, kad kol užaugs jo vaikai, užaugs ir miškas, o valda tokiu būdu taps žymiai vertingesne nei buvo ją įsigyjant ir neš pelną jo palikuonims.

„Nusigyvenusių žemvaldžių atžvilgiu buvo tolerantiškas. Jeigu paskutinę savo valdą pardavęs dvarininkas daugiau nekilnojamojo turto neturėjo, Juozapas leisdavo nelaimėliui su šeima pasilikti buvusiuose savo namuose, skirdavo jiems išlaikymą. Pavyzdžiui, buvusį Dunilovičių dvaro savininką Janiševskį jis paskyrė valdytoju (dvaro ūkvedžiu), o penkis jo mažamečius vaikus išleido į mokslus ir suteikė finansinę paramą gyvenimo pradžiai“, – aiškina istorikas.

Neabejingi grafai buvo likimo nuskriaustiems žmonėms ir našlaičiams. Juozapas buvo Kauno gubernijos vaikų prieglaudų globos draugijos narys.

Prie antrojo tvenkinio pastatyta vila dažniausiai stovėjo tuščia, todėl pastatas buvo panaudotas socialinėms reikmėms. Jame grafas atidarė ligoninę, kurioje dvaro gydytojas nemokamai gydė pasiligojusius kumečius ir samdinius. Tame pačiame pastate veikė grafienės išlaikoma našlaičių ir senelių prieglauda, į kurią priimdavo našlaičiais likusius kumečių ir samdinių vaikus bei nusenusius ar invalidais tapusius bei be artimųjų priežiūros likusius nedarbingus kumečius ar jų šeimos narius.

Ligonius ir prieglaudos globotinius prižiūrėjo ir slaugė grafaitės, kurias tėvai nuo vaikystės pratino prie socialinės ir labdaringos veiklos. Jos taip pat globojo mieste gyvenusias elgetas ir vargetas, mokė jų vaikus skaityti ir rašyti, siuvo jiems rūbus, nešė maisto, duodavo išmaldai pinigų. Vyriausia duktė Marija filantropijai paskyrė visą savo gyvenimą: rėmė neturtingas mergaites, gabiausias siuntė mokytis į gimnazijas, prie dvaro prieglaudos 1898 m. kumečių vaikams atidarė pirmąjį Lietuvoje lietuvišką vaikų darželį.

Palangoje Tiškevičiai su artimaisiais kasmet rengdavo labdaros akcijas, kurių metų surinktos lėšos buvo skiriamos našlaičiams, invalidams, sergantiems žmonėms paremti ir prieglaudai išlaikyti.
Kartą Tiškevičiai surengė netradicinę labdaros akciją. Jie vienai dienai išleido iš darbo savo virėjus ir jų padėjėjus, o patys, apsirengę virėjų rūbais, ruošė ir gamino įvairius patiekalus, kuriuos pateikė įėjimo bilietus įsigijusiems ir prie stalų parke susirinkusiems vasarotojams, dvasininkams ir vietinei inteligentijai. Ne visi patiekalai buvo gerai pasisekę, tačiau išalkę grafai su svečiais juos visus suvalgė.

Turėjo aistrą naujiems mokslo atradimams: skubėjo jų išbandyti

Grafas buvo imlus technologijų naujovėms ir įvairiems mokslo atradimams, kurie galėjo būti naudingi jo valdose.

Pagal susitarimą su Rusijos imperijos pašto ir telegrafo ryšių ministerija, 1878 m. Kretingos dvaro rūmuose jis atidarė telegrafą, kurio tarnautojui suteikė butą ir mokėjo atlyginimą. Duktė Elena Klotilda Ostrovska prisimena, kad tėvas labai džiaugėsi įsigijęs pirmąjį gramofoną (patefoną) ir radijo aparatą.

Iš spaudos sužinojęs apie G. Daimlerio išrastą motorinį vežimą (keturratį benzininį automobilį), paprašė Romoje viešėjusios dukters Marijos nuvykti į Miuncheną, apžiūrėti naujovę ir nuspręsti, ar ją vertą nusipirkti. Duktė telegrafavo, kad ligų kankinamam tėvui motorinis vežimas netiks, nes jis skleidžia didžiulį triukšmą, o važiuojant baisiai krato. Tokiu būdu artimųjų įkalbėtas grafas atsisakė minties įsigyti vieną pirmųjų automobilių.

Į dvaro kanceliariją ir grafo kabinetą 1882 m. buvo atvesta pirmoji Lietuvoje telefono ryšio linija, sujungusi Kretingą su kunigaikščių Mykolo ir Bogdano Oginskių Plungės ir Rietavo dvarais. Kiek vėliau telefono ryšiu dvaras buvo sujungtas su visais palivarkais.

Įkūrė pirmąją elektrinę Lietuvoje

Juozapas Tiškevičius 1878 m. tapo pirmosios elektrinės Lietuvoje įkūrėju, kurią įrengė Kretingos dvare, rekonstruotame vandens malūno pastate. Ši data minima Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomoje Kretingos elektros stoties byloje. Tiesa, Kretingos muziejuje išlikę dvaro kasos išlaidų dokumentai liudija, kad elektrinė buvusi įrengta kiek vėliau – 1883 metais.

Ją įrengti apsiėmė Vokietijos pilietis Huberis, pagal sutartį už atliktus darbus gavęs 8548 vokiškas markes.

Šalia malūno įrenginių jie sumontavo vandens turbiną, pastatė elektros generatorių ir garo variklį, išmūrijo krosnį garo katilui, o šalia pastato – aukštą raudonų plytų mūro kaminą.

Elektrinės įrenginius suko vandens turbina, o sausros metu ir žiemą – garo variklis, kuriam garą gamino mediena ir durpėmis kūrenamas didžiulis katilas.

Elektros energija iš pradžių buvo tiekiama tik Žiemos sodui. Grafaitė Elena Klotilda Tiškevičiūtė prisimena, kad „vakarais žiemos sodas buvo apšviečiamas lankinėmis elektros lempomis, kas tuo laiku buvo labai nepaprasta. Tikriausiai tai buvo galbūt pirma elektros šviesa Rusijos valstybėje“.

Vėliau elektrinėje pagaminta elektros energija pradėta naudoti rūmų patalpoms apšviesti. Elektros jungiklių tuo metu nebuvo. Paleidus elektrinę, visos pajungtos lempos pradėdavo šviesti, o elektrinės turbinoms sustojus – vienu metu visos elektros lempos užgesdavo.

Paskutinius gyvenimo metus apkartino prasta sveikata

Istoriko J. Kanarsko teigimu, paskutinius 10 gyvenimo metų Juozapas Tiškevičius sunkiai sirgo širdies ir plaučių ligomis, negalėjo vaikščioti. Mirė 1891 m. birželio 7 d., po nesėkmingos operacijos Kretingoje, pašarvotas buvo Palangoje. Grafui Juozapui mirus, jam priklausė 27 dvarai su 437 tūkst. hektarų žemės.

Iš Karaliaučiaus universiteto pakviestas medicinos mokslų profesorius kūną užbalzamavo, parengdamas palaikus atsisveikinimo su mirusiuoju laikotarpiui. Kūnas buvo įdėtas į sarkofagą. Jis – cinko skardos, dengtas alavu, su dvigubu dugnu ir dangčiu, rakinamas dviem spynelėmis, puoštas neoklasicistiniais ornamentais, su dekoruotomis funkcinėmis detalėmis.

Mirusiajam į rankas grafienė Sofija įdėjo sidabro lydinio krucifiksą, kurį pagamino juvelyras Bajeris.
Gegužės 31 d. sarkofagas su palaikais buvo išvežtas į Kretingą. Iš Klaipėdos samdytą katafalką traukė 4 juodai apdengti arkliai, o iš šonų žygiavo fakelais nešini 4 juodai apsirengę vyrai. Karstą lydėjo mylimiausias grafo žirgas, šeimos nariai ir artimieji. Aprengtas paradine pulkininko uniforma, grafas gulėjo karste, ant kurio buvo padėta uniforminė kepurė ir kardas.

Šeimai pasidalinus velionio turtą, rezidenciją Kretingoje paveldėjo vyriausias sūnus Aleksandras. Lentvario paveldėtoju tapo Vladislovas – kolekcininkas, Vilniaus meno ir mokslo muziejaus įkūrėjas. Trečiajam sūnui Antanui atiteko fabrikai, gamyklos ir dirbtuvės Vilniuje bei Kairėnų dvaras. Ketvirtasis sūnus Juozapas paveldėtame Užutrakio dvare pastatė naujus rūmus su parku, įkūrė majoratą ir tapo grafų Tiškevičių III (Užutrakio) linijos pradininku. Jauniausias sūnus Feliksas Vincentas Palangoje pastatė naują dvaro sodybą su rūmais ir parku, nemažai investavo į kurorto infrastruktūros plėtrą.

Grafo Juozapo Tiškevičiaus atminimas saugomas Kretingoje. Jo puoselėtame dvare šiandien veikia Kretingos muziejus, kurio ekspozicijos mena ir grafų Tiškevičių šeimos istoriją. Muziejaus administracijos rūpesčiu Europos struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės lėšomis renovuoti dvaro rūmai, ūkvedžio namas, ratinė, malūno-elektrinės pastatas, didysis šiltnamis.

Istorikas prideda, kad šiemet baigiama restauruoti grafų Tiškevičių šeimos koplyčia-mauzoliejus, į kurio kriptą netrukus sugrįš restauruoti grafo Juozapo Tiškevičiaus ir jo žmonos Sofijos Tiškevičienės sarkofagai.

Lietuvos giminių festivalis kviečia susitikti artimuosius, seniai matytus giminaičius rugsėjo 8 d. Kaune, Nemuno saloje. Visą dieną koncertai ir pramogos šeimoms ir vaikams – nemokamai. Rezervuoti stalą giminei ir dalyvauti Šauniausios giminės rinkimuose, susipažinti su renginio programa galite ČIA.