Toli gražu Mykolo Biržiškos darbas Lietuvai neapsiribojo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės akto pasirašymu. Galima teigti, kad atsidavimas Tėvynei buvo užprogramuotas jo kraujyje ir ryškiai pasireiškė nuo pat jaunumės. Kartą būdamas gimnazistu jis lankėsi Pailgočio dvare (Šilalės apylinkė) pas savo senelį Leonardą Biržišką, 1831 m. sukilimo prieš caro valdžią dalyvį. Leonardas Biržiška lenkiškai paklausė anūko: „O žemaitiškai ar moki?“ Gimnazistas, kuris jau buvo šiek tiek iš draugų pramokęs kalbėti lietuviškai, užkluptas netikėto klausimo atsakė teigiamai. „Žiūrėk, neužmiršk!“, – patenkintas atsakymu ištarė senasis Biržiška.
Šį senelio priesaką anūkas įvykdė su kaupu – Šiaulių gimnazijos auklėtinis Mykolas Biržiška tapo išskirtine Lietuvos valstybinio atgimimo figūra. Mykolas, vyriausias iš trijų brolių, augo Viekšnių gydytojo Antano Biržiškos ir bajoraitės iš Panevėžio apskrities Elžbietos Rodzevičiūtės šeimoje. Biržiškų giminė kadaise giliai įleido šaknis Žemaitijoje – istoriniuose šaltiniuose šeimos vardas minimas nuo XVII a. pradžios. Biržulaukio dvarelį valdę bajorai gyveno įprastą smulkių žemvaldžių gyvenimą: tarnyba Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje, teisminiai ginčai, praturtėjimas ir skolos, dėl kurių galiausiai prarasta tėvoninė valda.
Sakoma, kad istorija kartojasi. XVIII a. gyvenę M. Biržiškos protėviai ilguose teisminiuose ginčuose dėl žemės ribų buvo surėmę pečius su įtakinga dvarininkų Pilsūdiškių gimine. Po daugiau nei pusantro šimto metų abiejų giminių palikuonių – Mykolo Biržiškos ir Juzefo Pilsudskio – keliai vėl susikirto sprendžiant Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinius santykius ir dedant parašus ant liūdnai pagarsėjusios 1920 m. Suvalkų sutarties.
Biržiškų šeima bendravo lenkų kalba. Jaunasis Mykolas vaikystėje ir paauglystėje pats rimtai nekėlė klausimo, kas esąs, o vykstant 1897 m. gyventojų surašymui užsirašė lenku, įtikintas, kad vietinė valdžia visus lietuvius laiko rusais. Tačiau būsimasis 1918 m. Nepriklausomybės akto signataras itin mėgo lenkiškas knygas, kuriose buvo aprašoma Lietuvos senovė. Įstojęs į Šiaulių gimnaziją, M. Biržiška atsidūrė susipratusių lietuvių įtakoje, kuri padėjo išbujoti sielos gelmėje glūdėjusiam lietuviškumui.
Stodamas į lietuvių draugiją, M. Biržiška jau aiškiai suvokė savo tapatybę: „Apsisprendžiau, kad esu niekas kitas, tik lietuvis.“ Tam neprieštaravo net ir totoriško kraujo turinti motina Elžbieta, giminystės ryšiais susijusi su žymiuoju kovotoju dėl Abiejų Tautų Respublikos Nepriklausomybės generolu Tadu Kosciuška. Tekėdama už Antano Biržiškos ir persikeldama į Viekšnius ji pareiškė, kad lenkiškai išmokys kalbėti visus šio Žemaitijos kampelio žmones. Apsispręsti dėl savasties Mykolą skatino ne tik bičiuliai, bet ir tokie įžymūs mokytojai, kaip kalbininkas Jonas Jablonskis, palaikęs gimnazisto troškimą tyrinėti literatūros istoriją.
M. Biržiška buvo nepamainomas Lietuvos valstybingumo šauklys. Kartu su kitais lietuvių inteligentais, jis ėmėsi organizuoti Vilniaus konferenciją. Jos metu paskelbti nutarimai galiausiai persikūnijo į kryptingą Lietuvos Tarybos darbą ir 1918 m. vasario 16-osios deklaraciją, kurią puošė senos žemaičių giminės palikuonio parašas. Anuomet tvyrojusią įtampą geriausiai atskleidžia pats M. Biržiška: „Atrodė, kad loštąją partiją lietuviai pralaimės. Betgi ... ir čia išėjo kitaip!“
Nepriklausomoje Lietuvoje M. Biržiška tapo itin svarbiu švietimo sistemos ramsčiu, Vilniuje organizavusiu Aukštųjų mokslų kursus, suteikusiu atramą Lietuvos universiteto (vėliau – Vytauto Didžiojo universiteto), ypač jo Humanitarinių mokslų fakulteto, kokybiniam šuoliui. Be vaisingos mokslinės veiklos, M. Biržiška kone dešimtmetį vadovavo svarbiai visuomeninei organizacijai – „Vilniui vaduoti sąjungai“.
Jis skaudžiai išgyveno nesutarimus su Lenkija ir tikėjo, kad vieną dieną lietuviai ir lenkai peržengs savo aroganciją, nepamatuotas ambicijas ir gyvens taikiai. Lietuvai praradus Vilnių, Mykolas nesėdo į pirmą pasitaikiusį traukinį, važiavusį Kauno link – jis tęsė istorinėje Lietuvos sostinėje pradėtą visuomeninį darbą, tačiau už poros metų buvo suimtas ir išvarytas į Kauno Lietuvą. „Atitrauktas nuo Vilniaus, jaučiu tuos visus jausmo ir proto ryšius, kurie mane rište riša su mūsų sostine, ir juo ilgiau nesmi joje, juo didesnė skausmo pajėga, liguista nostalgija ten mane traukia.“, – spaudoje atviravo M. Biržiška.
Iš kur šis prisirišimas? Kas padėjo svyruojančiam jaunuoliui suformuoti tvirtą tapatybę? Atsakymas aiškus: istorinė atmintis, jos sklaida literatūroje, stiprus visuomeniškumo ir kolektyvinės atsakomybės pojūtis.
Mykolo tėvo Antano Biržiškos jaunystėje girdėtos liaudies dainos apie gen. Tada Kosciušką ir 1794 m sukilimą fragmentas:
Svarbios Mykolo Biržiškos gyvenimo datos:
Gimė 1882 m. rugpjūčio 24 d. Viekšniuose, Mažeikių apskrityje.
1895 m. pradėjo mokytis Šiaulių gimnazijoje, per šešis metus baigė aštuonių klasių kursą
1901 m. įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą
1902 m. dėl dalyvavimo „revoliucinio“ pobūdžio veikloje suimtas ir kelis mėnesius kalintas Maskvos Butyrkų bei Lietuvos kalėjimuose; iš universiteto pašalintas
1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime
1908 m. įstojo į Lietuvių mokslo draugiją, tapo jos vicepirmininku; aktyviai reiškėsi spaudoje, priklausė socialdemokratų stovykai
1917 m. buvo vienas iš Vilniaus konferencijos organizatorių;
balsavimo būdu išrinktas į Lietuvos Tarybą; griežtai pasisakė už pilnavertę Lietuvos Nepriklausomybę, atsisakant bet kokių įpareigojančių ryšių su bet kuria kaimynine valstybe
1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą
1915–1922 m. vadovavo Vilniaus lietuvių gimnazijai, telkė lietuvių inteligentiją, dirbo visuomeninį darbą, bandydamas kurti konstruktyvius lietuvių ir lenkų tautų santykius
1922–1939 profesoriavo Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitete,
vienerius metus ėjo šios mokslo įstaigos rektoriaus ir prorektoriaus pareigas. Vadovavo „Vilniui vaduoti sąjungai“, parengė lietuvių literatūros klasikų rinktinius raštus, išleido mokslinę studiją „Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos“. Jo parašytos knygos mokyklose naudotos kaip vadovėliai.
1939 m. grįžo į Vilnių, dėstė Vilniaus universitete; netrukus buvo paskirtas jo rektoriumi
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, iš kurios po kelių metų išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas
Mirė 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele, Jungtinėse Amerikos Valstijose.