Kita garsios lietuvių giminės pusė: turtingiausias Europos aristokratas garsėjo sadistiniais pomėgiais

Radvilų pavarde vadinamos gatvės, mokyklos, muziejai, be jos neišleidžiami jokie istorijos vadovėliai. XV a. iškilusi LDK didikų giminė iki šiol gyva ne tik vadovėliuose, bet ir savo palikuonyse. Vis dėlto, toks ryškus palikimas dar nereiškia, kad šioje giminėje visi buvo „šventieji“. Istorikai dalinasi ne tik šviesiausiais, bet ir tamsiausiais Radvilų darbeliais.

Jei ne jis, Lietuvos teritoriją būtų išsidalinusios kaimynės

Vilniaus Radvilų gimnazijos istorikas Giedrius Mackevičius nuo seno domisi šios didikų giminės ištakomis ir žymiausiais jų įvardina du: Jonušą Radvilą (1612 – 1655), kuriam turime padėkoti už sunkiu metu išsaugotą valstybę, bei Karolį Stanislovą Radvilą (1734 – 1790), savo gyvavimo metu laikytą turtingiausiu Europos aristokratu.

J. Radvilą istorikas vadina ypatinga asmenybe Lietuvos istorijoje, kurio sprendimai sudėtingomis karo su Maskva ir Švedija sąlygomis padėjo išsaugoti valstybę XVII a. viduryje. Jo vadovaujama kariuomenė sugebėjo sėkmingai stabdyti gausias Maskvos pajėgas ir taip išsaugoti mūsų karinių pajėgų branduolį.

G. Mackevičius atkreipia dėmesį į vieną svarbią aplinkybę: tuo metu kaimyninės valstybės, stebėdamos nesėkmingus ATR (Abiejų Tautų Respublikos) bandymus priešintis, norėjo tarpusavyje pasidalinti žlungančią valstybę.

Tarptautinės derybos išties būtų didelės. Į ATR teritorijas tuo metu pretendavo ne tik Maskva ir Švedija, bet Brandenburgas, Transilvanija ir Ukraina.

„Dėl to J. Radvilos pasirašyta Kėdainių sutartis, kuri iki šiol sukelia daug diskusijų tarp šiuolaikinių istorikų, parodė, kad LDK yra politikų, sugebančių ieškoti savarankiškų sprendimų ir taip gelbėti žlungančią valstybę. Liublino unijos nutraukimas ir tokios pačios sutarties sudarymas su Švedija atitiko ne tik permainingo karo aplinkybes, bet buvo svarbus strateginis bandymas išsaugoti LDK valstybingumą“, – garsaus Radvilų giminės atstovo nuopelnus apibendrina G. Mackevičius.

Turtingiausias Europos aristokratas kojas šildė valstiečio viduriuose

Dar viena ryški giminės asmenybė – Karolis Stanislovas Radvila, pramintas pravarde „Mielasai pone“. G. Mackevičiaus teigimu, šio didiko gyvenimas yra puikus pavyzdys, liudijantis luominės visuomenės krizę XVIII a. II pusėje.

„28 metų vyras paveldi didžiulius Radvilų turtus ir tampa turtingiausiu Europos aristokratu. Jis jau neturi iš savo protėvių paveldėtos politinės intuicijos, kuri jo energiją kreiptų LDK valstybingumo išsaugojimo link. Politinė veikla primena blaškymąsi, o ne tikslingą ir principingą kovą. K. S. Radvilos blaškymasis tarp Vilniaus, Rodomo bei Baro konfederacijų šalininkų baigėsi ne tik skaudžiais kariniais pralaimėjimais ir pasitraukimu iš šalies, bet ir Rusijos imperijos įtakos didėjimu ATR“, – pasakoja istorikas.

Ryšį su tikrove buvo praradę ne tik LDK didikai – tuometinė Prancūzijos aristokratija taip pat demonstravo savo galią ir prestižą Versalio rūmuose. Istorija įrodo, kad visa tai privedė prie gilėjančios valstybingumo krizės, revoliucijos ir visa griaunančios giljotinos.

Galima daryti prielaidą, kad K. S. Radvila „Mielasai pone“, keldamas prabangius pokylius Nesvyžiuje, nepastebėjo Pirmojo ATR padalijimo ir dėl to istorijoje įsiamžino kaip išskirtinio priežodžio „panie kochanku“ (mielasis pone) savininkas.

„Jo galios liudijimu galime laikyti ir tokį atsitikimą pokylio metu. Kuomet K. S. Radvila pasakė, kad rytoj snigs, kitą dieną kunigaikštis po apylinkę važinėjo rogėmis, o sniegą vaizdavo išberta druska, kuri tais laikais buvo itin brangi.

Iškilus Radvilų giminės atstovas, kaip ir dalis to meto Prancūzijos aristokratų, turėjo karaliaus privilegijas, pavyzdžiui, po medžioklės sušalusias kojas pasišildyti valstiečio viduriuose arba nuobodulį išvaikyti nušaunant stogdengį, dirbantį ant stogo, taip demonstravo savo galią, tačiau tai neturėjo nieko bendro su valstybingumo išsaugojimu ir virto luominės visuomenės grimasomis“, – pasakoja istorikas.

Filmo vertos istorijos, kurios mūsų kino kūrėjams nerūpi

G. Mackevičiaus manymu, aptartų Radvilų giminės atstovų palikimą galima vertinti per kino filmų prizmę. Vis dėlto, jam apmaudu, kad XVII a. vidurio ir XVIII a. įvykiai lietuvių kino kūrėjams yra kol kas sunkiai įkandami. Istoriko manymu, įtaigiausius kino filmus yra sukūrę mūsų kaimynai lenkai.

„Be jokios abejonės, jog ir šį įstabi Radvilų giminės asmenybė atveria naujas erdves ateityje talentingiems režisieriams, aktoriams ir prodiuseriams, kurie sugebės tikslingiau panaudoti valstybės pinigus nei serialuose „Marius“ ar „Laisvės kaina“, – mano istorikas.

Kino mėgėjams jis rekomenduoja pamatyti H. Senkevičiaus romano „Tvanas“ (Potop) 1974 metų ekranizaciją, kuri buvo nominuota Oskarui. Istorikas teigia, kad šiame filme netrūksta batalinių scenų, kasdienybės detalių, įtaigių personažų.

„Čia visa savo didybe ir apgaulinga išmintimi pasirodo Jonušas Radvila, kurio pasirašytai unijai su Švedija prieštarauja bajorai. Režisierius Jerzy Hofmanas ne veltui sukuria sceną, kurioje tik J. Radvilos karių nukreipti ginklai į bajorus priverčia juos paklusti su okupantu įvykdytam susitarimui“, – teigia istorikas.

Norintiems geriau pažinti Radvilų giminę, istorikas siūlo kitą J. Hofmano filmą „Ugnimi ir kalaviju“, kuris panardina į karo su kazokais sūkurį.

„Dauguma kritikų pastarąją kino juostą laiko kaip susitaikymo filmą tarp lenkų ir ukrainiečių, kuriame nėra aiškių laimėtojų ir pralaimėtojų. Praėjus beveik 20 metų nuo filmo pasirodymo, kiekvienas besidomintis J. Radvilos epocha atras daug įdomybių bei įvertins puikų aktorių darbą“, – teigia istorikas.

Karolio Stanislovo Radvilos epocha taip pat nelieka nuošalyje. Istorikas siūlo apie ją perskaityti Kazio Almeno romane „Pjūties metas“, anksčiau išleistame pavadinimu „Šienapjūtė“.

„Nors knygoje sunku surasti personažų, panašių į K. S. Radvilą, bet verta atkreipti dėmesį į prof. Edvardo Gudavičiaus išsakytą mintį apie romaną, jog autorius šiame romane apie Lietuvos XVIII amžių parašė daugiau, nei visi Lietuvos istorikai kartu sudėjus.

Romano istorinį ir meninį užtaisą padės įvertinti serialas „Marius“, kuris net iš tolo neprilygsta rašytojo K. Almeno talentui. Be jokios abejonės, jog ir ši įstabi Radvilų giminės asmenybė atveria naujas erdves ateityje talentingiems režisieriams, aktoriams ir prodiuseriams, kurie sugebės tikslingiau panaudoti valstybės pinigus nei serialuose „Marius“ ar „Laisvės kaina“, – mano G. Mackevičius.

Radvilos buvo vadinami „Tėvynės tėvais“

Vis dėlto, Radvilų giminės ištakos ilgą laiką buvo miglotos. Šiaulių universiteto Humanitarinių mokslų katedros profesorė daktarė Rita Regina Trimonienė teigia, kad jau nuo senų laikų formavosi įvairios legendos apie giminės pradininkus, tačiau šiandien istorikai sutinka, kad giminės pradininku laikytinas Kristinas Astikas, kurio vyriausiasis sūnus Radvila Astikaitis ir davė jai pavardę.

Nuo 1413 m. Radvilų giminės atšakas jungė bendras Trimitų (Trąby) herbas. Radvilų giminės atstovai sugebėjo užimti aukščiausias tuometines pareigas, kokias tik galima turėti LDK – net 166 metus su trumpomis pertraukomis Radvilos buvo Vilniaus vaivadomis.

„Radvilos buvo vadinami Tėvynės tėvais – pater patriae. Dar antikinėje Romoje taip buvo įvardijami žmonės, kurie prisiimdavo atsakomybę už savo valstybę. Tokių kilmingų giminių, kurios sugebėjo išlikti socialinėje-politinėje viršūnėje tokį ilgą laiką Lietuvoje iš esmės nerasime. Dauguma LDK kilmingųjų giminių vyriškosios linijos užgeso dar XVI–XVII a.“, – teigia profesorė.

„Galima prisiminti vienus pagrindinių Radvilų konkurentų XV–XVI a. pradžioje – Goštautus. Paskutinis jų Trakų vaivada Stanislovas Goštautas mirė 1542 m. Jis buvo vedęs Barborą Radvilaitę (Jurgio Radvilos dukterį, jos brolis buvo Mikalojus Radvila Rudasis), su kuria taip ir nesusilaukė palikuonių. Goštautų turtai palaipsniui perėjo Radviloms, tokiu būdu juos padarydami turtingiausia ir įtakingiausia LDK gimine“, – aiškina R. R. Trimonienė.

Tiesa, paskutiniosios Radvilų kartos Lenkijos-LDK valstybėje nebeturėjo tokios didelės politinės įtakos, labiau rūpinosi savo, bet ne valstybės gerove.

Dažniausiai minimi Radvilos – Juodasis ir Rudasis

Anot R. R. Trimonienės, šiandien iš Radvilų giminės dažniausiai minimi Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565), Mikalojus Radvila Rudasis (1515–1584) bei Jonušas Radvila (1612–1655). Žinoma, graži meilės istorija, kuri atvedė į Lenkijos ir LDK sostus, paprastai siejama su Barbora Radvilaite (1522/23–1551).

Mikalojus Radvila Juodasis – Žemės maršalas, Vilniaus vaivada ir LDK kancleris. Jaunystę praleido Krokuvos dvare, todėl išsimokslinimas apsiribojo namie samdomais mokytojais.

M. Radvila Juodasis atkakliai gynė Lietuvos valstybės savarankiškumo išsaugojimą. Nuo 1563 m. jis vadovavo deryboms su lenkais dėl būsimos unijos sąlygų, nesutiko, kad nauja valstybė būtų unifikuota, o Didžiosios Kunigaikštystės vardas išnyktų. Kunigaikštis pasisakė už atskiras valstybines pareigybes, skirtingą valstybės sandarą, bet sutiko, kad būtų bendras valdovas, seimas ir užsienio politika. Po Ūlos mūšio pergalės prieš Maskvą, Radvila sugriežtino savo pozicijas. Deja, netrukus, 1565 m., mirė savo Lukiškių dvare Vilniuje taip ir nesulaukęs unijos pasirašymo.

Radvila vykdė pirmąją V. Europoje valstybinio ūkio pertvarką – buvo paskirtas Valakų reformos komisijos vadovu, taip pat vadovavo II Lietuvos Statuto rengimo komisijai, prisidėjo prie administracinės-teisinės LDK sistemos reformos.

Mikalojus Radvila Rudasis – Vilniaus vaivada ir LDK kancleris, taip pat didysis LDK etmonas, gimęs Dubingiuose, garsiosios Barboros brolis.

Jaunystę praleido Krokuvos dvare, jo gimtąja kalba tapo lenkų, taip pat mokėjo rusėnų ir lotynų kalbas. Radvilos Rudojo politinė įtaka augo kartu su jo sesers Barboros romanu ir slaptomis vedybomis su Žygimantu Augustu.

Rudasis gavo plačius įgaliojimus karaliaus vardu vykdyti „visus žemės reikalus“, be jo žinios nebuvo galima spręsti jokių valstybės reikalų. Net ir po sesers mirties jis neprarado turėtų pozicijų. 1550 m. Rudasis buvo paskirtas Trakų vaivada, o po pusbrolio Radvilos Juodojo mirties užėmė aukščiausias valstybėje – Vilniaus vaivados ir LDK kanclerio pareigybes, taip pat buvo LDK etmonu. Neatsitiktinai, nes buvo geras karvedys.

Vienas garsiausių jo laimėtų mūšių buvo ties Ūla 1564 m., kada buvo sumušta apie 5 kartus didesnė Maskvos kariuomenė. Pergalė kuriam laikui pakeitė Livonijos karo eigą ir nutolino uniją su Lenkija. 1592 m. Jonas Radvanas heroinėje poemoje „Radviliada“ apdainavo Radvilos Rudojo narsą. Mirė 1584 m., sulaukęs beveik 70 metų, palaidotas Dubingiuose.

Radvilų giminė užsienyje tebegyvena ir šiandien, tačiau ryšiai su Lietuva tik pradėti megzti. Šiandien žinomi išlikę giminės palikuonys – Maciejus, Mikolajus ir Dominykas Radvilos.