„Buvo sunku finansiškai, nemokėjome kalbos. Aš mokykloje mokiausi vokiečių, todėl anglų kalba man buvo svetima. Kartais mes bijodavome pakelti ragelį, nes galvojom, kad nesuprasim, ką sako, – apie pirmuosius metus JAV su neryškiu anglišku akcentu pradeda pasakoti Dainius.
Vyras sako, kad iš Lietuvos jo šeima išvyko neturėdama jokių santaupų, nes tuo metu Lietuvoje buvo milžiniška infliacija, staigiai krito rublio vertė ir taip jie prarado visus tuo metu turėtus pinigus, todėl, atvirauja jis, išvykus į Vakarus viską teko pradėti nuo nulio.
„Po visų komunalinių paslaugų ir nuomos mokesčių mums likdavo labai mažai pinigų maistui. Mane ten iš karto įdarbino universitetas, buvau studentas koncertmeisteris, bet ta algelė buvo labai juokinga. Tie metai buvo sunkūs, bet mes sutikome daug gerų žmonių, kurie padėjo visomis prasmėmis“, – prisimena Dainius.
Norėjo pamatyti Vakarų pasaulį
Su Dainiumi susitikome jo tėvų namuose, Vilniaus pakraštyje. Pokalbiui prisėdome erdvioje namo svetainėje, kur stovi ir pirmasis pašnekovo pianinas. Tik groti juo, juokiasi Dainius, jau sudėtinga – nutrūkusi vieno klavišo styga, instrumentas nesuderintas.
Į šiuos namus vyras kartu su šeima grįžta kartą per metus, o šiais metais kelionės tikslas buvo Dainų šventė. Joje pašnekovas dalyvavo su Sietlo lietuvių choru „Vakarai“, kuriam šiuo metu vadovauja.
Į Sietlą pats D. Vaicekonis atsikraustė dar 1997 metais ir per visą gyvenimo ten laikotarpį, anot jo, Sietlas gerokai pasikeitė – iš JAV provincijos virto galingu didmiesčiu. Dainiaus skaičiavimais, miestas nuo to laiko, kai ten atsikraustė, padidėjo kone 4 kartus.
Paklaustas, kas paskatino persikelti į JAV vos atkūrus nepriklausomybę, pašnekovas sako, kad išvyko vedamas karjeros galimybių.
„Aš esu pianistas. Vienas amerikietis profesorius buvo atvažiavęs čia, į Vilnių, ir pakvietė mokytis pas save. Aš sutikau ir mes išvažiavome su visa šeima. Tuo metu jau turėjome metų ir devynių mėnesių dukrytę. Kai aš buvau jaunas, 28 metų, man to labai norėjosi, aš dar visai nebuvau matęs Vakarų pasaulio“, – priežastis vardija jis.
Gyvenimas kitapus Atlanto, šiandien šypsosi Dainius, tuo metu atrodė kaip filmas. Kaip pats sako, ištiko kultūrinis šokas: „Dabar net sunku prisiminti, nes tai buvo labai seniai ir mes visi tuo metu buvome iš visai kito pasaulio. Visi mes užaugome Sovietų Sąjungoje ir turėjome labai daug kompleksų patys to nežinodami. Ledus pralaužti teko daugybėje sričių.“
„Įpratome būti vergais“
Pirmiausiai, sako Dainius, pasijuto ryškūs skirtumai bendravime su žmonėmis. Tuomet atvykusieji iš Lietuvos esą gerokai labiau save varžė ir spaudė į rėmus nei JAV gyventojai.
„Mes buvome labai susivaržę, bijojome pasakyti, jei kas ne taip, viską laikydavome sau. Kartais net bijodavome paprašyti pagalbos. Trūko atvirumo. Mes buvome labai nepasitikintys kitais žmonėmis, labai užsidarę. Ten jautėsi laisvė reikšti savo emocijas, įsitikinimus. Man tai buvo šokas“, – pripažįsta emigrantas.
Ir nors, anot Dainiaus, dabar skirtumų jau gerokai mažiau, tautiečiai laisvėja, tačiau lietuvių požiūris esą dar ne visiškai išsivadavo nuo sovietmečiu išmoktų ar primestų taisyklių.
„Iš sovietmečio vis dar likęs požiūris, kad valstybė turi kažką žmogui duoti. Nes anksčiau jie atimdavo visas laisves, bet duodavo kažkiek pragyventi ir visi prie to priprato. Įpratome būti vergais. Prašyti ir gauti kažką už dyką. Vakarų pasaulio žmonės to neturi. Jie moka reikalauti iš valstybės, jei jiems kažkas priklauso, bet jie nebamba, jie tiesiog veikia. Vakaruose žmonės iš karto streikuoja, daro, nesėdi sudėję rankų“, – tikina D. Vaicekonis.
Išeivijoje, gurkšnodamas kavą kalba Dainius, ant lėkštutės taip pat niekas nieko neatneša, o norint kažką pasiekti reikia gerokai paplušėti. „Galbūt kai kurie nori gyventi iš kitos valstybės paramų ir pašalpų, kiekvienas pasirenka pats, bet aš nenorėčiau taip gyventi, tokiame statuse. Mes nė karto negavom jokių pašalpų, viską darėme patys“, – džiaugiasi pašnekovas.
Lietuviai JAV dirba prestižinėse kompanijose
Pats Dainius JAV sako ne tik negavęs jokių išmokų iš valstybės, bet ir nedirbęs nė vieno darbo nesusijusio su jo profesija – muzika. Tiesa, jis pripažįsta, kad susigundyti širdžiai nebūtinai mielais, bet didelius pinigus nešančiais darbais Amerikoje labai lengva.
„Mes niekada nekeitėme savo suvokimo, kas mes esame. Mes esame muzikantai. Jeigu aš būčiau aklai pasinešęs į pinigus, galbūt būčiau pradėjęs veikti ką nors kito, bet aš negalėjau būti niekuo kitu“, – tvirtai sako jis.
Pasiteiravus, ar jo netrikdo gan dažnai pasigirstančios kalbos, kad lietuviai vardan geresnių pinigų svetur dirba sunkius fizinius, išsilavinimo neatitinkančius darbus, Dainius gūžteli pečiais ir patikina, kad jam sunku kalbėti apie visus emigrantus, nes, jo teigimu, didžioji dauguma Sietle įsitvirtinusių ir lietuvių bendruomenei priklausančių tėvynainių dirba pagal specialybę.
„Visi labai stengiasi. Sietle pragyvenimo lygis tikrai labai aukštas ir ten sunku įsitvirtinti. Bet ten atvažiuoja išsilavinę lietuviai, kurie gauna gerus darbus. Labai daug jų dirba „Microsoft“, „Amazon“, „Boeing“.
Kas man labai patiko Sietlo bendruomenėje, kad jie neskirsto lietuvių į kategorijas. Nesvarbu, ar kažkieno senelis į Ameriką atvažiavo prieš 100 metų, ar tėvai atvažiavo prieš 50 metų, ar atvažiavai neseniai. Nėra jokių kastų“, – sako pašnekovas.
Šokiravo turtingų amerikiečių elgesys
Nors Dainius kitapus Atlanto praleido daugiau nei 20-metį, jis lietuvių kalba iki šiol kalba itin sklandžiai. Tik retkarčiais, matyt, pamiršęs vieną kitą žodį nutyla, palieka ilgesnę pauzę, pagalvoja. Todėl jam lietuviai, kurie vos po poros metų užsienyje tarsi demonstruoja pamiršę, kaip kalbėti lietuviškai, ir įpina angliškus žodžius, kelia juoką.
„Manau, kad čia provincialumo požymis. Amerikoje mes bendraujame su daugybe labai turtingų žmonių ir mane šokiravo tai, kad nei iš jų elgesio, nei iš aprangos, nei iš automobilių negalėtum to pasakyti. Ir tada man darosi labai juokinga, kai matau, kad lietuviai bando pasirodyti porą metų pabuvę užsienyje. Gal tai stoka dvasinių vertybių, pagarbos kitam žmogui. Sunku spręsti, bet tai tikrai yra neprotinga“, – svarsto D. Vaicekonis.
Gyvendamas JAV Dainius sako pastebėjęs, kad Lietuva yra labai maža šalis, apie kurią užsieniečiai beveik nieko nežino ir būtent todėl, jo įsitikinimu, net ir gyvenant svetur labai svarbu stengtis išlaikyti identitetą, nepamiršti savo šaknų.
„Gyvenant JAV pasijauti labiau lietuvis. Tu nesijauti, kad esi iš niekur. Kiti kitataučiai irgi gerbia savo kilmę. Ir jeigu mes negerbsime savo kilmės, tai kas mes? Todėl mes ir norime burtis į bendruomenes, nes to nedarant labai lengvai galima nutautėti. Gali įsilieti ir viską užmiršti, bet tada jausiesi žmogumi be šaknų, nepilnaverčiu. Mes turime ir šokių ansamblį, ir lietuvišką vaikučių mokyklą, ir chorą“, – vardija pašnekovas.
„O kaip gimė idėja burtis į chorą? Tiesiog vieną dieną pabudote ir sugalvojote?“ – juokaudama klausiu Sietlo choro „Vakarai“ vadovo.
„Bendruomenė susitikdavo, kartais ir padainuodavome. Visada dainuodavome liaudies dainas. Ir vieną kartą Vilius Zalpys, kuris gyvena netoli Portlando, bet dar Vašingtono valstijos ribose, atrado ir norėjo sutvarkyti lietuvių kapines Rosline.
Ten yra toks kalnų miestelis, kur XIX a. pab. – XX a. pr. susikūrė lietuvių bendruomenė. Jie visi buvo angliakasiai. Ten buvo viena katalikų bažnyčia, į ją eidavo ir italai, ir kroatai, ir lenkai, ir airiai, ir lietuviai. Visi jie turėdavo savo laidojimo vietas. Vienoje vietoje buvo lietuvių kapinės, kitoje kroatų kapinės ir t.t. Tuos lietuvių kapus mes sutvarkėme, pastatėme didelį paminklą, ten buvo suorganizuota šventė ir mūsų paprašė padainuoti. Šia proga ir buvo suorganizuotas mūsų pirmas oficialus koncertas“, – choro susibūrimo pradžią prisimena Dainius.
Gyvena amerikietiškoje svajonėje
Šiandien Dainius JAV jau sako susikūręs savo amerikietišką svajonę – turi nuosavą namą, mylimą darbą, šiltomis žiemomis ir gražiais vaizdais lepina Sietlo gamta.
„Mes turime namą, kuris jau seniai mūsų. Turime gerus darbus. Dirbame pagal profesiją. Daugelis amerikiečių norėtų taip gyventi. Amerikoje daug žmonių irgi turi labai didelių problemų, mums labai pasisekė, esame labai laimingi. Mūsų svajonės ten tikrai išsipildė“, – atvirauja vyras.
Tik susikurti tokį komfortabilų gyvenimą Sietle, kuriame gyvena daugiau nei 600 tūkst. žmonių, muzikanto teigimu, toli gražu ne lengva užduotis. Dainius pasakoja, kad trijų miegamųjų namo nuomos kaina šiame mieste gali atsieiti 2500 – 3000 eurų per mėnesį.
„Šimtai tūkstančių žmonių Sietle neturi kur gyventi. Jie gyvena gatvėse“, – kitą gyvenimo JAV pusę atskleidžia pašnekovas.
„Tiesiog gatvėse?“ – stebiuosi. „Taip. Gyvena mašinose, visur yra palapinių miesteliai. Aišku, juos kartas nuo karto išprašo policija. Tai Sietle yra labai opi problema.“
O štai maisto kainos ten, sako vyras, kone tokios pat kaip Lietuvoje. Kai kas, juokiasi, net ir pigiau. „Kartais sakoma, kad Lietuva tampa brangia šalimi. Ar jūs tai jaučiat?“ – klausiu.
„Jaučiu kiekvienais metais. Vis daugiau ir daugiau išleidžiame čia viešėdami“, – juokiasi pašnekovas.
Mano, kad daug žmonių geba kurti lietuvišką svajonę
Vis dėlto emigrantas šiandien įsitikinęs – ne prastesnį gyvenimą dabar jau galima susikurti ir čia, Lietuvoje. Taip esą padarė ir ne vienas Sietle gyvenęs lietuvis, o netrukus, prognozuoja jis, prasidės ir grįžimo į Lietuvą banga.
„Turi būti pasirinkimo laisvė, bet žmogus turi patogiai jaustis savo šalyje. Galbūt lietuviai nori labai greitai viską pasiekti per trumpą laiką. Dabar arba niekada. Sunku pasakyti, kodėl jie bėga. Man atrodo, kad daugelis grįžta. Iš Sietlo grįžo pora mūsų draugų. Jie puikiai gyveno JAV, buvo sėkmingai įsitvirtinę, bet grįžo atgal.
Daugybė žmonių čia kuria savo svajonę daug geriau negu mes. Aš pažiūriu į savo giminę ir visi mano pusbroliai puikiai verčiasi. Jie susikuria sau tą patį, ką galima padaryti ten. Gal net ir daugiau. Jie turi daugiau laisvės, gal net daugiau galimybių“, – įsitikinęs Dainius.
Ir paties pašnekovo pirminis planas išvykus iš Lietuvos buvo visai kitoks. JAV vyras kartu su šeima iš pradžių ketino praleisti vos dvejus metus, tačiau, kaip pats sako, laimėjo žalią kortą, kuri atvėrė dar platesnes darbo ir karjeros galimybes.
„O ar dabar svarstote galimybę visam laikui grįžti čia, į Lietuvą?“ – teiraujuosi. Ir Dainius nė nedvejodamas atsako teigiamai. „Tik svarstote ar turite kažkokį realų planą?“ – bandau išsiaiškinti. Dainius atsidūsta.
„Realus planas būtų labai paprastas – atvažiuoji ir gyveni, – nusijuokia. – Bet ką mes čia darytume? Reikėtų viską mesti, ką esame susikūrę Amerikoje, tai tas grįžimas būtų savižudiškas karjeros prasme. Bet mintis grįžti yra visada. Ji niekada nepaliko. Mes ten žiūrime lietuvišką televiziją, žinome, kas vyksta. Mes gyvename Lietuvai.“