Tikriausiai visų trijų Nasvyčių vaikų iškilų likimą nulėmė tai, kad jie užaugo itin inteligentiškoje šeimoje, kuri buvo nuolat supama išsilavinusių, tėvynę mylinčių žmonių. Tėtis Kazimieras – žinomas karo gydytojas, mokslus baigęs Vokietijoje, Berlyne, kur buvo diegiama, kad gydytojas yra „vargšų advokatas“. Grįžus jam į Lietuvą vyras buvo paskirtas dirbti Lietuvos kariuomenėje karo gydytoju. Jo broliai taip pat priklausė inteligentijai. Brolis Steponas buvo vienas iš farmacijos Lietuvoje pradininkų, kurio duktė Birutė ištekėjo už Prezidento Antano Smetonos sūnaus Juliaus. Kitas brolis – Motiejus – taip pat buvo žinomas medikas, bakteriologas. Jo dukra Danutė Marija buvo garsi choreografė, išraiškos šokio pradininkė. Brolis Antanas – agronomas ir mokyklos direktorius.
Vaikams pavyko išvengti Sibiro
Prieš dvejus metus gyvenimą palikusi U. Nasvytytė yra pasakojusi, kad prie griežto režimo vaikai buvo pratinami jau nuo ankstyvos vaikystės. Kai vasaromis kiti vaikai dar žaisdavo ir klegėdavo lauke, Nasvyčiai jau 9 val. vakaro turėdavo gulėti lovoje.
Vis dėlto, kaip ir visi vaikai, Nasvyčiai prisigalvodavo įvairių pramogų. Pavyzdžiui, gyvendami Dautartų dvare per gimines sutraukiančias šventes trijulė kartu su pusbroliais ir pusseserėmis organizuodavo vaidinimus. Čia vyriausiosios režisierės vaidmuo tekdavo vyriausiajai iš vaikų Undinei.
„Aš visada buvau labai prisirišusi prie tėčio. Gal intuicija sakė, kad galime jo netekti, o broliai dvyniai bent turėjo vienas kitą“, – interviu Lietuvos televizijai yra sakiusi U. Nasvytytė.
Šeima nebuvo laikoma palanki tuometinei valdžiai, todėl mergaitės baimės išsipildė, 1941 m. birželį jų tėvas Kazimieras Nasvytis buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. Mama su trimis vaikais buvo priversta glaustis pas pažįstamus. Šeimai teko išgyventi nemažai: ji liko be šeimos galvos ir gyvenamosios vietos.
„Visi galvoja, kodėl tėvą išvežė, o mūsų neišvežė. Visai paprastai buvo. Juos suėmė naktį iš 13 d. į 14 d. birželio, o šeimą turėjo, pasirodo, išvežti 26 d., o tą dieną atėjo vokiečiai“, – laidoje „Legendos. U. Nasvytytė“ pasakojo pati moteris.
Vilnių įsimylėjo žiemą
„Nasvyčių tėvai buvo inteligentai, vaikus auklėjo įdomioje ir gražioje tolerancijos, gražaus elgesio aplinkoje, – portalui DELFI pasakojo knygos „Architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai“ autorius Algimantas Mačiulis. – Vaikams buvo samdomi prancūzų, vokiečių kalbos mokytojai“.
Šeima 1939 m. persikraustė į Vilnių. Pirmą mėnesį Nasvyčiai gyveno ligoninėje, kol buvo prišildyti būsimi namai. Tuo metu dvyniams buvo vos po 11 metų, tačiau jau pirmosiomis dienomis Algirdas apsisprendė būti architektu. Nors į Vilnių šeima atsikraustė šaltą žiemą, vaiką pakerėjo Vilniaus pastatų grožis. Tapti architektais broliai ruošėsi atidžiai, dar prieš stodami į architektūrą, jie mokėsi pas skulptorių Petrą Aleksandravičių.
„Kaip pasakoja Algimantas, jį sužavėjo Vilniaus architektūra ir pasakiški bažnyčių stogai, todėl jis net neabejojo, kad bus architektas“, – kalbėjo A. Mačiulis.
Brolis Vytautas yra pasakojęs, kad pamena tą dieną, kai Algirdas grįžo namo apžavėtas Vilniaus grožio: „Pamenu, sirgau, o brolis su tėčiu išėjo į miestą. Grįžo entuziastingai nusiteikęs ir sako: „Koks miestas“. Žavėjosi šerkšnu ir dideliais pastatais“.
LRT archyvuose galima rasti ir paties Algimanto prisiminimus apie tą dieną.
„Tėvas atvežė prie Neries ir Vilnelės santakos ir sako – tu pasivaikščiok dvi valandas, nes jis turėjo reikalų. Aš pirmiausiai atradau Katedrą, ji man pasirodė nepaprasto dydžio, jokiose nuotraukose aš neįsivaizdavau tokios didelės Katedros, – kaip įsižiebė meilė Vilniui, prisiminė amžiną atilsį architektas. – Paskui pasukau per dabartinį parką ir visai netikėtai atradau pilies skersgatvį ir eidamas suradau Šv. Onos bažnyčią. Irgi nebuvo galima suvokti iš nuotraukų. Tokio ypatingo grakštumo miniatiūros. Tada aš vėl grįžau į Pilies gatvę ir čia buvo įdomiausias dalykas – Šv. Jono bažnyčia ir varpinė, ėjau Pilies gatve, suradau Rotušę ir Aušros vartus. Įsivaizduojate, pirmą kartą vienam mieste“.
1939 m. atsikrausčiusi į Vilnių šeima apsistojo Antakalnyje, kur broliai išmokę slidinėti išbandė aplink esančias kalvas. Brolius labai žavėjo ir Vokiečių gatvė, kuri buvo miesto prekybos širdis. Čia jie ateidavo piešti.
Tuo metu brolio Vytauto atsiminimai apie Vilnių šiek tiek kitokie. Interviu žurnalui „Krantai“ jis yra pasakojęs: „Vilnius čia mums atvykus atrodė baisiai, labai apleistas, palyginti su Kaunu, bet vis tiek padarė įspūdį. Atsimenu, buvo labai šalta žiema, daug sniego. Parkelis prie Katedros pilnas didžiausių medžių, per juos Katedros nuo upės nesimatė. Jie visi vėliau iššalo ir buvo iškirsti. Mes kurį laiką, kokį pusmetį, gyvenome Antakalnyje, kad tėvui arčiau ligoninės būtų, o kai atėjo bolševikai – persikėlėm į Žygimantų gatvę“.
Nebijojo paprieštarauti ir CK sekretoriui
„Apskritai architekto profesija yra visuomeniška ir gana prestižinė. Aš jau minėjau tam tikrą aristokratiškumą – nors ir mažai uždirbdamas, architektas ir sovietmečiu buvo svarbus. Su juo skaitydavosi „aukštos sferos“, nes žinojo, kad be architekto ir jo projekto namo nebus. Architektas buvo reikalingas žmogus“, – interviu 1995 m. žurnalui „Arkitektas“ kalbėjo A. Nasvytis.
Jei ne broliai Nasvyčiai Vilniaus centrinis paštas, Nacionalinis dramos teatras, buvęs viešbutis „Lietuva“, kavinės „Neringa“ interjeras neegzistuotų arba atrodytų visiškai kitaip. Tikriausiai mažai kas paprieštarautų, kad šie architektai padėjo suformuoti šiandienio Vilniaus kontūrus. Kitaip be brolių Nasvyčių atrodytų ir sostinės Neries pakrantė. Būtent jie pasiūlė sukurti naują Vilniaus centrą dešiniajame Neries krante.
„Vytautas Nasvytis, kaip gabus studentas, tik baigęs institutą, 1953 m. buvo pakviestas dėstyti. Likimas lėmė, kad daugiau kaip keturis dešimtmečius teko kartu su Vytautu dėstyti projektavimą Architektūros katedroje, dar arčiau jį pažinti. Jo didelė kūrybinė patirtis, erudicija, inteligencija, tolerancija – tai asmeninės savybės, kurios žavėjo studentus, jis buvo bene mylimiausias ir gerbiamiausias dėstytojas, visada geros nuotaikos, lengvai bendraujantis. 1979 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Lietuvai atgavus valstybingumą, jis renkamas VDA Architektūros katedros vedėju“, – prieš porą metų mirus V. Nasvyčiui rašė jo kolega A. Mačiulis.
Brolio Algimanto gyvenimas taip pat nebuvo nuobodus. Jam yra tekę dirbti ir aplinkos ministru, tačiau, kaip viename interviu yra sakęs pats architektas, tai nebuvo pačios įdomiausios pareigos.
Tikriausiai niekas nepaneigs, kad vis dėlto brolių Nasvyčių gyvenimo būdas buvo architektūra, o jų draugas architektas Audrys Karalius dvynius yra įvardijęs, kaip „neišardomą kūrybinį duetą“. Vytautą jis labiau apibūdina kaip pakankamai uždarą, o Algimantą kaip „kaip kunigą, vaikščiojantį architektūros apaštalą“.
Dešimtmečius eteryje nenutilusi lakštingala
Kol broliai Nasvyčiai rūpinosi architektūriniu Vilniaus grožiu, jų sesuo U. Nasvytytė džiugindavo radijo klausytojus savo balsu. Moteris mokėsi Vilniaus dramos teatro studijoje, baigė Vilniaus konservatoriją ir Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Pirmą kartą jos balsas radijo eteryje nuskambėjo dar 1956 m. Moteris taip pat buvo viena iš Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos atkūrėjų.
„Man tuoj devyniasdešimt. Ilgą gyvenimą nugyvenau. Žinot, kodėl? Todėl, kad buvo įdomu“, – taip savo gyvenimą atsiminimuose reziumuoja brolių architektų vyresnioji sesuo.
Spalvingą savo gyvenimą ji yra aprašiusi dvejose knygose „Apie pulką ir mergelę“ ir „Apie sceną radiją ir meilę“.
„Gyventi įdomiai galima net tada, kai badas žvelgia į akis. Kartą, laukdama iš teatro pareinančio savo vyro aktoriaus Alfonso, pietų nepagaminau – nebuvo iš ko. Vis tiek padėjau ant stalo gražias, tegu ir tuščias lėkštes, mamos išsaugotus sidabrinius peilius ir šakutes, tada iš smetoniškos valgių knygos iškirpau paveiksliuką, kuriame buvo pavaizduotas valgiais ir gėrimais nukrautas stalas, ir taip pat įkomponavau ant stalo“, – tokius laikus teko išgyventi garsiajai Lietuvos radijo diktorei. Moteris yra prisipažinusi, kad gyvenime buvo visko, o jos laimingiausi metai buvo vaikystė iki 1940 m.
U. Nasvytytė vis dėlto suprato, kad prie jos garbaus gyvenimo prisidėjo vaikystės aplinka. Inteligentiškoje šeimoje ją nuolat supo išskirtinės Lietuvos asmenybės – Balys Sruoga, Balys Dvarionas, Beatričė Grincevičiūtė. Beje, pastaroji ir pastūmėjo U. Nasvytytę tapti radijo diktore.
„Su ja kaip tik gyvenome viename kambaryje ir vieną kartą ji paprašė manęs paskaityti jai knygų. Teko išmokti ir brailio raštu dėl jos rašyti. Klausydamasi, kaip aš skaitau, ji man sako, kad turėčiau eiti diktore dirbti, nes mano balsas bent neerzina, o tai jau didelis pliusas“, – interviu LRT televizijai yra pasakojusi moteris.
U. Nasvytytė labai didžiavosi savo bajoriškomis šaknimis. Ji taip pat yra dalijusis pastebėjimais, kad nuo vaikystės jautė savo tėčiui skolą dėl savo didingų šaknų.
„Kai 1941 m. birželį jį suėmė, tuomet mamytė degino dokumentus, kurie būtų galėję pakenkti. Ir vieną tokį, kurį mes vadinome „papirusu“ su Augusto Trečiojo bajorystės privilegija, kuri buvo suteikta tėvėlio proseneliams, mums mamytė liepė mesti į židinį“, – prisiminė U. Nasvytytė.
Mama prašė vaikų kuo greičiau dokumentą sudeginti ir neskaityti. Kai po 13 metų tremties Sibire į Lietuvą sugrįžo Nasvyčių tėtis Kazimieras, jis iškart paklausė apie dokumentus. „O mama tada sako, kodėl tu nepaklausei, kaip aš tuos tris vaikus išmokiau. Vėliau tėtis nuėjo į heraldikos institutą ieškoti įrodymų“, – interviu LRT televizijai yra pasakojusi diktorė. Jai pavyko atsekti savo gimines iki 1672 m.
U. Nasvytytė visada didžiavosi ne tik savo bajoriškomis šaknimis, bet ir vardu. Ji įsitikinusi, kad buvo pirmoji Undinė Lietuvoje: „Kol gyvenome Vilkaviškyje, dėl vardo nebuvo problemų, bet, pamenu, kai persikrausčiau į Vilnių, per tikybos pamoką mokytoja sako, kad turiu išeiti iš klasės. Sakau, kodėl. O ji tada klausia, tai ką, aš ne pagonė? Pasirodo, mano vardas kėlė klaustukų“. Beje, tokį vardą moteriai sugalvojo jos krikštatėvis dailininkas Antanas Žmuidzinavičius.
Iki savo debiuto radijo eteryje U. Nasvytytė dirbo ansamblyje „Lietuva“, tačiau sėkmė konkurse į naujus balsus eteriui pasuko jos gyvenimą kitu kampu. Kaip atsimena moters vyras dainininkas Jonas Mašanauskas, konkurse į radijo diktorius dalyvavo apie 180 žmonių į keturias vietas. U. Nasvytytę ilgai dar prisimins ne tik radijo klausytojai, bet dabartiniai radijo darbuotojai, kuriuos ji išmokė, kaip reikia profesionaliai kalbėti eteryje.