Stengiasi atrasti ryšį su žiūrovu
Tiesa, pats dailininkas to nesureikšmina ir portretistu savęs nelaiko. Anot jo, tai – tik tam tikras amatas, kuris padeda užsidirbti. Todėl dažniausiai jis tapo emocingus ir paveikius paveikslus, kurie eksponuojami visame pasaulyje.
Menotyrininkai sako, kad V. Marcinkevičiaus tapyba pulsuoja ryškiomis spalvomis, kurios nėra būdingos lietuviškajai tapybos tradicijai. Tapytojo meninių ieškojimų pagrindas yra abstrakti ir išraiškinga plastinė kalba – jis dirba aliejiniais dažais taip, tarsi lietų akvarelę. Esminis V. Marcinkevičiaus kūrybos bruožas yra spontaniškas, metaforiškas vaizdavimas, tapyba be perdėto dėmesio anatomijai bei struktūrai.
Tačiau pats jis apie savo paveikslus kalbėti nėra linkęs ir labiausiai didžiuojasi ne konkrečiais kūriniais ar kolekcijomis, o akimirkomis, kai pavyksta užmegzti ryšį su žiūrovu.
„Man labai džiugu, kai mano kūryba būna įdomi jaunimui. Kartą išgirdau, kad dukters klasiokė sąsiuvinyje nešiojosi mano paveikslo nuotrauką net nežinodama, kas to kūrinio autorius. Ryšys su žiūrovu ir meno mylėtojais man labai svarbus“, – pripažįsta menininkas.
Dailės mokėsi 14 metų, nors iš pradžių tai daryti buvo gėda
„Vaikystėje į dailę mane nukreipė tėvai. Į dailės mokyklą dar ketvirtoje klasėje mane nuvedė būtent jie. Kadangi prieš tai lankiau plaukimo treniruotes, dailė man atrodė mergaičių užsiėmimas. Anuomet man ten eiti buvo net šiek tiek gėda“, – karjeros pradžią atsimena dailininkas.
Įdomu tai, kad jo šeimoje nebuvo jokių menininkų. Kaip pats V. Marcinkevičius sako – kelias į šį pasaulį buvo švarus, be išankstinių nuostatų ir pavyzdžių, viskas buvo nauja. Vis dėlto, tai jo nesustabdė – dailės paslapčių iš viso jis mokėsi 14 metų.
Ypatingai jis džiaugiasi gyvenimo etapu, kai mokėsi Stepono Žuko technikume. Kartu su juo tuomet žinias krimto ir Sandra Straukaitė, Statkevičius, Linas Cicėnas – bendraamžių ratas buvo kūrybingas ir įdomus, o aplinka – įkvepianti.
Kuomet baigė minėtus mokslus, V. Marcinkevičius stojo ir į architektūros, ir į tapybos studijas. Nors į architektūrą jis įstojo pirmu numeriu, vis dėlto pasirinko tapybą ir dėl šio savo sprendimo dar niekada nesigailėjo. Tačiau pripažino, kad savo vaikams tokioje situacijoje patartų elgtis kitaip.
„Man visą laiką buvo aišku, kad būsiu tapytojas, tačiau jei matyčiau savo vaiką, kuris stovėtų tokioje kryžkelėje, patarčiau jam rinktis architektūrą. Net būdamas vidutinių gebėjimų architektu, gali dirbti gerame biure ir visuomet laiku gauti pakankamai aukštą atlyginimą. Tuo tarpu būnant menininku, vidutinioku būti negalima“, – įsitikinęs dailininkas. Būtent studijuojant Dailės akademijoje ir gimė pirmieji svarbiausi jo kūrybiniai darbai.
Skynė braškes, dažė sienas ir svajojo apie darbą naftos platformose
V.Marcinkevičius – vienas iš tų dailininkų, kurie gali gyventi iš meno. Tačiau jis pripažįsta, kad jeigu tektų pardavinėti savo darbus vien Lietuvoje, gyventi būtų labai sunku. Būtent todėl jis nesibodi ir darbų užsienyje ar portretų tapymo.
„Man atrodo, kad man tipiškoje kūryboje aš save galiu išreikšti geriau, tačiau prisimenant pirmame kurse dėstytojo Vladimiro Karatajaus žodžius, kad „mes Jus išmokysime tapyti portretus, nes būnant tapytoju pragyventi yra labai sunku“, negaliu su jais nesutikti. Būdavo sakoma, kad net būdamas paprastesniu menininku, jei mokėsi tapyti portretus, bent duonai galėsi užsidirbti. Toks pragmatiškas pasakymas tuo metu atrodė juokingas, bet amato žinojimas niekam nieko blogo neatnešė“, – šypteli menininkas. Todėl ir gavęs pasiūlymus tapyti Danijos karališkąją šeimą, jis jį priėmė.
Tiesa, iki tarptautinio pripažinimo jam teko nueiti ilgą ieškojimų kelią. Pasirodo, dar būdamas studentu jis uždarbiavo ne tik piešdamas ir tapydamas, bet ir skindamas braškes Anglijoje. Menininkas taip pat turi ir betonuotojo bei eilinio dažytojo kategorijas.
„Darbas, kuriame gali užmiršti visas ambicijas, man nebuvo svetimas. Tai buvo išbandymas, bet supratau, kad šis pasaulis man yra svetimas. Tačiau supratau realybę, kad be tam tikros pinigų sumos, savo kūrybinius norus labai sunku patenkinti. Jau studijuodami Dailės akademijoje, mes su kolegomis net svajojome, kaip čia į kokias Norvegijos naftos platformas nuvažiuoti, kur galima sunkiai, tačiau labai daug užsidirbti. Tas talonų laikas, kai nežinojome, kaip gyventi, glumino“, – prisimena menininkas.
Pasigenda valstybės palaikymo
Jis pripažįsta, kad ir dabar pradedantiems dailininkams ir menininkams išgyventi nėra lengva. Lietuvoje jis pasigenda ne tik meno mylėtojų, bet ir valstybės paskatos, visuomenės supratimo.
„Pradedančio menininko kelias visur yra sudėtingas ir labai panašus. Tik visuomenės ekonomikos lygis nusprendžia, kaip jam bus padedama. Pavyzdžiui, Danijoje nuo 18 metų jaunuoliai yra remiami tam, kad paliktų šeimą – į gyvenimą jį išstumia ne tėvai, o valstybė. Tuo tarpu Lietuvoje jaunuoliai pakliūna į iškastą duobę, iš kurios išlipti yra labai sudėtinga. Menininkai Lietuvoje laikomi turbūt tais, kurie gali daugiausiai visus patempti. Ir šiuo metu tapau kelis paveikslus, kurie bus parduodami labdaros renginiuose – darbus nupirks, o pinigus paaukos. Taigi menininkai gali kurti tik dėl labdaros renginių“, – ironizavo V. Marcinkevičius.
Būtent dėl to jis stengiasi palaikyti ir paremti jaunuosius menininkus. Šiuo metu dailininkas ne tik aktyviai tapo, rengia personalines parodas bei dalyvauja grupiniuose projektuose, bet ir yra aktyvus tapybos meno puoselėtojas, tapybos parodų ir meno projektų bendraorganizatorius („Bitės meno erdvės“,„Jaunojo tapytojo prizas“ ir pan.).
„Galbūt dalis menininkų ir gali būti vienumoje, užsidarę, sėdėti tokioje erdvėje ir kurti daugybę metų, tačiau man atrodo įdomu ne tik tapyti, bet ir bendrauti su žmonėmis, skatinti jaunuosius menininkus. Vaizduojamas menas ir tapyba nėra populiariosios kultūros reiškinys, todėl nemanau, kad reikia kelti tikslą, kad visi juo domėtųsi. Tačiau susidurti su juo mokyklose ir formuojantis asmenybei, yra labai svarbu. Viską žinoti ir suprasti turi tik specialistas, žiūrovai turi nebijoti paveiksluose ieškoti jiems artimų dalykų. Noriu prie to prisidėti, tikiu šviesia meno ateitimi“, – atvirauja menininkas.
Rengia parodas visame pasaulyje
V. Marcinkevičius gimė 1969 m. Kaune. 1995 m. baigė Vilniaus dailės akademiją. Tai vienas žymiausių ir įsimintiniausių Lietuvos neoekspresionistų.
Dailininko darbai išsiskiria ryškiomis ir netikėtomis spalvomis, plastiškomis linijomis, naiviais bei supaprastintais vaizdais. Nors autorius kuria spontaniškai, kiekvienas paveikslas turi pagrindinę temą.
Autorius yra surengęs 30 personalinių parodų Lietuvoje, Danijoje, Prancūzijoje, Švedijoje ir Farerų salose. Menininkas dalyvavo Kopenhagos, Kiolno ir Gento meno mugėse.
V. Marcinkevičius yra tapęs Danijos karališkąją šeimą ir kitus žymius asmenis: 2007 - Peter Møller, Morsø Jernstøberi, Danija, 2006 - Leif Davidsen, Denmark, 2006 - Britta Duelund, Faaborgo meras, Danija, 2004 - Danijos karalystės princesė Alexandra ir princas Joachim, 2004 - Peter Kirstein, University College London (UCL) profesorius, Londonas, D. Britanija, 2002 -Steffen Andreasen, Tjele meras, Danija.
Projektai ir apdovanojimai:
• 2009 – „Saatchi Showdown“ laimėtojas, Londonas, D. Britanija
• 2006 – „Neopopart Lietuvoje“ meno centre "Studentų meno centras” dalyvis
• 2005 – „BITĖ's meno erdvės“ organizatorius ir dalyvis
• 2005 - Metų menininkas, galerija Vartai, Vilnius
• 2004 - Metų menininkas, Dienraščio “Lietuvos rytas” prizas
• 2004 - Specialus prizas, Vilniaus tapybos trienalė, Vilnius
• 2001 - Metų menininkas, LAATGA prizas, Vilnius
• 2000 - Metų menininkas, Viborgo miesto prizas, Danija
• 1998 - Antrasis prizas, Banko Hermis meno konkursas, Vilnius