Jų kūrybos pradžia sutapo su reikšmingu Lietuvos architektūros stilistikos kaitos ir lūžio laikotarpiu. Garsusis restoranas „Neringa“, centrinis paštas, viešbutis „Lietuva“, Seimo rūmai, Nepriklausomybės aikštė, Naujųjų Apaštalų bažnyčia, Baltasis tiltas su kavine ir rekreacine zona, Karaliaus Mindaugo paminklas, Vilniaus miesto centro detalaus planavimo ir užstatymo projekto galutinis variantas, meninis dainų švenčių apipavidalinimas – tai tik keli šių architektų projektuoti ir iki šiol vilniečių ir miesto svečių akis džiuginantys statiniai.
Daugiau nei 60 metų architektūrai paskyręs A. Nasvytis neslepia, kad Vilnių įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio.
„Vilnių priskiriu prie gražiausių kada matytų miestų. Man tai – nepaprastas miestas su nepaprasta architektūra“, – patikino jis.
DELFI paklaustas, kaip žiūri į anuomet suprojektuotus pastatus, dabar jų rekonstrukcija besirūpinantis architektas pasakoja, kad nusivilti savo sumanymais dar neteko.
„Dirbdamas aš įdedu daug širdies, todėl į tuos pastatus, kuriuos sukūrėme, žiūriu kitaip. Aišku, būna, kad pamatai kokią detalę ir pagalvoji, kad dabar daryčiau kitaip. Tačiau tikrai nesu nusivylęs tuo, ką esu suprojektavęs, jei kažkas nebuvo pakeista be mano žinios. Tikras architektas turi turėti vieną svarbią savybę – projektuodamas jis turi gana tiksliai įsivaizduoti, kaip pastatas atrodys. Jeigu baigęs pastatą jis pasako: „O, negalvojau, kad čia taip išeis“, – blogai. Negalima susikoncentruoti tik į tai, ar bus patogu, funkcionalu, reikia pagalvoti ir apie galutinį variantą, visumą, todėl aš savo darbe staigmenų nematau. Architektas turi žinoti, kaip jo projektas atrodys pabaigoje, nes kitaip tas malonumas, kurį mes vadiname architektūra, bus pernelyg brangus“, – įsitikinęs A. Nasvytis.
Dėl medžiagų patys vykdavo į tolimas šalis
Jis prasitaria bene labiausiai mėgstantis ne tik pirmąjį jų su broliu pripažinimo sulaukusį projektą „Neringos“ kavinė, bet ir sudėtingomis sąlygomis kurtą Lietuvos nacionalinį dramos teatrą.
„Man labiausiai patinka tie darbai, kurie buvo suprojektuoti neįprastose situacijose. Pavyzdžiui, teatras. Juk nėra labai įprasta, kad jis yra įspraustas į kvartalo kiemą ir viskas, kas matosi, tėra tik trys mūzos. Tačiau tai – nelaukti siurprizai žmogui, kuris eina Gedimino pr. gatve. Labai svarbi man ir „Neringa“ – tai pirmas svarbesnis darbas, kuris buvo realizuotas beveik tiksliai pagal planą. Tais laikais, kai ne viską galėjome realizuoti dėl techninių dalykų – medžiagų ir pinigų, toks sklandumas nebuvo įprastas. Žinoma, buvo daug išbandymų, sužinoję, kad vienų ar kitų medžiagų yra tik Armėnijoje, patys ten važiuodavome, įdėmiai prižiūrėdavome ir statybų procesą, dalis sumanymų žlugdavo net nepradėti“, – sovietinius laikus atsimena A. Nasvytis.
Tačiau, nepaisant to, jis patikina, kad tarybinėje Lietuvoje architekto profesija buvo gana gerbiama. Be to, nesusieta su politika. Jeigu architektas suprojektuodavo pastatą taip, kad viskas atrodydavo gerai, būdavo patogu ir neviršydavo sąmatos, jokių priekaištų nesulaukdavo.
Dirbti architektu dabar – sunkiau
Anot jo, dabar dirbti architektu – netgi šiek tiek sunkiau, nes užsakovai yra suinteresuoti tik tuo, kaip pastatus pastatyti kuo greičiau ir kaip iš jų išpešti kuo daugiau naudos.
„Priklausomybė nuo užsakovo dabar yra labai didelė. Vienintelis jam rūpintis rodiklis: „Kiek kainuos kvadratinis metras“? Jie nori, kad pastatas būtų suprojektuotas taip, kad iš jie iš statinio uždirbtų kuo daugiau, o investuotų kuo mažiau. Aišku, jeigu sutari su užsakovu, kūrybinis malonumas yra netgi didesnis. Dabar architektai turi daugiau galimybių, yra laisvi rinktis medžiagas, tikrai nėra kuo skųstis“, – patikino architektas.
Tačiau iš to kyla daugiau problemų – kone kiekvienas architektas nori sukurti kažką didelio, įspūdingo ir reikšmingo, tačiau, A. Nasvyčio teigimu, tik tikras meistras gali peržengti per savo ambicijas ir sukurti tai, kas iš tiesų naudinga ne jam, o miestui.
„Pastatas turi derėti prie aplinkos, negalima suardyti visumos. Projektuojant pagrindinis iššūkis yra pastatus sukurti taip, kad nebūtų galima pasakyti, kada jie buvo statyti – atrodytų, kad jie čia buvo nuolatos. Tačiau jie negali būti visiškai bedvasiai, turi turėti ir dalį architekto širdies. Jeigu išgirstu, kad kažkas projektuojama labai greitai, iš karto žiūriu į tai įtartinai. Vadinasi, į objektą nėra įdėta viskas, ką reikėjo įdėti – specialistui per anksti atsiranda pasitenkinimas savo ranka ir širdimi, jei ji dalyvauja procese“, – pabrėžė architektas.
Jo teigimu, dabar geros ar blogos architektūros – nėra. Yra tik ta, kuri tinka arba netinka konkrečiai vietai.
Pokyčių nelaukia
Vis dėlto vaikščiodamas po Vilnių jis pastebi ir tai, ką dar būtų galima patobulinti, ar reikėtų pakeisti.
„Manau, kad Vilniuje netrūksta pastatų-svetimkūnių. Tai tokie pastatai, kurie ne savaime išaugo iš aplinkos, bet tarsi su parašiutu buvo nuleisti į netinkamas vietas. Tokiam subtiliam miestui kaip Vilnius kenkia ir mastelio reikalai – per dideli pastatai. Kartais atrodo, kad jie alkūnėmis stumdosi su stovinčiais kaimynystėje. To neturėtų būti, architektūra yra mandagi specialybė, todėl būtų geriau, kad viskas vyktų be triukšmo, mieste būtų tyla formos požiūriu“, – patikino A. Nasvytis.
Pasak jo, gera architektūra galima vadinti tą, kuri verčia jaustis jaukiai – kaip namuose. Tačiau jis nemano, kad Vilniui dar reikėtų kažkur pasitempti. Anot jo, miestui architektūros ar pastatų reikia tik tiek, kiek reikia – dirbtinai, be paskirties kurti pastatus jam atrodo kvaila.
„Šiais laikais, kai viskas taip triukšminga, greitai keičiasi ir juda, architektūra turėtų būti oazė žmogui. Jausmas, kurį jis patiria po metų pertraukos atvažiavęs prie jūros ir išgirdęs bangų ošimą, turi būti jaučiamas ir ten, kur prisiliečia architekto ranka“, – sakė A. Nasvytis.
Įvertinti premijomis
A. ir V. Nasvyčiai baigė mokslus Vilniaus valstybiniame dailės institute. Dar studijų metais jie pradėjo dirbti Sąjunginės žemės ūkio parodos Lietuvos paviljone Maskvoje. Greta projektuotojų veiklos jie dirba ir pedagoginį darbą.
Vienas ryškiausių brolių statinių – centrinio pašto rekonstrukcija, kur pirmą kartą buvo panaudotas aliuminio rėmas, salės interjere atvirai eksponuojamas metalinis perdangų karkasas. Mintis architektūrinę kalbą paįvairinti naujausiomis medžiagomis neišblėso ir vėliau. Savitas sovietmečio medžiaginių galimybių rezultatas – vadinamojo artbetono naudojimas buities rūmuose, viešbutyje „Lietuva“, tuometiniame Aukščiausiosios tarybos pastate.
Jų nuopelnai Lietuvos architektūrai ir jos kultūrai įvertinti įvairiomis premijomis ir vardais, Algimantas apdovanotas kaip nusipelnęs statybininkas 1965 m.; 1970 m. – Lietuvos valstybinė premija; 1982 m. – liaudies architekto vardas; 1969, 1976 m. – TSRS Ministrų Tarybos premijos; 1982 m. – TSRS valstybinė premija; 1991 m. – Olimpinio komiteto prezidento A. Samarančo prizas; 1998 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinas ir Architektūros Riterio ordinas; 2000 m. – Lietuvos Nepriklausomybės medalis; 2003 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija; 2007 m. – Šv. Kristoforas.
Vytautas 1970 m. – gavo Lietuvos valstybinę premiją ir nusipelnusio meno veikėjo vardą; 1983 m. buvo išrinktas kaip – liaudies architekto vardas ir pelnė SSRS valstybinę premiją; 1998 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinaą ir Architektūros Riterio ordinaą; 2003 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premiją.
Svarbesnieji Algimanto ir Vytauto Nasvyčių projektai
1. Sąjunginės žemės ūkio parodos Lietuvos paviljono interjeras ir ekspozicija. Maskva, 1952–1954. A. Nasvytis, V. Nasvytis (su S. Ramuniu). 1955–1956 A. Nasvytis dirbo parodos vyriausiuoju dailininku.
2. Ministrų Tarybos pirmininko priimamojo interjeras. 1956. A. Nasvytis, V. Nasvytis (su S. Ramuniu).
3. Kavinės „Neringa“ interjeras. Vilnius, 1959 (projektavimas 1956–1958). A. Nasvytis, V. Nasvytis.
4. Viešbučio „Neringa“ rekonstrukcija. Vilnius, 1959–1960. A. Nasvytis, V. Nasvytis.
5. Universalių baldų kompleksas mažagabaritiniam butui. 1961. A. Nasvytis, V. Nasvytis. Tarptautinės taikomosios dailės parodos Maskvoje aukso medalis.
6. Vilniaus miesto centro rekonstrukcijos konkursas. 1964. A. Nasvytis (su V. Brėdikiu, V. E. Čekanausku). II premija (I neskirta).
7. Meninis dainų švenčių apipavidalinimas. A. ir V. Nasvyčiai 1965, 1970, 1975, 1980, 1985, 1990 m. – švenčių vyriausieji dailininkai.
8. Visuomeninio prekybos centro dešiniajame Neries krante suplanavimo ir užstatymo projektas. Vilnius, 1966–1967. A. Nasvytis (su V. Brėdikiu, V. E. Čekanausku).
9. Centrinis paštas. Vilnius, rekonstrukcija 1969, projektas 1965–1969). A. Nasvytis, V. Nasvytis.
10. Rašytojos Žemaitės paminklo Gedimino pr. skvere architektūrinė dalis. Vilnius, 1970. A. Nasvytis, V. Nasvytis, skulpt. P. Aleksandravičius.
11. Vilniaus miesto centro detalaus planavimo ir užstatymo projekto galutinis variantas. 1972–1973. V. E. Čekanauskas, A. Nasvytis (dalyvaujant A. Aleknai, E. Stasiuliui, L. Plumpai).
12. Vilniaus centro architektūrinės erdvinės kompozicijos bei silueto formavimo siūlymai. 1974. A. Nasvytis.
13. Buities tarnybų kompleksas dešiniajame Neries krante. Vilnius, 1976. A. Nasvytis (su A. Samukiene).
14. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras (dab. Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Vilnius, 1981 (projektavimas 1966–1969, statyba nuo 1974). A. Nasvytis, V. Nasvytis.
15. Lietuvos valstybinio dailės instituto (dab. VDA) naujas korpusas. Vilnius, 1981 (projektas nuo 1974). V. Nasvytis (su V. Brėdikiu, V. Mikučianiu).
16. Aukščiausiosios Tarybos (dab. Seimo) rūmai. Vilnius, 1981 (projekto konkursas 1970, statyba nuo 1976). A. Nasvytis, V. Nasvytis (su R. Stasėnu).
17. Viešbutis „Lietuva“. Vilnius, 1983 (projektavimas 1965, statyba pradėta 1966). A. Nasvytis, V. Nasvytis.
18. Vilniaus miesto centrinio stadiono konkursas. I premija. 1984 (statyba pradėta 1989, bet nutrūkus finansavimui sustojo, 2006 projektas atnaujintas). A. Nasvytis (su A. Guču, R. Krištopavičiumi, J. Rusteika, R. Stasėnu).
19. Dab. Nepriklausomybės aikštė, kartu kairiojo Neries kranto vakarinės dalies planavimo projektas. Vilnius, 1984. A. Nasvytis.
20. Altorius Vingio parke Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui Lietuvoje. Vilnius, 1993. V. Nasvytis (su J. Balkevičium).
21. Naujųjų Apaštalų bažnyčia. Vilnius, 1994. V. Nasvytis (su M. Šaliamoru).
22. Baltasis tiltas su kavine. Vilnius, 1995. A. Nasvytis (su J. Fišeriu).
23. AB „Vilniaus bankas“ interjero rekonstrukcija. Vilnius, 1996. A. Nasvytis (su A. Buču).
24. Visuomeninio komercinio centro dešiniajame Neries krante užstatymo ir silueto formavimo analizė su pasiūlymais. Vilnius, 1998. A. Nasvytis.
25. Nacionalinio kultūros centro ant Taurakalnio konceptualūs projekto siūlymai. Vilnius, 1999. A. Nasvytis.
26. Vilniaus miesto centro Naujamiesčio šiaurinės dalies raidos programa. 1999. A. Nasvytis (su R. Druskiene, R. Pakalniu).
27. Rekreacinės teritorijos prie Baltojo tilto detalus planavimo projektas. Vilnius, 2001. A. Nasvytis (su I. Alistratovaite).
28. Karaliaus Mindaugo paminklas. Vilnius, 2003. A. Nasvytis (su R. Krištopavičium. I. Alistratovaite), skulpt. R. Midvikis.
29. „Vilniaus“ viešbučio Gedimino pr. 20 rekonstrukcija-plėtra pritaikius komercinei ir gyvenamajai funkcijai. Vilnius, 2004. A. Nasvytis.
30. Daugiabutis gyvenamasis namas Jakšto ir Kaštonų gatvių sankirtoje. Vilnius, 2006. A. Nasvytis (su J. Alistratovaite, O. Kiznyte)