Dusetose gyvenančio ir kuriančio menininko darbai yra pripažįstami visame pasaulyje. Dalis jo kūrinių dabar yra privačių kolekcininkų rankose, kita dalis – Lietuvos dailės ir Vilniaus dailės akademijos muziejuose, vienas iš paveikslų puošia ir Prezidentūrą. Atrodytų, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Lietuvos dailininkų sąjungos auksiniu ženkliuku ir pagerbtas kaip Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Š. Sauka turėtų labai didžiuotis savo pasiekimais, tačiau jis atviras – „Kad ir kaip keista, žinau, kad kelis darbus gerus padariau, o šiaip visi tokie tiesiog išsigimėliai“.
Sunkiai prakalbininku vadinamas Š. Sauka atvirauja, kad toks jau yra „neišsamus, nereikšmingas ir ne tik nereikšmingas, bet ir neprotingas“. Tačiau jo įžvalgos – nustebina, o kūriniai žavi kone visus, kurie juos pamato.
Dailininku tapo netyčia
„Dailėje atsiradau netyčia. Aš galėjau būti ir rašytojas. Būčiau toks pat vidutiniškas. Tačiau išėjo šitaip. Tėvai nuvarė į dailės mokyklą ir pasidariau toks“, – papasakoti apie savo kūrybą sutiko dailininkas.
Jis pripažino, kad būti dailininku jam patinka – „Labai patogu gyventi, tapai ir viskas“. O ir rašytojų būti nebenorėtų – „Esu pasakotojas tapyboje“, – apibūdina. Tačiau patikino, kad ir po tekstą kiekvienam savo paveikslui sukurti galėtų, tačiau to nedarys, nes nori, kad darbo liktų ir kitiems.
„Esu seno kirpimo, kai užtekdavo tik padaryti, o aiškinti turėdavo kiti“, – atviravo tapytojas. Tačiau jam patinka, kai apie jo darbus kalbama. Tiesa, geriau jei tai daro už akių. Atvirų komplimentų menininkas nemėgsta, o ir brangiausi išsakyti jam yra tie, kurių sulaukė iš, kaip pats vadina, paprastų žmonių – apsauginio, vairuotojo ar prasigėrusios bobutės.
„Man patinka, kai mano darbai vertinami kaip prieštaringi. Reiškia, kad aš dar gyvas. Biški. Negi labai daug gali būti gyvas“, – samprotavo tapytojas.
Siurrealistu savęs nelaiko
Ilgus metus paveikslus tapantis dailininkas pripažino, kad nors kūrybinės krizės jam nėra svetimos, įkvėpimo jis nesivaiko.
„Aš nežinau, kas man padiktavo kūrybinę kryptį. O kas ją iš viso gali diktuoti? Jeigu žmogus dirba, tai dirba iš savęs be jokių pašalinių įtakų. Nežinau, netapau. Aš labai patogiai esu įsitaisęs, kas man darbo “, – pasakojo Š. Sauka.
„Tai menotyrininkų reikalas. Su jais nesiginčyju, bet savęs surrealistu nelaikau. Kaip nori, taip tegul sako, man tai nerūpi. Kryptys savaime nėra vertybė, vertybė yra asmenys. Menotyrininkams rūpi būtinai sugrupuoti visus, kažkam priskirti. Kiek žinau surrealizmo apibrėžimą, jis man netinka – sapnai, haliucinacijos... Aš to nevalgau“, – pripažino menininkas.
Tačiau gauti apdovanojimai jam – svarbūs. „Aišku, malonu, man ordinai patinka, smagu. Dabar visą krūtinę galiu apsikabinti, eiti kaip Antrojo pasaulinio karo veteranas. Aš jais patenkintas, bet žinau, kad jie kilę iš tuštumo, tačiau manęs tas nenervina“, – nuoširdumu žavėjo menininkas.
Mėgsta skaityti knygas ir žiūrėti filmus, tačiau nekenčia šokių ir teatro
Anot jo, dailininko gyvenimas – labai lengvas. „Kai pagalvoju, kad mano žmona eina į mokyklą (Nomeda Saukienė taip pat yra tapytoja, tačiau kartu Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijoje dirba mokytoja – DELFI), vaikas – į darbą, o dar yra žmonių, kurie turi stovėti prie konvejerio – man klaiku. O aš sau bimbinėju, ką noriu, tą darau. Nepaprastai geras gyvenimas. Tikrą tiesą sakau“, – pripažįsta Š. Sauka.
Tačiau jis atvirauja mastęs ne tik apie rašytojo profesiją, bet ir apie darbą kine. Atvirauja iki šiol mėgstantis žiūrėti gerus filmus ir skaityti geras knygas.
„Tačiau gerų knygų beveik nebeliko. Bandžiau skaityti novelistus, tačiau tai yra absoliutus šūdas. Man patinka senieji rašytojai Vitoldas Gombrovičius, Viktoras Pelevinas, Robertas Muzilis. Patinka ir žiūrėti gerus filmus – ll, klausyti geros muzikos. Nekenčiu teatro, baleto ir šokių ant ledo, ledo ritulio. Kadaise šokdavau rokenrolą, bet šokiai man nepatinka. Ir teatras. Bet kinas labai patinka. Geras. Roberto De Niro, Kventino Tarantino, Ingmaro Bergmano ir panašiai“, – pasakojo jis.
Mėgstamiausiu darbu vadina paveikslą „Savižudybė“
Taip pat, žinoma, pripažįsta besidomintis kitų dailininkų darbais, tačiau konkurentų jų tarpe jis sako neturintis.
„Savame krašte nelabai ką turime, tačiau Luvre tiek saldžių dalykų. Žiūri ir atrodo, kad saldainius grauži. Man viskas patinka, jeigu yra gerai. Ir aš džiaugiuosi, stengiuosi auginti ir girti, kaip kažkas yra gerai ir kaip man tai patinka“, – patikina Š. Sauka ir pripažįsta iš savo darbų labiausiai mėgstantis paveiklą „Savižudybė“.
Tapytojas prasitaria bene labiausiai gyvenime nemėgstantis planuoti ir žodžių „reikia“ ir „negalima“, todėl jam nepatinko nei mokytis mokykloje, nei studijuoti, o ir paklaustas apie savo ateities planus jis patikina, kad ruošiasi tiesiog numigti.
„Dažniausiai atsikeliu pusę penkių ryte, geriu kavą, rūkau, o jei išeina, tapau. Stengiuosi padaryti gerai ir tiek“, – savo dieną apibūdino menininkas.
Lietuvą myli, tačiau patriotu savęs nelaiko
Jis atvirauja ir paveikslus tapantis taip, kaip tuo metu jam išeina – nuo savaitės iki metų. Tiesa, pasakoja, kad greičiausiai paveikslą yra nutapęs per vakarą, o daugiausiai laiko sugaišo su Prezidentūroje eksponuojamu kūriniu – jį tapė tris metus.
„Lietuva man patinka. Ji pati kaip visuma mane žavi. Kiti galvoja, kad būtinai reikia važiuoti į Niujorką ar Paryžių, tačiau tai yra nesamonė. Juk ką darai, darai ir tiek. Šalis ar miestas tėra buvimo vieta. Dusetose ramiau nei Vilniuje. Man tai patinka. Tačiau nesu patriotas. Lietuva man tiesiog patinka. Aš ją myliu ir tiek“, – pripažino Š. Sauka.
Tapyba iki šiol kelia klausimų
Dailininkas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Šarūnas Sauka gimė 1958 m. rugsėjo 11 d. 1976-1983 m. baigė Lietuvos dailės valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) tapybos fakultetą. Nuo 1988 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1989 m. dailininkų ir dailės kritikų ,,Grupės 24“ narys. Apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (1989 m.), VIII Vilniaus tapybos trienalės premija (1990 m.). Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu (1998 m.), Baltijos Asamblėjos medaliu (2013 m.).
Dalyvavo daugiau nei 60 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje: Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Danijoje, Liuksemburge, Vengrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Brazilijoje. 1985-2012 m. surengė 18 ypatingai svarbių personalinių parodų Rusijoje, Estijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Švedijoje, Vokietijoje, tarp jų ir Dusetose, Zarasų rajone.
Jo kūrybos šalininkai teigia, kad Š. Sauka stengiasi fiksuoti žmogaus vaizduotėje kirbančius vaiduoklius, o ne atspindėti realaus pasaulio vaizdus. Daugumoje jo paveikslų visus aukojimo veiksmus atlieka pats menininkas, simboliškai įsikūnijęs autoportreto pavidalu. Dailėtyrininkai sako, kad jo paveiksluose provokuoja įvairios prieštaros: pavyzdžiui, įtampa tarp momentinio įvykio, nutikimo pavaizdavimo ir jo tapymo, „realizavimo“ beveik metus laiko; tapybos grožybe viliojančių pūliuojančių žaizdų akivarų (furunkulai, karbunkulai ir įvairios votys, kaip brangakmeniai puošiančios nuogą žmogaus kūną) ir kone fiziologiškai atstumiančių, gąsdinamų gyvenimiškų grožybių, malonumų (pavyzdžiui, apetitiško maisto); gražuolių su šventųjų nimbais, kurios, galima įtarti, kaip pagalbinė, paruošiamoji medžiaga buvo nutapytos iš pornografinių žurnalų ar blizgiu paviršiumi gurgždančių reklaminių bukletų.
Dailininkas sujaukia mūsų įprastą pasaulį ir siūlo savąją viziją. Šiais reliatyvaus moralumo laikais pasaulis, kaip ir Šarūno Saukos tapyba, yra pavergta geismo. Gyvybės, šviesos, tiesos, grožio apraiškos atrodo pačios trapiausios, itin dužios mūsiško gyvenimo apraiškos. Kūnas, kūniški pomėgiai, žmogaus pasimetimas ribinėse situacijose ir nepasotinamumo, nepasitenkinimo nuostatos aklai triumfuoja kone visiškoje dvasios bejėgystėje. Taigi ir man, ir jums, ir Šarūnui tai gerai žinomas jausmas: tai neviltis, kurią mes mokame už gelmiškumo pajautas, už savęs pačių pažinimą.
