Idėjinis represijų pagrindas buvo „mokslinė” teorija, teigianti, kad lietuvių tautos nėra, tai tik sulenkėję ir katalikais tapę rusai. Tad Imperijos „šventa” pareiga yra atstatyti „istorinę tiesą”. Tuo tikslu buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškais ir gotiškais rašmenimis, skatinama lietuviška spauda kirilica, uždraustas mokymas lietuvių kalba, kuriamos rusakalbės mokyklos, uždraustas lietuvių kalbos vartojimas viešojoje erdvėje, uždarinėjamos katalikų bažnyčios, statoma daug naujų cerkvių, ištisi lietuvių gyvenami kaimai tremiami į Sibirą, o į jų vietą perkeliami ištisi kaimai iš Rusijos, Vilnius tapo nuošaliu provincijos miestu, o Lietuvos vardas ištrintas iš to laikotarpio žemėlapių – mūsų šalis tapo Šiaurės Vakarų krašto dalimi.
Tačiau ir tame istorijos laikotarpyje buvo pozityvių dalykų apie kuriuos negalime pamiršti.
Vilniaus piešimo mokykla padėjo atkurti meną
Vienas tokių – Vilniaus piešimo mokykla. Kaip teigia žymiausia Lietuvoje Vilniaus piešimo mokyklos tyrinėtoja Jolanta Širkaitė, Vilniaus piešimo mokykla buvo sumanyta utilitariniais ir politiniais tikslais. Vieną vertus mokykla turėjo aprūpinti ikonomis naujai statomas stačiatikių cerkves, kitą vertus ji turėjo lemti vietinį meną taip, kad jis atgautų savo „tikrąsias” rusiškas formas. Iš tikrųjų Vilniaus piešimo mokykla virto geriausia piešimo mokykla Rusijos imperijoje ir vienu svarbiausių dailės mokymo centrų Rytų Europoje. Taip nutiko vienos iškilios asmenybės dėka.
1866 metų vasarą Vilniaus piešimo mokyklos steigimas ir vadovavimas jai buvo patikėtas Ivanui Petrovičiui Trutnevui. Šis dailininkas turėjo tik vieną savo ir savo mokinių darbo vertinimo kriterijų – profesionalumą. Šios I. P. Trutnevo nuostatos dėka mokykla buvo labai demokratiška institucija. Jos mokiniai visų luomų, įvairiausių tautybių, skirtingų religijų išpažinėjai, skirtingų lyčių. Net ir mokymasis buvo organizuojamas taip, kad piešimo žinių gautų tiek tie, kurie rengiasi menus studijuoti toliau, tiek tie, kuriems šios žinios yra vien asmeninio pomėgio lavinimas. Šią mokyklos vadovo nuostatą palaikė ir kitas puikus mokyklos pedagogas, žymiausias I.P. Trutnevo padėjėjas Ivanas Rybakovas. Vilniaus piešimo mokykloje studijavo žymūs lietuvių dailininkai: Juozapas Kamarauskas, Juozas Zikaras, Vytautas Kairiūkštis, Vladas Didžiokas. Šiais laikais kai kurių tyrinėtojų Vilniaus piešimo mokykla pagarbiai vadinama „Vilniaus Akademija”.
Mokiniai puldavo net ant kelių
Bene spalvingiausia asmenybė šioje ketveriukėje yra Chaimas Sutinas. Jau minėta Jolanta Širkaitė perpasakoja tokią 1910 metais vykusią, Chaimo stojimo į Vilniaus piešimo mokyklą istoriją: „Sutinui buvo liepta nupiešti kūgį, kubą ir ąsotį. Labai susijaudinęs jis padarė perspektyvos klaidų, dėl kurių nebuvo priimtas į mokinius. Tuomet jis puolė ant kelių prieš profesorių Rybakovą. Abu, egzaminavęs profesorius ir mokyklos direktorius buvo sujaudinti jo ašarų ir leido jam pabandyti dar kartą, šįkart vienam klasėje. Jis puikiai atliko užduotį ir tapo puikiu mokyklos mokiniu”. Kas daugiau beliko piešimui gabiam septyniolikmečiui jaunuoliui, kuris buvo dešimtas iš vienuolikos vaikų neturtingoje Smilovičių kaimo (netoli Minsko) žydų šeimoje? Jam tikrai turėjo būti svarbu, kad mokslas Vilniaus piešimo mokykloje vargingų šeimų vaikams buvo nemokamas, o kitiems kainavo 5 rublius per metus.
Kaip pasakoja jo draugas, dailininkas Mišelis Kikoinas: „Jų šeima buvo labai neturtinga, kiek žinau, augino vienuolika vaikų. Šeimoje net pešdavosi dėl duonos kąsnio. Liūdnoka, ar ne? O Chaimas norėjo būti menininkas. Būtinai norėjo piešti. Todėl ir išvažiavo. Jis, beje, ne kartą bėgo iš namų. Galiausiai nuklydo į Minską, pas vieną savo giminaitį. Tasai buvo siuvėjas, tai Chaimą palaikė. Mes baigėme mokyklą Vilniuje, o paskui nusprendėme traukti Paryžiun”. 1912 metais Chaimas Sutinas išvyko į Paryžių ir tęsė studijas Dailės mokykloje. Tačiau tuo metu vyravęs akademizmas nebuvo patrauklus jaunajam dailininkui. Jis vis daugiau laiko skiria Luvro lankymui ir čia buvo jo svarbiausia mokykla. Paryžiuje dailininkas gyveno skurdžiame dailininkų „bendrabutyje” „La Ruche” („Avilys”), kairiajame Senos krante. Čia susipažino su kitais, tuomet ne mažiau skurdžiais, o šiais laikais ne mažiau garsiais kolegomis: Marku Šagalu, Žaku Lipšicu, Amedeo Midiljaniu. Apie to meto dailininkų gyvenimo kasdienybę vaizdžiai rašė kitas Ch. Sutino draugas Pinchus Kremenis: „Kartą apie vienuoliktą valandą, o gal vidurnaktį nuėjau į Sutino dirbtuvę. Juodu su Modigliani anuomet glaudėsi tokiame varganame rajone be elektros ir dujų. Jis tada buvo išmetęs lauk visus baldus, nes juose prisiveisė blakių. Įėjau ir išpūčiau akis: abu įsitaisę ant aslos, abu rankose laiko po žvakę, Modigliani skaito Dantę, o Sutinas, kiek prisimenu, laikraštį „Petit parisien". Taigi, abu ant aslos, o aplink išvedžioti grioveliai su vandeniu, kad nepasiektų blakės. Bet šios nenaudėlės, deja, labai sumanios: užropoję ant lubų, jos kaip parašiutininkės krisdavo žemyn. <...> Kitą kartą Sutinui į ausį įlindo blakė, ir ką gi jis darė? Norėdamas užpuolikę numarinti, jis susipylė į ausį mažą grafinuką vandens. Blaškėsi kaip patrakęs... suprantate, jis tiesiog pakvaišo. Jį nuvedė pas gydytoją ir tasai blakę galų gale iškrapštė”.
Tuo pat metu Chaimas Sutinas savarankiškai tapo. Draugai pasakoja, kad: „Kartais jis būdavo labai atkaklus, užtrukdavo trylika, penkiolika, dvidešimt seansų piešdamas tą patį daiktą. Paveikslai gimdavo anaiptol ne iš pirmo prisėdimo. Pasisekus, rasdavosi tobulai užbaigta drobė.” Jo, kaip dailininko išgarsėjimo kelyje, buvo svarbūs du asmenys, supratę Ch. Sutino tapybos savitumą ir vertę. Tai Prekybininkai meno kūriniais Leopold’as Zborovski’s ir Albert’as C. Barnes’as. Jų dėka XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje dailininkas išsikapsto iš skurdo. Jolantos Širkaitės teigimu, Chaimas Sutinas „...sukūrė labai savitą, ekspresyvų stilių, pasižymintį kompozicijos dinamiškumu ir daiktų siluetų deformacija, drąsiais spalvų deriniais, grubia faktūra...”. Apie Chaimo Sutino realizmą yra įdomus prancūzų kultūrininko Jeano Marie Drot’o pastebėjimas: „Žuvys. Silkės. Visada silkės. Kasdienis vargšo dailininko valgis. Realizmas? Tik iš pirmo žvilgsnio, nes Sutinas visada deformuoja ir išilgina. Ta silkė jau nebe Baltijos silkė. Tai Sutino silkė”.
Apie tapymą kūrė legendas
Vienas garsiausių Chaimo Sutino kūrinių yra „Jautienos pusė”. Apie jo tapymą yra sukurta keletas legendų, vaizduojančių Chaimą Sutiną kaip pakankamai maniakišką dailininką. Vienos legendų fragmentus, pateiktus 2000 metais išleistoje knygoje vaikams „Drastiška dailė”, verta pacituoti: „Tai buvo jaučio skerdiena, bet Chaimas nesiruošė jos valgyti – jis norėjo ją nutapyti. Pritvirtino ją prie studijos lubų ir pradėjo tapyti. Kaskart, kai jautis kiek pablykšdavo, Chaimas siųsdavo savo pameistrį pas mėsininką parnešti kraujo ir apipildavo jį krauju, kad atrodytų, kaip ką tik paskerstas. Po kurio laiko jautis pradėjo pūti ir siaubingai dvokti, bet Chaimas to visai nepastebėjo. <...> Jam pavyko baigti tapyti jautį, kuris dabar puošia garsųjį Chaimo paveikslą „Jautienos pusė” (angl. „Carcass of Beef”). Iš tiesų jis nebuvo toks, tai liudija jo draugų atsiminimai. Tačiau jie liudija taip pat ir pakankamai keistą dailininko charakterį. Na, o viena iš „Jautienos pusės” versijų Londone Christie’s aukcione anoniminiam kolekcionieriui už 13,7 milijono dolerių sumą.
Chaimas Sutinas mirė Paryžiuje, 1943 metų rugpjūčio 9 dieną. Dailininko mirties aplinkybes vaizdžiai atpasakoja Chana Orloff: „Kaime jis susirgo. Sunkiai, ir jį teko gabenti ligoninėn laidotuvių vežimu, kad niekas neįtartų, jog vežamas gyvas žmogus, ir netikrintų dokumentų [Chaimas buvo žydas, o Prancūzija okupuota nacistinės Vokietijos, (R.L. pastaba)]. Maža to, užuot lėkęs tiesiai į Paryžių, tas katafalkas keturias dienas trankėsi po Normandiją, nes Sutiną lydėjęs draugas panūdo surinkti visus apylinkėse išslapstytus jo paveikslus. Kai jie pagaliau pasiekė Paryžių ir nuvyko į ligoninę, buvo jau per vėlu, nes tas keturias kelionės dienas Sutinas nesiliaudamas gėrė, o gerti jam buvo užginta. Žodžiu, jo gyvenimas ėmė smegti. Jį dar operavo, tačiau... Paskui jo karstą ėjo penki ar šeši dailininkai, nepalikę jo iki paskutinės akimirkos. Tarp jų ir P. Picasso. Ką čia bepridursi...”.
Inžineriją iškeitė į dailę
Ne mažiau spalvinga yra Žako Lipšico asmenybė. Gimęs 1891 metais, Druskininkuose. Nors šeimoje augo šeši vaikai, tačiau būsimojo dailininko tėvas buvo pasiturintis statybininkas, be to jo mamos tėvams priklausė viešbutis Druskininkuose – kylančiame to meto kurorte. Žakas nuo vaikystės piešė, lipdė. Nors tėvas norėjo, kas jis taptų inžinieriumi, jis pasirinko dialę, mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje ir, I.P. Trutnevo patartas, 1909 metų rudenį išvyko tęsti studijų Paryžiuje. Šiame mieste buvo laisvu klausytoju žinomose dailės mokyklose: Ecole des Beaux Arts, Acadėmie Julien, Acadėmie Colarossi. Nuo 1922 metų priklausė dailininkų grupei „Naujoji dvasia” (pranc. „L´Esprit Nouveau“). Susipažino su jau minėtais P. Picasso, Ch. Sutinu, A. Modiljani. Ž. Lipšicas pakankamai greitai išgarsėjo.
Jau trečiajame dešimtmetyje įsigyti šio skulptoriaus darbus Paryžiuje buvo laikoma „gero skonio” reikalu. 1940 metais nacių įvykdyta Prancūzijos okupacija privertė dailininką palikti Paryžių ir persikelti į JAV. Čia jis įsikūrė Niujorke. 1952 metais dailininką ištiko didžiulė nelaimė – gaisras sunaikino visą jo studiją su kūriniais, dar daugiau kūrinių buvo sužaloti. Nuo 1963 metų skulptorius dirba Europoje, Italijoje. Žakas Lipšicas laikomas vienu žymiausių XX a. skulptorių, jis pritaikė kubizmo stilių skulptūrai. Apie save 1972 metais parašė autobiografinę knygą „Mano gyvenimas skulptūroje” (angl. „My Life in Sculpture”). Žakas Lipšicas netikėtai mirė Kaprio saloje 1973 metų gegužės 26 dieną. Vykdant skulptoriaus testamentą, palaidotas Jeruzalėje.
Šiame straipsnyje verta paminėti ir dar vieną žydų kilmės dailininką, kuris, nors ir nesimokęs Vilniaus piešimo mokykloje, yra gimęs Lietuvoje. Tai vienas žymiausių Rusijos realistų Isakas (Izaokas) Levitanas. Būsimasis tapytojas gimė 1860 metais prie Kybartų. Jo tėvas dirbo geležinkelyje, tačiau buvo mokęsis rabinų mokykloje, mokėjo kelias užsienio kalbas, vertėsi privačia kalbų mokytojo praktika. Siekdamas užtikrinti vaikams geresnį išsilavinimą jis persikėlė su šeima gyventi į Maskvą. Šiame mieste abu jo vaikai Abelis ir Isakas galėjo lankyti dailės mokyklą. Levitanų šeima Maskvoje skurdo. 1875 metais mirė mama, 1877 metais – tėvas. Berniukui, kaip ypač gabiam mokiniui, dailės mokykloje buvo garantuojamas nemokamas mokslas, kartais mokykla jį rėmė materialiai.
Pasakojama , kad kartais jis neturėdavo net kur nakvoti, tad naktį slapta leisdavo dailės mokyklos palėpėje. Baigęs mokyklą dailininkas keliavo. 1891 metais jis prisijungė prie „Peredvižnikų” dailininkų grupės. Šie dailininkai buvo to meto Rusijos modernistai, kaip ir jų prancūzų kolegos, priešinęsi akademiniams dailės kanonams. I. Levitano darbai atkreipė meno visuomenės dėmesį. Daugelis autorių šį dailininką vertina kaip neprilygstamą realistinių peizažų tapytoją. Tačiau paties dailininko mintys apie meną rodo jį buvus impresionizmo šalininku. Viename laiške I. Levitanas rašė: „Kas yra paveikslas? Tai dalelė gamtos perfiltruota per dailininko temperamentą. O jei šito nėra, tai ne paveikslas, tai tik tuščia vieta”. Kitame laiške – tas pats: „Matai vežimą – piešk vežimą, matai karvę – piešk taip, kaip matai, stenkis perduoti tai, ką jauti, tą nuotaiką, kurią išgyveni matydamas vieną ar kitą gamtos vaizdą”. 1898 metais I. Levitanui suteiktas. akademiko vardas ir jis įgijo teisę (ja ir pasinaudojo) dėstyti Maskvos tapybos ir skulptūros mokykloje. Dailininkas mirė Maskvoje 1900 metais.
O koks mūsų, šių dienų Lietuvos piliečių, santykis su šiais žymiais dailininkais. Žinoma, dailininkus populiarina Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, Lietuvos dailininkų sąjunga kiekvieną vasarą organizuoja taptautinius plenerus „Soutine dienos” (iniciatorius - tapytojas Aleksandras Vozbinas). Druskininkuose yra Žako Lipšico memorialinis muziejus ir skulptūrų parkas. Tačiau, vis dėlto, manau, mūsų požiūriui turime puikią negatyvią iliustraciją – Vikipedijoje lietuvių kalba radau informacijos tik apie vieną iš jų..... Isaką Levitaną...