Akį patraukė skelbimas laikraštyje
Iš Ukmergės į Vilnių Vaida Gruštaitė išsiruošė vos baigusi mokyklą, kaip ir dauguma išvyko iš gimtojo miesto studijuoti ir dirbti. Tuo metu Vaida darbavosi padavėja sostinės baruose, kol vieną dieną akį patraukė laikraščio skelbimas – agentūra studentams siūlė darbą Jungtinėse Amerikos Valstijose.
„Taip metams išvykau į JAV, Konektikuto valstiją – važiavo apie 20 lietuvių studentų. Dirbome didžiuliame Kazino kurorte „MoheganSun Casino and Resort“. Darbo vieta paliko didelį įspūdį – viename pastate buvo viešbutis, SPA, įspūdinga arena, galybė parduotuvių, restoranų ir kazino. Visame komplekse dirbo apie 10 tūkstančių darbuotojų, mano pareigos – kazino kasininkė. Prisimenu, kaip pirmomis dienomis su žemėlapiu klaidžiojau personalo koridoriais, kad surasčiau kasos langą, prie kurio buvo priskirta dirbti tą dieną“, – emigracijos pradžią šiandien prisimena Vaida.
Pati Konektikuto valstija, anot moters, švelniai sakant, buvo nuobodoka: „Tai vadinami „suburbai“– puikiai tinkantys ramiam šeimyniniam gyvenimui, bet mums, jauniems žmonėms, pasirodė per ramūs. Mes savo laisvą laiką išnaudodavome keliaudami po aplinkines valstijas. Turime porą išeiginių ir sėdame keliese į mašiną: tai į Niujorką, tai į Bostoną, tai prie Niagaros krioklių. Tie metai prabėgo labai greitai, o užsienio, kelionių ir įspūdžių norėjosi dar“.
Iš Amerikos – net dešimtmečiui į Angliją: Londonas įtraukė akimirksniu
Kuomet Vaida po metų Amerikoje jau grįžo į Lietuvą, vyko esminiai pokyčiai, kurie paskatino merginą toliau ieškoti laimės svetur: „Kaip tik tuo metu „atsidarė sienos“ į Europos Sąjungą. Į Londoną kvietė ten jau kurį laiką gyvenanti geriausia draugė, tai ilgai negalvojusi jau po mėnesio išskridau į Londoną“.
Į įspūdingo didmiesčio gyvenimą Vaida įsiliejo akimirksniu – pirmus metus pakeitusi porą darbo vietų, vėliau susirado darbą viename Londono Kazino, ir čia pasiliko net devynerius metus: „Dirbau padavėja, vėliau buvau paaukštinta į baro pamainos vadovės vietą. Darbas buvo gana nesunkus – kazino svečiai pakankamai malonūs, draugiški santykiai su vadovais, uždarbis geras, o geriausia dalis – kolegos. Kadangi aptarnavimo industrijoje dažnai dirba emigrantai, tai kolegų turėjau iš įvairiausių pasaulio kampelių. Susidraugavome, daug laiko kartu praleisdavome ir darbe, ir po darbų“.
Triukšmingame, įvykių ir reginių kupiname Londone smalsus žmogus įspūdžius gali semti saujomis, sako Vaida. Čia moteris su bičiuliais daug laiko leisdavo ne tik miesto parkuose, koncertuose, bet ir šimtamečiuose Pub stiliaus baruose. Įdomus faktas, kad daugybė Anglijos Pub barų yra saugomi kaip paveldo objektai. Dar vienas didelis privalumas gyvenant Londone, anot pašnekovės, – kad gali gana pigiai keliauti: lėktuvo bilietų kaina prieinama, o nuvažiavus į kitą šalį iš vieno brangiausių miestų viskas atrodė pigu.
Planavo vienaip, o gavosi kitaip: į Vilnių taip ir neišsikraustė
Londonas tapo Vaidos namais ir apie grįžimą į Lietuvą kone dešimtmetį moteris nė nesvarstė. Vis tik po dešimties metų čia, greitas miesto tempas pradėjo varginti, dalis Vaidai artimais tapusių žmonių išvyko iš Londono, o paskutinis lašas, paskatinęs atsigręžti į Lietuvos pusę, tapo šeimyniniai planai:
„Su mano tuo metu dar būsimu vyru Artūru susipažinome dar Lietuvoje, tačiau į Londoną išvažiavau be jo. Jis pas mane atvyko žymiai vėliau ir čia jau nebeužsibuvome. Grįžti apsisprendėme nutarę kurti šeimą. Laukėme dukters, tad norėjosi būti arčiau šeimos. Be to, mano vyras – patyręs virtuvės šefas, o aš visą gyvenimą dirbau aptarnavimo srityje, tad Lietuvoje planavome ir pradėti maitinimo verslą“.
Nors Vaida ir Artūras kilę iš Ukmergės, mintis grįžus gyventi mažame mieste visai neviliojo, bet šeima nusprendė, kad taip bus tiesiog paprasčiau – pradžioje čia apsistos, luktelės, kol paaugs dukrytė, verslą pradės nuo renginių maitinimo, o po poros metų kraustysis į Vilnių ir atidarys stacionarią maitinimo vietą.
„Vis tik per porą metų atsikūrė senos draugystės, miestas pagražėjo, atradome naujų mėgstamų vietų, o norint įdomesnių pramogų viskas pasirodė ranka pasiekiama. Ukmergė yra labai geroje vietoje – kryžkelė tarp Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Anykščių, kur bevažiuosi – vos ilgiau nei pusvalandis“.
Seną pastatą prikėlė naujam triukšmingam gyvenimui: pavadinimas turi gilesnę prasmę
Radę daugybę argumentų likti Ukmergėje ir pamiršti ketinimus persikelti į sostinę, Vaida su Artūru nusprendė ir dar šį tą – gimtajame mieste sukurs vietą, kokios čia dar nebuvo:
„Atidaryti gastrobarą Ukmergėje nusprendėme, galima sakyti, iš pajautimo. Kadangi patys gyvenome Ukmergėje, labai jautėme tokios vietos trūkumą – norėjosi ir savo mieste gauti kokybiško europietiškos virtuvės maisto, skanaus kokteilio ar nueiti į pradedančios muzikos grupės koncertą. Panašius komentarus girdėjome ir iš draugų. Taip ir pasiryžome. Į verslo partnerius pasikalbinome draugus – brolius Kasparą ir Paulių. Jie taip pat buvo pradedantieji verslininkai, Ukmergėje jau veikė jų įkurta kavinukė, vadinamas CoffeShop, be to sutapo požiūris, skonis ir tikslai“.
O štai čia ir prasidėjo iššūkiai. Pirmasis jų – kur surasti tinkamas patalpas išskirtinio formato barui: šimtametis buvusio karinio miestelio raudonų plytų pastatas, sako Vaida, pasirodė tinkamiausias, bet darbo laukė daug – sovietmečiu nugyventos, vėliau apleistos patalpos neturėjo nei langų, nei elektros, nei padorių grindų. Net vandentiekio čia nebuvo.
„Nuomojamų patalpų dalį remontavome 9 mėnesius. Investavome savo santaupas, tad stengiantis sutaupyti bei išsaugoti bent kokius pastato istorijos likučius, pasitelkėme kūrybiškumą, pvz. dar sveikas likusias grindines lentas nušveitėme, perdažėme ir jomis iškalėme barą, vienoje patalpoje radę senus šviestuvus juos taip pat atnaujinome ir sukabinome“, – pastato atgimimo istoriją atsimena Vaida.
Pavadinimas tapo pažadu
Baro pavadinimas „Aš būsiu čia“ – irgi ne atsitiktinis: „Tie žodžiai mums daug reiškia. Ukmergiškiai mus vadina tiesiog Gastro Pub, bet Gastro Pub – tai daugiau įstaigos rūšis, tarsi toks viduriukas tarp baro ir restorano, kur maistui skiriamas išskirtinis dėmesys, o aplinka neįpareigoja. Svarstydami apie pavadinimą, jau žinojome, kad pas mus vyks gyvos muzikos vakarai, tad norėjome jį šiek tiek susieti su muzika. „Aš būsiu čia“ – trumpai 90-ias Ukmergėje gyvavusios grupės „Afiša“ dainos pavadinimas. Kartu tai – tarsi pažadas, kad dabar būsime čia, Ukmergėje.
Įkūrinėdami pub‘ą, tvirtai nusprendėme nesiderinti prie provincialaus skonio, norėjome kad užėjęs čia, peržiūrėjęs meniu, pabendravęs su personalu ir paragavęs kokteilio, svečias jaustųsi lyg Londone ar Vilniuje. Ir nors buvo keletas skeptiškų komentarų, kad „niekas neis, jei nebus cepelinų“, palaikymo sulaukėme nepalyginamai daugiau. Pasaulis nebėra toks didelis – ukmergiškiai, kaip ir kitų miestų gyventojai, tai pat daug keliauja, daug matė, daug ragavo ir nori tą patį rasti savo mieste“.
Atšventė penkmetį ir konstatuoja – gera grįžti namo
Pradėję veiklą, šeima kaipmat pasidalino atsakomybėmis: Vaida dirba administracinius darbus, Kasparas užsiima renginiais, Paulius bendrauja su tiekėjais, o Artūras, nors šiuo metu baro veikloje nebedalyvauja, padėjo tvirtus pamatus virtuvėje. Taip pat, visi dirba padavėjais ir barmenais.
2023-ieji ukmergiškių šeimynai buvo itin svarbūs metai – galiausiai jie įsigijo visą pastatą ir atšventė 5 baro gyvavimo metus.
„Nors iššūkių buvo daug – sunkūs pirmi metai, karantinai – šiandien esame ten, kur ir norėjome po penkerių metų atsidurti. Gastro Pub‘as tapo viena mėgstamiausių vietų Ukmergėje, esame gausiai lankomi tiek ukmergiškių, tiek miesto svečių. Čia vyksta Stand Up komedijos vakarai, koncertai, kur ant scenos lipa ir žinomos, ir naujesnės grupės, o „Aš būsiu čia“ komanda jau tapo antra šeima.
Ar nesigailiu grįžusi? Tikrai ne. Pagyventi emigracijoje, pakeliauti, praplėsti pasaulėžiūrą gali būti labai smagus gyvenimo etapas, bet lygiai taip pat gera grįžti į savo gimtąjį miestą ir nuveikti čia kažką jo labui. Mėgstu sakyti, kad visur gerai, kai galvoje gerai“, – pokalbį užbaigia Vaida.
