Klaipėdoje gyvenanti Živilė Majaraitė dabar kuria įspūdingus desertus, dirba Palangoje, dar spėja privačiai priimti užsakymus, gaudyti vėją skrosdama Baltijos jūros bangas banglente ir mėgautis artimųjų apsuptimi.
Pirmieji darbai užsienyje: patirtis nesužavėjo
Jauna moteris neslepia nė neįsivaizdavusi, kad maždaug prieš dešimtmetį noras ieškoti savęs svetur gana greitai atvės, ir net atradus tai, kas tapo jos gyvenimo būdu, pilnatvę suteikė tik gimtieji namai. O kelias išties įspūdingas.
„Gyvenau ir dirbau keliose šalyse. Pirmoji patirtis – Dublinas, Airija. Ten dirbau vieną vasarą padavėja, kad uždirbčiau pinigų studijoms. Labai nemaloni darbo patirtis, ypač ilgai tęsėsi tie trys vasaros mėnesiai. Grįžusi namo, į Klaipėdą, sakiau, kad į užsienį daugiau niekada nevažiuosiu. Tačiau tik baigus studijas jau vėl norėjosi kelti sparnus. Troškau pažinti užsienio šalis ir kitokią kultūrą. Išskridau į Bristolį Anglijoje, nes ten turėjau šiokį tokį kontaktą, – padėjo man įsikurti naujoje šalyje“, – dalijasi Ž. Majaraitė.
Pirmieji darbai Bristolyje, pasak moters, išmokė drąsos – teko belstis į nepažįstamų žmonių duris ir siūlyti elektros bei dujų paslaugas. Visgi nusprendusi, kad darbas, reikalaujantis daug drąsos ir pastangų išeiti iš savo komforto zonos, bei išmoktos gyvenimo pamokos nėra tai, dėl ko verta gyventi svetur.
Nuobodulys darbe pastūmėjo siekti svajonės
Živilė, antrą kartą grįžusi į gimtinę, nusprendė rinktis judrumu alsuojantį Vilnių. Tačiau net ir čia, kur virė gyvenimas, pagal profesiją įgytas darbas padvelkė nuoboduliu.
„Nesijaučiu galinti pasiūlyti įmonei daugiau nei vidutinis darbuotojas. Tai, žinoma, labai liūdino ir galiausiai aplankė depresija. Kad keistųsi mano vidinė būsena, nesprendžiau keisti savo gyvenimą. Kadangi tuo metu buvau pradėjusi labai domėtis konditerija, pasiryžau savo hobį paversti profesija. Nusprendžiau profesionaliai užsiimti veikla, kurią be galo mėgstu. Nujaučiau, kad tada galėčiau būti viena iš geriausių savo srityje“, – atvirauja jauna moteris.
Kiek per dvidešimties Ž. Majaraitė vėl pakėlė sparnus. Šįkart kelias vedė į Londoną, kur ėmė mokytis konditerijos paslapčių.
„Tik pradėjus dirbti virtuvėje Londone man labai sunkiai sekėsi persiorientuoti į tokį dinamišką, fizinį, daug dėmesio detalėms reikalaujantį darbą. O virtuvės šefai, kaip žinia, itin griežti ir negailestingi. Iki šiol esu dėkinga savo artimiausiems draugams, kurie buvo šalia, mane palaikė ir motyvavo tuo sunkiu periodu. Nors ir sunkiai sekėsi įsivažiuoti, visada jaučiau, kad galiu daugiau ir kad galiausiai pavyks patenkinti savo bei šefų lūkesčius. Kai tai įvyko, restoranų grupė, kurioje tuo metu dirbau, mano prašymu perkėlė mane į vieną iš savo restoranų Monake, – prisimena dabar savo amato profesionalė. – Šioje mini valstybėje prasidėjo nauji iššūkiai ir sunkumai, ir ten, deja, nebeturėjau artimų draugų palaikymo komandos.“
Monako spindesys
Monake Ž. Majaraitė sako patekusi lyg į pasaką, tačiau ne gerąja prasme.
„Dirbti prancūzų virtuvėje, apsuptai prancūzų kalbos, buvo mano svajonė nuo tada, kai pamėgau konditeriją. Šios svajonės ir laikiausi, kai patekau į sezoninį restoraną su alkoholiku šefu, kuris mus, darbuotojus, nuolat engė ir įžeidinėjo. Tai buvo mano pirmas darbas Monake, todėl man būtinai reikėjo gauti gerą šio šefo įvertinimą. Tačiau kai baigėsi sezonas, mes, darbuotojai, nebematėme nei to šefo, nei jokių įvertinimų, nei savo arbatpinigių“, – dalijasi jauna moteris.
Net ir tokia pragariška patirtis nuo svajonės kurti ir gaminti konditerijos gaminius klaipėdietės neatbaidė.
„Galiausiai pavyko įsidarbinti viename prabangiausių Monako viešbučių „Hotel de Paris“, kuriame ir dirbau iki pandemijos pradžios. Ten sutikau labai daug motyvuotų kolegų, labai stiprių ir daug pasiekusių šefų, dirbau su itin aukštos kokybės produkcija. Šioje darbovietėje jaučiausi puikiai. Augau profesinėje srityje ir jaučiausi saugiai. Tai leido mėgautis pačiu Monaku ir jo apylinkėmis, ypatingo grožio gamta ir ypač maloniu klimatu“, – sako moteris.
Pandemija sugrąžino į namus: dabar mokyčiausi Lietuvoje
Kai jau atrodė, kad gyvenimas stoja į stabilias vėžes, pasaulį užklupo pandemija. Ž. Majaraitė neslepia: supratusi, kad laukia kelionė į Lietuvą, namo, nepajuto nusivylimo.
„Viskas atrodė kaip natūralus gyvenimo posūkis, nors ir ne mano pačios nuspręstas. Patirtys užsienyje labai praplėtė mano akiratį ir mąstymą. Nuo šiol lengvai orientuojuosi ir priprantu prie naujos aplinkos, naujų žmonių, lengvai bendrauju. Visas laikas toli nuo Lietuvos taip pat privertė suprasti, kad yra dalykų, kurių užsienyje neįmanoma rasti. Tai sava kultūra, sava kalba ir sava šeima. Taigi grįžusi į Lietuvą galiausiai nusprendžiau čia ir pasilikti. Apsupti save visu tuo, ką iš tikrųjų vadinu namais“, – atvirauja dabar prabangaus Palangos restorano konditerė.
Net ir uždariusi darbo duris moteris neskuba ilsėtis – kuria išskirtinius skanėstus ir privatiems klientams, o kai nori pailsėti, neria į Baltijos jūros bangas.
Živilė neslepia, kad ateityje nori sukurti šeimą čia, Lietuvoje, kur mylimi žmonės, kur viskas sava. Ar keliautų antrą kartą tuo pačiu keliu? Ž. Majaraitė pastebi, kad per dešimtmetį daug kas pasikeitė. Anuomet ji nė nesvarstė mokytis Lietuvoje, o dabar daug kas čia ištobulėjo.
„Jei būčiau nusprendusi mokytis konditerijos amato dabar, galėčiau tai drąsiai daryti Lietuvoje. Šiuo metu yra stiprių profesinių mokyklų, daug aukšto lygio restoranų, daug savo srities profesionalų, – pastebi klaipėdietė. – Matau čia sau begalę galimybių augti, tobulėti ir panaudoti turimas žinias bei įgūdžius. Dėl to noriu dirbti, kurti ir tobulėti savo šalyje ir gal dar ką nors įkvėpti sekti savo tikslų bei užsiimti tuo, ką labai mėgsta.“
Ž. Majaraitė sako, kad jaučia itin glaudų ryšį ir su jūra. Vos tik leidžia oras ir turi laisvesnio laiko, kaipmat skuba į pajūrį, kur su banglente skrodžia bangas. Na, o ilgos žiemos išmokė sulėtinti tempą, – net ir daug laiko skirdama veiklai Živilė atranda laiko sau, pagalvoti, ko nori, ar eina ta linkme, kuri jai teikia malonumą. Į Lietuvą grįžusi moteris džiaugiasi, kad čia daugėja ir draugių, kurios palaiko, yra drąsios ir vieningos, visuomet pasiruošusios padėti kitiems.
