Amanda mokėsi, gyveno ir dirbo šešiose šalyse, skirtinguose trijuose žemynuose. Kinijoje, Šanchajuje, baigė mokslus, kurį laiką gyveno Šveicarijoje ir Ispanijoje. Niujorke dirbo agentūroje, kuri organizuoja aukščiausio lygio valstybinės reikšmės renginius, tokius kaip JAV buvusio prezidento Donaldo Trumpo inauguracija. Agentūra taip pat organizuoja „Met Gala“ – didžiausią ir žymiausią pasaulyje metų mados renginį, į kurį susirenka visos pasaulio megažvaigždės, garsenybių gimtadienius, vakarienes ir net laidotuves.
Lietuvė dirbo ir dviejuose vienų prabangiausių Europos viešbučių Amsterdame bei Milane, ten jos darbas buvo susijęs konkrečiai su VIP svečių aptarnavimu ir jų noru pildymu, tad žino ne vieną jų paslaptį.
Šiandien Amanda turi savo sėkmingai veikiančią prabangių kelionių agentūrą, nuolat skraido po pasaulį, bet visuomet sugrįžta namo. Mergina pasakoja, kaip jai pavyko pasiekti profesinį pripažinimą ir kodėl tada, kai jau laikė taip ilgai siektą laimės paukštę už uodegos, ją paleido, sugrįžo į gimtąją Marijampolę ir pasiliko Lietuvoje, nors dar būdama mokykloje sakė, kad niekada čia negyvens.
Visą dieną tik kapučiną gerianti Ana Wintour ir žymiausi pasaulio žmonės, pasivadinę slapyvardžiais
„Prieš išvykdama į Ameriką dirbau viešbučiuose Amsterdame ir Milane, kur esu sutikusi daugybę pasaulinio garso žvaigždžių, mano darbas buvo pasirūpinti jomis. Bendraudavau su jų vadybininkais, šie rūpindavosi, kad viskas gerai būtų viešbutyje, kad gautų ir rastų, ko nori. Milane dirbau „Four Seasons“ viešbutyje, kur kambarys kainuoja tūkstančius eurų. Kai Milane vykdavo mados savaitės, atvykdavo begalė garsenybių iš viso pasaulio, jos turėdavo savo norų, pageidavimų, visokių jų būdavo: nuo šlepečių spalvos, pramogų iki tam tikrų gėrimų ar maisto.
Puikiai atsimenu žymiąją redaktorę Aną Wintour, pasaulio stiliaus ikoną, – ji visą dieną gerdavo tik kapučiną, nieko nevalgydavo. Kažkuriuo metu jau pradėjau jaudintis ir paklausiau jos asistentės, ar tikrai ji tik tiek nori, galbūt kas nors negerai su maistu. Atsakė, kad nesirūpinčiau, nes jai būtent tik tiek ir reikia. Stengdavausi tokius ir panašius dalykus priimti kaip normalius, nesvarbu, kiek jie keisti man atrodydavo.
Pasaulinio garso žvaigždžių viešbutyje niekada neregistruodavome jų tikraisiais vardais: arba jie patys susigalvodavo, ar mes jiems sukurdavome, kad darbuotojai nežinotų, ką aptarnaus, nesielgtų išskirtinai. Niekada niekas nežinodavo, kas kada atvyksta. VIP svečiai galėdavo naudotis niekam nežinomais viešbučio įėjimais ir išėjimais. Tikrai labai įdomu buvo dirbti organizuojant ypač svarbių žmonių vizitus“, – patirtimi džiaugiasi Amanda.
Išvyko siekti amerikietiškos svajonės
Niujorke Amanda dirbo prestižinėje agentūroje, kuri organizuodavo valstybinės reikšmės renginius. Paklausus, kaip pavyko rasti darbą tokioje vietoje, Amanda atsako, kad į agentūrą pakliuvo per pažintis: „Pažįstama, su kuria kartu studijavome, žinojo, kaip man patinka planavimas, konkretumas, įžvalgumas, kaip pastebiu detales, kaip struktūrizuoju darbinius procesus. Šioje srityje išties esu labai stipri, be to, visuomet buvau darbšti. Ji mane parekomendavo. Agentūra iškart susisiekė, pasiūlė darbo vizą. Man tai buvo didelis netikėtumas, neturėjau tokio plano, bet kai atsirado viltis, jog galiu išpildyti amerikietišką svajonę, pagalvojau: kodėl gi ne? Žinojau, kad į tą agentūrą labai sunku įsidarbinti visu etatu, nes ten dirba mažai žmonių, visi aukščiausio lygio profesionalai, kitaip ir negali būti, kai organizuojami tokio lygio ir svarbos renginiai.
Taigi, tai buvo stebuklas iš giedro dangaus. Aišku, iškart sutikau, neįsigilinusi, koks tas tikrasis gyvenimas Niujorke. Dokumentus sutvarkė labai greitai. Susikroviau du didelius lagaminus ir išvykau laiminga, tikėdamasi, kad visą savo gyvenimą praleisiu Niujorke ar kur nors kitur Amerikoje.
Deja, atvažiavus nesiklojo viskas taip, kaip norėtųsi, – butas, kuriame apsistojau, buvo tragiškas, rajonas tragiškas, kaimynystėje šaudydavosi žmonės. Gyvenau Brukline. Akivaizdu, kad buvo ne pati geriausia vieta gyventi, bet prieš atvykdama neturėjau galimybių išsinuomoti ką nors geriau. Nuomos kainos Niujorke buvo, o ir yra, kosminės. Neturėjau giminaičių, draugų, kurie galėjo man tuo metu padėti. Pagyvenau ten mėnesį, supratau, kad visiškai nepritampu prie bruklinietiško gyvenimo, ir vieną dieną gali man liūdnai baigtis gyvenimas čia, nes visi nuolat keistai į mane žiūrėdavo – kas rytą matydavo pasitempusią, su kostiumėliu, avinčią aukštakulnius, o čia toli gražu tai neįprasta.
Netikėtai susipažinau su mergina, kuri mane pakvietė išsinuomoti kambarį jos bute, šis buvo strategiškai geroje, saugioje vietoje. Gyvenimas iškart pasikeitė: darbas, renginiai, kurie vykdavo centre, – viskas buvo lengvai pasiekiama, tikrai labai džiaugiausi ir visiškai pasinėriau į veiklą.“
Itin turtingų žmonių namuose netekdavo amo
Amanda prisimena, kiek ji stengėsi dirbti: „Nors ir iki tol dirbdavau daug, bet čia padidinau tempą dar labiau. Buvau visiška pirmūnė, dirbau be jokių išeiginių, nežinojau, kas yra poilsis, neturėjau jokio laisvalaikio. Visi girdavo mane, tik nežinau, kiek nuoširdu tai buvo, nes konkurencija Niujorke milžiniška. Bet aš dariau viską, kas nuo manęs priklausė, kartu siekiau, kad mane pastebėtų pagrindinis įmonės vadovas, mat norėjau kilti karjeros laiptais.
Kuomet dirbau, JAV prezidentas buvo Donaldas Trumpas, tai begalė renginių buvo susiję su juo, – atsakomybė milžiniška, bet aš jos niekada nebijojau.“
Į klausimą, ar teko bendrauti su pačiu D. Trumpu, lietuvė sako, kad nors ne kartą jį matė gyvai, pabendrauti asmeniškai neteko, nes taip lengvai prie JAV prezidento neprieisi, net jei ir dirbi šalia.
„O Amerikos žvaigždžių esu daug sutikusi. Gaila, kad negaliu visko papasakoti. Esame pasirašę visas įmanomas ir labai griežtas konfidencialumo sutartis, kurių laikosi visi, dirbantys šiame sektoriuje. Jokia informacija, susijusia su žymiais, garsiais, įtakingais žmonėmis, su kuriais dirbome, negalime dalintis: nei nuotraukomis, nei vardais, nei pavardėmis, nei patirtimis; to dar negalėsime padaryti ateinančius 30 metų. Už bet kokį informacijos paviešinimą gresia didžiulės baudos ir į tai žiūrima labai rimtai. Nors negaliu atskleisti, su kokiais konkrečiai žmonėmis dirbome, bet galiu pasakyti, kad tai buvo Amerikos TOP žvaigždės – tiek scenos, tiek verslo, tiek politikos. Apie nemažą jų dalį daug nėra žinoma, nes jie pasirenka nedalyvauti socialinėje erdvėje, bet tie žmonės labai labai turtingi ir įtakingi. Tekdavo lankytis ir jų namuose, kur organizuodavome renginius. Kai pamatydavau, kaip tie žmonės gyvena, tiesiog netekdavau amo“, – šypsodamasi prisimena Amanda.
Išprašė iš renginio, nes atrodė per gražiai
Paklausus, kaip tie svarbūs žmonės bendraudavo su ja ar kitais renginius organizuojančiais, lietuvė atsako, kad pasakymas, jog kuo daugiau žmogus turi, tuo jis paprastesnis, galioja ir JAV: „Tie, kurie mažiau turi, labiau mėgsta save išaukštinti nei tie, kurie turi labai daug. Bent tie JAV elito atstovai, su kuriais teko asmeniškai bendrauti, tikrai buvo visiškai žemiški, draugiški, mandagūs, sukalbami, nepasikėlę, niekuo nesiskiriantys nuo kitų. Kaip tik mėgdavo pajuokauti, pakalbinti. Visuomet lengvai rasdavome bendrą kalbą, išskyrus vieną nemalonią situaciją:
Renginiuose būdavome apsirengę panašiai kaip svečiai, prisitaikę prie vakaro, renginio temos. Vieną kartą buvau tiesiogine to žodžio prasme išprašyta iš renginio jo savininkės, nes ji pasakė, kad atrodau per gražiai ir jos svečiai mano, jog ir aš esu svečias. Tai jai labai nepatiko. Čia tokia įdomesnė situacija, daugiau panašių nebuvo [juokiasi, aut. pastaba].
Vertinant bendrai, kaip su manimi bendravo, tai galiu nuoširdžiai pasakyti: man labai pasisekė, kad esu iš Lietuvos, kad turiu tokį išsilavinimą. Taip pat turiu gan stiprų amerikietišką akcentą, o tai reiškia, kad niekas manęs neklausinėdavo, iš kur aš, ką čia veikiu, kiek ilgai būsiu. Tie, kurie paklausdavo, net nežinodavo, kur mūsų Lietuva; man tiesiog protu nesuvokiama nežinoti elementarios geografijos. Taigi mano akcentas man neretai padėdavo, mat tikrai ne visi amerikiečiai labai draugiški atvykėliams. Su kitais mano kolegomis ar darbuotojais, kurie buvo papildomai samdomi, ne visada gražiai elgdavosi, ir tai priklausydavo nuo šių rasės, aprangos, manierų, etiketo išmanymo ir daugelio kitų dalykų. Ką supratau 100 proc., tai kad amerikiečiai labai vertina, kaip tu prie jų prieini, kaip elgiesi, kaip šneki, kiek mandagus esi, kaip atrodai. Darbe kiekvieną dieną matydavau kolegų ašaras, jie darė viską, kad tik būtų įvertinti, netgi leido būti žeminami.“
Renginiuose apgalvojama kiekviena detalė, ieškojo konkrečios spalvos meškučių aprangos po visą Niujorką
„Agentūroje kiekvienas renginys buvo pats svarbiausias. Tarkime, atvažiuoja delegacija iš Ispanijos, su kuria turi susitikti prezidentas. Kiekviena susitikimo erdvės detalė labai kruopščiai apgalvojama, kad tiktų prie Ispanijos temos: atributika, pagal reikšmę atitinkamai parenkamos gėlės. Jeigu vykdavo politinė situacija, padėdavome gėlių, simbolizuojančių taiką. Absoliučiai kiekviena detalė renginio metu turėjo prasmę. Buvo labai įdomu dirbti, iš arti matyti, kaip tokio lygio renginiai organizuojami.
Aišku, būdavo ir kurioziškų situacijų, kartais pagalvodavau, ką aš čia veikiu, kodėl tai darau, kas man iš to, kokia čia bereikšmė patirtis – kaip išprotėjusi bėgiodavau po visą Niujorką ieškodama visokiausių daiktų, užsakinėdama keisčiausius dalykus. Ne vienas jų man atrodė toks nereikalingas, toks perteklinis. Pavyzdžiui, reikėjo rasti meškučių su mėlynos atspalvio marškinėliais. Jei jų nerasčiau, reikėtų tiems meškučiams siūti būtent tokios spalvos aprangas, ieškoti siuvėjų čia ir dabar. Galvodavau, ką aš iš tų meškučių išmoksiu, kodėl, po galais, jų ieškau, ar čia mano svajonių darbas? [Juokiasi, aut. pastaba.] Bet iš tiesų tik vėliau supratau, kiek daug iš tokio preciziško darbo išmokau: supratau, kaip svarbu 100 proc. dėmesio skirti detalėms, kaip renginiuose ar bet kokioje tavo veikloje viskas turi būti apgalvota, susieta, pamatuota, apskaičiuota.
Taigi dirbdami darbus, kurie mums nelabai patinka, kartu išmokstame labai daug. Tos visos nesėkmės, nesupratimas, kodėl tu tai darai, darbai, tuo metu nesuteikiantys naudos, galiausiai jos atneša netgi labai daug. Po tų meškiukų ir daugelio kitų dalykų patirties, dabar gavusi, atrodytų, keisčiausių užklausų iš klientų, derindama keliones, niekuomet nepriimu nė vieno klausimo, nė vieno noro kaip keisto ar kvailo – priimu iš kitos pusės: jeigu manęs paklausė klausimo, į kurį nežinau atsakymo, aš jį rasiu ir taip išmoksiu dar daugiau.“
Staiga buvo nutraukti visi renginiai, tik vėliau paaiškėjo kodėl
„Mes jau žinojome iš anksčiau, kad kažkas dedasi pasaulyje, nes staiga buvo atšauti visi suplanuoti valstybiniai renginiai neribotam laikui. Visi užsienio šalių prezidentų vizitai, visos delegacijos, visi renginiai, – absoliučiai viskas.
Stojo tyla ir didžiulis nerimas. Kuriam laikui mus visus išleido atostogų, nes buvo visiškai neaišku, kas vyks toliau ir kodėl taip yra. Buvo neramus metas, spėliojome, kas čia tokio galėjo atsitikti. Iš savo pusės pradėjau suprasti, kad Niujorke nebematau tokios ateities, kokią įsivaizdavau ir savo iliuzijose buvau susikūrusi, tad pagalvojau, kad reikia kiek atitolti, išvykti trumpam į Lietuvą ir sugalvoti, ką veikti, į kurią šalį vykti toliau. Taigi, susirinkau visus daiktus, prieš grįždama į Lietuvą, dar pakeliavau po Ameriką, aplankiau kelias valstijas, nuskridau į Havajus pailsėti. Grįžusi į Lietuvą, lygiai po keturių dienų išgirdau pirmas žinias apie pandemiją, kad skelbiamas karantinas. Atsukau laiką atgal agentūroje – nė vienam mūsų spėliojančiam, kodėl viskas buvo atšaukta, net minties nebuvo apie jokią pandemiją“, – prisimena Amanda.
Grįžusi namo ne savo noru, liko su didžiausiu malonumu
„Po tų 7 metų sugrįžusi į Lietuvą supratau, kokia nuostabi vieta gyventi ji yra, juolab čia šeima. Gali dirbti, užsidirbti, įsigyti nekilnojamojo turto, keliauti, daryti, ką tik nori, – tūkstantį kartų paprasčiau nei Amerikoje. Taigi, nors grįžau į Lietuvą ne savo noru, bet galiausiai likau su malonumu. Supratau, kad nenoriu niekur kitur gyventi, nebemačiau savęs niekur kitur kuriančios šeimos. Ir dabar ilgesniam laikui išvykusi labai pasiilgstu Lietuvos, sieju su ja ateitį ir neįsivaizduoju jokios kitos vietos, kur galėčiau gyventi.
Kai grįžau konkrečiai į Marijampolę, labai džiaugiausi ir visiškai nejaučiau, kad man ten ko nors trūktų, kaip tik buvo labai smagu, gera namuose, gera dirbti šeimos versle. Pasaulyje tuo metu buvo nestabili situacija, visi nežinojome, kaip elgtis, bet kad jausčiausi blogai ir kad skubiau norėčiau grįžti į Niujorką, tai taip tikrai nebuvo. Pradėjau mėgautis gamta, pasivaikščiojimais, ramybe, kai nereikia bėgti, lėkti per galvas, bendrauti su milijonu žmonių. Čia man buvo tikras atokvėpis. Susikūriau savo mažą gyvenimą, bet po kurio laiko pradėjau galvoti, kad man šiek tiek trūksta miesto, ir išsikrausčiau į Vilnių, pradėjau savo gyvenimą ten, turėjau daug atradimų.
Kaip daug keliaujantis žmogus galiu pasakyti, kad Lietuvoje turime viską, jog galėtume čia puikiai gyventi: paslaugos, restoranai, viešbučiai, kultūra yra labai aukšto lygio. Pagyvenęs svetur, supranti, kad ten žalesnės žolės tikrai nėra, viską galima rasti savo gimtajame krašte“, – įsitikinusi Amanda.
Kvietimo sugrįžti atgal nepriėmė, nesuviliojo nei aukštesnės pareigos, nei geresnė alga
„Kuomet karantinas ėjo į pabaigą, buvę darbdaviai susirado mane ir pakvietė sugrįžti į Niujorką dirbti toliau komandoje, pasiūlė geresnes sąlygas, didesnį atlyginimą, vieno iš vadovų pareigas. Sąlyga buvo ta, kad visuomet privalau būti savo darbo vietoje be galimybės grįžti į Lietuvą, kada panorėjusi. Suprantama, nes tokių renginių verslas iš esmės labai įtemptas, reikalaujantis buvimo vietoje, sprendimų čia ir dabar priėmimo, rūpinimosi asmeniškai svečiais. Turi būti atsakingas nuo pradžių iki galo ne tik už programą, svečius, bet ir už jų šakutę, peilį, staltiesę, kiekvieną kėdę ar gėlės žiedą, kuris turi būti nukreiptas konkrečiu rakursu. Viską reikėdavo pertikrinti po kelis kartus“, – sako lietuvė.
Amanda prisimena: gavusi pasiūlymą, vertino ir atlyginimą, – nors jis pagal Lietuvos atlygius buvo tikrai didelis, pagal Amerikos – tikrai ne: „Niujorke reikia uždirbti labai daug, kad normaliai gyventumei, – tai yra penkiaženklę sumą, nes kitaip gyvensi vieno kambario bute, sunkiai dirbsi ir nieko nematysi. Gyventi ten klaikiai brangu. Tuomet dar kartą pergalvojau, ką turiu savo Lietuvoje, ką turėsiu ten, ir labai aiškiai supratau, kad nenoriu aš nei tos algos, nei tokio darbo, nei tokio gyvenimo. Nebemačiau Amerikoje jokios laimės, ypač po pandemijos, įvairių riaušių, nestabilios politinės situacijos. Juolab kad ir kiek ten stengsiesi, dirbsi, vis tiek būsi svetimšalis, nesavas. Tikiu, kad žmonės sukuria puikias karjeras, gyvendami užsienyje, bet kartu tikiu, kad galima gyventi ir kurti Lietuvoje. Pasiūlymo nepriėmiau ir nė karto nepasigailėjau.“
Patarimai, norintiems sėkmingai įsidarbinti Amerikoje
Paklausus, ką patartų, norintiems išbandyti savo jėgas Amerikoje, Amanda atsako, kad visų pirma nesiūlytų ten vykti neatlikus namų darbų: „Reiktų susirasti norimą darbo vietą ar organizaciją, kur norite dirbti, tuomet labai išsamiai ją išsinagrinėti, susisiekti su tose įmonėse dirbančiais žmonėmis, kurie priima sprendimus. Geriausiai juos pasiekti per „LinkedIn“, lygiagrečiai paieškoti pažinčių, kontaktų, kas galėtų padėti, nes tiesiog nusiuntus CV, kad „esu gabi Onutė iš Kauno“, nieko nebus. Reikia įrodyti, jog tu vertas dėmesio. Svarbu nepamiršti ir finansų, nes iki Amerikos reikia nuvykti, susirasti, kur apsistoti, turėti santaupų mokesčiams, transportui, ryšiui, maistui ir daugeliui kitų dalykų, kad išgyventumei. Tad į svajonių duris reikia belstis tik tinkamai pasiruošus ir gavus šansą nesuklysti, nes reikės ieškoti kitų durų.“
Lietuvė sako, kad jei būsite pakviesti į darbo pokalbį JAV ar internetu, be to, kad turite nesidrovėti ir vardinti geriausias savo savybes, įvykdytus projektus, įrodyti savo profesionalumą, žinoti, kokios yra įmonės, į kurią darbinatės, vertybės, tikslai, vizija, turite suprasti ir amerikietišką kultūrą. Besigiriant, kokie geri esate, kartu svarbu nepamiršti būti dėmesingiems, pozityviems, nuolankiems, šypsotis, pastebėti detales, prieš tai būti pasidomėjus apie vadovus, tuos žmones, kurie jus kalbina dėl darbo. Amerikiečiai labai mėgsta personalizuotą dėmesį.
Kalbėdama apie būtinas savybes, norint „prasimušti“ Amerikoje, lietuvė sako, kad labiausiai reikia veržlumo, atkaklumo, pastovėti už save, savo poziciją ir, žinoma, beprotiškai daug dirbti, neskaičiuojant laiko. Ir nors niekas ten lengvai neateina, viskas įmanoma, įsitikinusi ji.
„Esu tikra, kad lietuvaičiai turi labai didelių šansų įsidarbinti bet kur, kur tik nori, nes mes iš prigimties esame tie žmonės, kurie stengiasi, įdeda daug jėgų, pastangų, yra verslūs, gabūs, ko nepasakyčiau apie nemažai kitų šalių gyventojų. Aplink mane yra daug moterų, nuostabių pavyzdžių, kurios labai stiprios versle, tokių niekur kitur pasaulyje nemačiau. Mes turime ne tik itin didelių galimybių dirbti užsienyje kažkieno versle, bet ir kurti savo sėkmingus verslus, naujus produktus, juos vežti į užsienį. Labai džiaugiuosi, kad lietuviai peržengia šalies ribas ir puikiai įsitvirtina stipriose rinkose, tikrai esame to verti“, – neabejoja Amanda.
Įkūrė prabangių kelionių agentūrą, klientai susiranda per rekomendacijas
„Dirbu su klientais, kuriems organizuoju prabangias ir išskirtines keliones po visą pasaulį. Norisi, kad klientas, kuris daug dirba, išvykęs į kelionę gautų geriausią įmanomą poilsį, kad jo laikas būtų 100 proc. kokybiškai išnaudotas. Aš ir pati tokias keliones labai mėgstu, su šeima leisdavomės į tokias išvykas, tad noriu perduoti savo žinias ir suteikti geriausias emocijas klientams“, – sako Amanda, kelerius metus turinti savo kelionių agentūrą amandaramos.lt.
Šiandien Amanda ne Lietuvoje per metus praleidžia apie 6 mėnesius. Pernai išvyko į 27 keliones. Išvykas visada stengiasi daryti kuo trumpesnes ir kuo daugiau per jas pamatyti. Po vienos kelionės dažniausiai jau turi vykti į kitą, tad norisi kažkiek laiko praleisti Lietuvoje, pabūti su savo šeima, kolegomis, draugais – stengiasi atrasti pusiausvyrą. Šiais metais praleis mažiau laiko Lietuvoje, kadangi šaltuoju periodu nusprendė pabūti ten, kur šilčiau, ir šiuo metu gyvena Ispanijoje, Alikantės mieste, – čia dirba, keliauja po pačią Ispaniją, aplanko kitas šalis.
„Ten, kur planuoju klientams keliones, dažniausiai esu pati buvusi, todėl galiu rekomenduoti savo mėgstamus maršrutus, išbandytus viešbučius, restoranus, kavines, pati kaskart keliaudama išbandau labai daug skirtingų vietų, daug bendrauju su vietiniais, kad atrasčiau „perliukų“, kurie būtų įdomūs mano klientams ir man pačiai. Keliaudama visuomet ieškau kokybės ir kainų santykio, tad man labai svarbu atrasti geriausius taškus.
Jeigu nežinau kokių nors vietų, bendradarbiauju su keliais šimtais kolegų visame pasaulyje, kurie yra tų vietų žinovai ir visada gali duoti vertingų patarimų. Pati nuolat stebiu, kas vyksta pasaulyje, ypač tose vietose, į kurias siūlau keliauti, nes viskas keičiasi, tad sekti informaciją mano darbe – būtina. Man tai teikia didelį malonumą. Jeigu vieta yra neatrasta, praleidžiu ilgas valandas naršydama apie ją, jos geografiją, kultūrą, žmones, kad ten keliaujantys mano klientai jaustųsi patogiai, žinotų viską nuo–iki. Prieš klientams išvykstant į kelionę visuomet išsiunčiame išsamias rekomendacijas, koks gyvenimas ten verda, ko tikėtis, ko ne, kad suprastų, kas jų laukia, kaip turėtų elgtis tam tikroje vietoje ar situacijoje, jog būtų patogu, įdomu keliauti ir pažinti miestus vietinių akimis“, – patikina Amanda.
Organizuojant keliones, pasak lietuvės, gyvenamoji vieta jokio skirtumo neturi, ji pati dirbanti visomis įmanomomis laiko juostomis, tai kartais jos diena prasideda itin anksti ryte ir baigiasi labai vėlai, pasitaiko skambučių ir vidury nakties, nes jos klientai yra, tarkime, iš Amerikos. Smagu turėti klientų iš kitų šalių, bet jai mieliau ir artimiau dirbti su lietuviais bei juos suprasti iš pusės žodžio, mat bendraujant su kitų tautybių žmonėmis, būna, gan stipriai jaučiami kultūriniai, religiniai skirtumai, nors ir yra daug visko mačiusi, nemažai gyvenusi svetur.
Pavyzdžiui, brazilai keliauja su itin daug bagažo, yra gan emocingi, amerikiečių keliavimo stilius dažniausiai visai kitoks, ir biudžetai jų kitokie, – jie kelionėms išleidžia daugiau nei lietuviai, bet kartu ieško kitokios patirties. Amerikiečiai labiau mėgsta keliauti patogiai ir į tas vietas Europoje, kurios susijusios su jų istorija, taip pat keliauja gerokai ilgesnį laiką. Jie nevyksta į Paryžių ilgajam savaitgaliui, o savaitei. Aišku, taip yra ir dėl atstumo, bet jie mėgsta vienoje vietoje daugiau laiko praleisti, skiria labai daug laiko kultūriniams objektams, ko lietuviai, būna, nebedaro – jie nekeliauja į karo ar kitokius muziejus, dažniau domisi vietiniu maistu, vietinių gyvenimu, visai kitais dalykais nei amerikiečiai.
Mėgstamiausia šalis – Kenija, dažniausiai lankosi Paryžiuje
„Labai dažnai lankausi Paryžiuje – mažiausiai 3–4 kartus per metus: jis ir man pačiai labai patinka, ir yra itin populiarus tarp mano klientų.
Kitos dažnos vietos ir klientų mėgstamos yra Dubajus, Londonas, Niujorkas, Barselona, Roma, Tailandas, Maldyvai, Mauricijus. Matau didelį potencialą Afrikos šalyse. Į Keniją šiais metais organizuosime daug kelionių, ji tapo itin populiari tarp mano klientų gal ir dėl to, kad pati labai rekomenduoju šią šalį, nes nes ji tikrai ir nuostabi, ir įspūdinga, ir neįprasta. Esu ne kartą ten buvusi ir tikrai dar vyksiu, ji – mano mėgstamiausia šiandien. Be galo patinka poilsis safaryje, stebint gyvūnus, kur nėra ryšio, kur niekas negali prisiskambinti, kur gali atitrūkti nuo visko šiame pasaulyje ir būti laukinėje gamtoje. Tai pats geriausias poilsis.
Beje, viešbučių ir aptarnavimo kokybė Kenijoje labai aukšto lygio, aplenkia daugelį Europos bei Azijos miestų. Iš esmės man labai įdomus Afrikos žemynas – noriu jį kuo daugiau pažinti, išnaršyti, kad pasiūlyčiau klientams naujų patirčių. Yra galybė daug įdomių vietų, kurias galima aplankyti, tai ir Ruanda, ir Tanzanija, ir Pietų Afrika, į ją šiais metais vyksiu“, – entuziastingai pasakoja Amanda ir priduria, kad netrukus vyks ir į kitą pusę, kur jos laukia dar nematyta Japonija.
Puikus derinys – prabanga su vietine patirtimi
„Penkios žvaigždutės tikrai nebūtinai atspindi prabangą ir nebūtinai žmonės to nori. Aš ieškau viešbučių, kurie ne tik atitiktų kainą ir kokybę, bet ir kad būtų unikalūs tam tikroje vietoje. Jeigu keliauji į Marakešą, tai norisi būti apsuptam marokietiškos atmosferos, stiliaus, kartu taip lengviau suprasti šalies kultūrą. Labai dažnai tokiuose viešbučiuose yra daug istorijos, apgalvota kiekviena detalė, kiekvienas paveikslas, indai, šviestuvai turi reikšmę. Kai keliauju, būna, susitinku su viešbučių architektais, dizaineriais, – jie papasakoja labai įdomių istorijų, kodėl, tarkime, būtent tokie yra kilimų ar užuolaidų raštai, kodėl būtent tokia patalynė, ir daug kitų dalykų, mat viskas būna apgalvota, susiję.
Kalbant apie keliautojus, kurie ieško atradimų, aš pati labai mėgstu atrasti išskirtinių vietų, tad visuomet kviečiu ir klientus drąsiau tai daryti. Kartais žmonės bijo išvykti į nepažįstamas vietas ir nebūtinai į geriausius viešbučius, bet jeigu aš ten buvau ir žinau, kad buvo nuostabu, tai norisi, jog ir kiti tai galėtų patirti. Pavyzdžiui, žinau viešbutį Mauricijuje, kuriame yra tik keturi kambariai, gali apsistoti 8 svečiai. Dirbantis jame personalas tobulas, pasirūpinantis viskuo, ko tik užsigeisi. Priklausanti šeimai vila yra nuostabioje vietoje – džiunglėse. Gali vykti į safarį, turėti pikniką ant kalno, kur aplink laksto stirnos. Tai sukelia labai daug gražių emocijų ir kelionę labai stipriai paįvairina, nes tiesiog nuvažiuoti į prabangų viešbutį ir dienų dienas gulėti paplūdimyje nėra įdomu nė vienam keliautojui. Išskirtiniai pojūčiai ir yra įdomiausi. Aišku, yra tokių, kurie visuomet mėgsta sugrįžti į tą pačią vietą, bet kadangi klientai manimi labai pasitiki, jie leidžia man parinkti jiems naujų vietų, surasti netikėtų dalykų, taigi tokių klientų, kurie kaskart vyktų ten pat, neturiu daug, nes jiems norisi daugiau ir daugiau“, – pasakoja Amanda.
Keliones organizuojanti lietuvė sako, kad labai gerai kelionėse derinti prabangą su vietine patirtimi: „Jeigu Bolivijoje keliauji į dykumą, tai galbūt naktį galima praleisti paprasčiausiame viešbutėlyje, kuriame nieko nėra, kur telefoną gali įsijungti ir įsikrauti tik vieną valandą per dieną tiksliu laiku, nes kitu elektros tiesiog nebūna. Miegoti su drabužiais, apsiklojus antklodėmis iš alpakų kailio. Kitą dieną galima keliauti į kitą viešbutį dykumoje, kuris bus pastatytas iš druskos. Dar kitą – į patį prabangiausią, esantį regione. Kitoniškos patirtys yra nuostabus dalykas, suteikiantis adrenalino, naujų įspūdžių, kitokių jausmų, patyrimų ir pasvarstymų, kaip mes patys gyvename, kiek turime ir kaip reikėtų tai vertinti.“
