Meilė įsižiebė Londone
Prieš 12 metų Miglė išvyko dirbti į Londoną. Pradėjusi nuo valytojos darbo, mergina netruko pasiekti aukštesnio posto: „Kai atvykau į Londoną, nemokėjau anglų kalbos, buvo sunku rasti darbą. Pradėjau valyti apartamentus, vėliau naktimis – biurus. Pramokau kalbą, dirbau kruopščiai, mane greit pakėlė į prižiūrėtojo pareigas, buvau atsakinga už valytojų darbą, o dar po kurio laiko tapau vadybininke ir darbas persikėlė į biurą prie kompiuterio.“
Savo vyrą – olandą Rogierą – pašnekovė sutiko Londone. Jis dirbo statybų versle, tačiau Londone nuolat negyveno – savaitgaliais grįždavo namo į Olandiją. „Mes susipažinome labai netikėtai – vieną savaitgalį bare, kai jis dėl darbo reikalų neišvyko, – apie pažintį pasakoja M. Rijkhoek. – Visada sakiau, kad turėsiu vyrą lietuvį, bet iškart pajutome, kad vienas kitam labai limpame. Labai greit įsižiebė meilė, pradėjome draugauti, po kurio laiko susilaukiau sūnaus Adamo.
Dar kurį laiką pagyvenome Londone, nes aš irgi turėjau darbą, bet vyrui Londonas niekada nelipo, jis čia atvyko ne iš blogo gyvenimo, kaip daugelis lietuvių išvažiuojame laimės ieškoti svetur. Pažindinau vyrą su miestu, nes čia gyvenau jau septynerius metus. Bet net ir tai nepadėjo – jis norėjo grįžti į Olandiją, ten turėjo savo namus. Pasitarę nusprendėme, kad mūsų šeimai Olandijoje tarp jo artimųjų bus smagiau, tad po dvejų metų ten ir išsikraustėme.“
Kraustytis į Lietuvą pasiūlė vyras
Olandijoje pora įsirengė būstą, pradėjo kurtis šeimos gyvenimą. Ir vis dėlto po poros metų susikrovė lagaminus ir atsikraustė į Miglės gimtinę Lietuvą, Rokiškio rajone esantį Juodupės miestelį. Paklausta, kodėl nutarė sugrįžti, pašnekovė sako, kad priežasčių susidėjo keletas, bet šis sprendimas nebuvo jos. Tokią mintį pasiūlė vyras.
„Olandijoje matėme gyvenimo pliusus ir minusus, į Lietuvą atvykdavome vasarą aplankyti mano šeimos. Būdavo labai smagu: miškai, ežerai. Tada atėjo pandemija, mums gimė dukra, negalėjome matytis su artimaisiais, o prieš tai su mama, seserimi susitikdavome gana dažnai. Man labai pasijuto, kad trūksta šeimos. Ir kartą vyras sako: tai kraustomės į Lietuvą. Jam labai patiko, kad Lietuvoje mažai žmonių, ypač sužavėjo mano tėviškė, apskritai patiko mūsų šalis ir kalba, kurią jis prilygina dainavimui. Bet visada maniau, kad taip siūlydamas jis tiesiog juokauja.
Mums labai norėjosi savo kiemo, erdvės, kur vaikai galėtų lakstyti, žaisti. Olandijoje gyvenome netoli Amsterdamo, dideliame bute, bet su labai mažu balkonu, miesto centre. Išeidavome į žaidimų aikštelę, bet tai ne tas pats, kai vaikai auga gamtos apsuptyje. Dar gyvendami Olandijoje ieškojome nuosavo namo, bet ten nekilnojamasis turtas labai brangus. Vis pasikalbėdavome apie Lietuvą ir vieną dieną nutarėme, kad iš tiesų kraunamės daiktus ir vykstame čia gyventi“, – pasakoja M. Rijkhoek ir prisipažįsta, kad sprendimas nebuvo itin lengvas – nors kraustėsi į gimtinę, šalia artimųjų, kaip pati sako, buvo nemažai baimės, teko išeiti ir iš susikurtos komforto zonos.
Pasirinko Juodupę – kad būtų arčiau gamtos
Pašnekovė sako, kad sprendimas keltis į Juodupę atėjo ne iš karto. Pora svarstė, kuri vieta geriausiai tiktų jų šeimai, tarp pasirinkimų buvo ir Kaunas:
„Svarstėme, kur geriausia būtų įsikurti. Vyrui patiko Kaunas, nes jis toks žalias miestas. Bet tada sakau: mes vis norime gyventi arčiau šeimos, o Kaunas nuo jos irgi bus nutolęs apie 200 km, vadinasi, per mėnesį susitiksime tik kartą. Rogieras labai norėjo gyventi be žmonių, gamtoje, prie ežero.
Žiūrėjome sodybas ir Zasarų rajone, bet paskui vyrui sakiau, kad vasarą ten smagu, o kaip žiemą tas pusnis atsikasime. Atsimenu, dar sesuo buvo nuvažiavusi pažiūrėti vienos sodybos, sako: ten aplink – tik vilkų pėdos, ar tikrai norėsite čia gyventi? Taigi pamažu išsigryninome, ko norime, ir nutarėme, kad kraustomės į Juodupę.“
Vintažiniai daiktai – sena aistra
Vos grįžusi į Lietuvą M. Rijkhoek su vyru atidarė namų dekoro ir vintažo parduotuvę. Jai pasirinko ne didmiestį, o nedidelį miestuką Rokiškį. Paklausta, kaip gimė ši idėja, pašnekovė sako, kad vintažiniai daiktai yra sena jos aistra, o, kalbėdama apie vietą, teigia, kad norėjosi atiduoti duoklę savam kraštui:
„Mano mama labai mėgsta senus lietuviškus daiktus – turi seną stalą iš dvaro, seną spintą, taigi vintažas mane supo nuo vaikystės. Visada gyvenau gražioje aplinkoje, tad ir, kai nuomodavausi kambarius Londone, stengdavausi suteikti jiems jaukumo – vaikščiodavau po vintažo parduotuves ir susirasdavau interjero detalių. Daug investuoti nesinorėdavo, nes namai – ne mano, bet gyventi tarp baltų plikų sienų – irgi ne man.
Kai gyvenome Olandijoje, apie 80 proc. daiktų namuose buvo iš vintažo parduotuvių. Ir tvaru, ir tokių daiktų ne visi turi, galima susikurti labai jaukų interjerą. Olandijoje daug jaukių butikų, ten vintažu pradėjau domėtis dar labiau, ėmiau pirkti įvairius daiktus. Bet, kadangi namai – ne guminiai ir sau visko pasilikti negalėjau, pradėjau dėti juos į dėžes, nes visada svajojau atsidaryti jaukią vintažo parduotuvėlę.
Kai grįžome į Lietuvą, žinojau, kad susikursiu sau darbo vietą, man labai daug padėjo vyras. Buvo klaustukas, kur tą parduotuvėlę reikėtų atidaryti. Rokiškis – nedidelis miestas, gal geriau būtų Vilniuje ar Kaune, bet dideliuose miestuose jau gausu įvairiausių parduotuvių. Man norėjosi savo kraštui padovanoti ką nors įdomaus ir pritraukti žmones čia atvažiuoti. Nors sako, kad Rokiškis – užmirštas kampelis, bet čia tikrai yra, ką apžiūrėti, tiek jame, tiek apylinkėse.“
Pora parduotuvę atidarė pramoniniame rajone. Kaip sako pašnekovė, ne svajonių patalpos, nes norėtų jų miesto centre, bet viskam savas laikas ir galimybės.
Paklausta, kodėl ją pavadino „Richcorner“ (liet. „turtingas kampas“), Miglė sako, kad būtent taip skamba jų šeimos pavardė Rijkhoek, išversta į anglų kalbą: „Kadangi tai mūsų šeimos verslas, pavadinimas kilo iš pavardės, o taip pat ir su mintimi, kad, pasitelkus vintažą, visur galima sukurti tą turtingą kampą.“
Prekės į parduotuvę atkeliauja iš užsienio šalių
Kalbėdama apie verslą, M. Rijkhoek sako, kad čia, kaip ir kiekviename darbe, yra ir lengvesnių, ir sunkesnių dienų, ir labai patinkančių, ir ne itin širdžiai malonių veiklų.
„Labiausiai patinka važiuoti ieškoti daiktų – kas du tris mėnesius vykstame į Švediją, Norvegiją, Belgiją, Vokietiją, Olandiją. Kaip vaikai džiaugiasi legolandu, taip aš jaučiuosi sendaikčių turguose, rankos dreba kaip mažam vaikui (juokiasi). Kur kas mažiau smagumo visus įsigytus daiktus paruošti prekybai – išplauti, išvalyti.
Taip pat mažame mieste nėra tiek daug tiesioginės paklausos, tad turi rasti būdų, kaip pritraukti klientą. Tam pasitelkiau instagramą. Jame rodau, kaip galima dekoruoti interjerą vintažinėmis detalėmis. Esu ne kartą sulaukusi atsiliepimų, kad žmogus vintažo nemėgo, o štai mano dėka jį pamilo“, – pasakoja moteris ir priduria, kad šiltuoju metų laiku klientų būna daugiau, nes atvyksta iš kitų miestų, o prieš Kalėdas, Velykas ir vasarą, susikrovę įvairiausių grožybių, pora vyksta į didžiuosius miestus dalyvauti mugėse.
„Manęs klausia, ar nenorėčiau atidaryti parduotuvės Vilniuje? Gal ir norėčiau, bet, manau, tada žmonės nejustų stygiaus. O dabar žino, kad būsime tik konkrečiomis dienomis ir, jei nori apsipirkti, turi ateiti“, – sako pašnekovė.
Turi savo stilistiką, bet ko neima
Vintažinių daiktų pora stengiasi parsivežti iš įvairių šalių, nes jose galima rasti skirtingų dalykų. „Pavyzdžiui, Švedijoje galima rasti daugiau skandinaviško stiklo žvakidžių, šviestuvų, Olandijoje – lėkščių, Belgijoje – daugiau metalo, kuris dabar labai populiarus. Daiktus atrenku pagal save, bet ko neimu, turiu savo stilistiką. Tarkime, man Viktorijos laikų stilius ne itin patinka, daugiau žiūriu XX a. vidurio stilių, modernesnį, kad būtų paprasčiau pritaikyti šiuolaikiniuose interjeruose“, – paaiškina pašnekovė.
Paklausta, kuo daugiausia žmonės domisi, ką dažniausiai perka, M. Rijkhoek sako, kad labai priklauso nuo žmonių ir vietos, kur gyvena. Bet išskiria, kad tarp jaunesnės kartos atstovų dabar populiarus nerūdijantis metalas. Kai vyksta į daiktų paieškas po užsienio šalis, Miglė neretai su savimi vežasi sąrašą ir nuotraukų, ko vienas ar kitas klientas nori, ir stengiasi tokių daiktų surasti.
Kalbėdama apie vintažines interjero detales, moteris sako, kad jų tikrai netrūks ir naujuose šeimos namuose, kai tik šie bus baigti statyti: „Jau dabar planuoju, kas ir kaip atrodys. Tiesa, Olandijoje gyvendama konsultuodavau žmones interjero klausimais. Nesu interjero dizainerė, brėžinių nedarau, bet, manau, turiu tam gyslelę, matymą, kur ir kas interjere turėtų atsirasti. Nors mūsų namai bus nauji, labai norėčiau juose kuo daugiau vintažinių baldų, nes jie priduoda šarmo ir namus padaro išskirtinius.“
Uoliai mokėsi lietuvių kalbos
Miglės vyras Rogieras buvo tas žmogus, susižavėjęs Lietuva ir paskatinęs žmoną pagalvoti apie grįžimą į gimtinę. Pasiteiravus, kaip jam sekasi pritapti, ar gerai čia jaučiasi, pašnekovė sako, kad sunkiausia buvo dėl kalbos:
„Vyras nuo pat mūsų pažinties pradžios ėmė mokytis lietuvių kalbos, vis klausdavo, kaip pasakyti vieną ar kitą dalyką. Jis manė, kad jau visai gerai kalba lietuviškai, iki čia atvažiavo (šypsosi). Nei Rokiškyje, nei Juodupėje nėra daug vyresnio amžiaus žmonių, kalbančių angliškai. O juk reikia lankytis ir parduotuvėse, ir įvairiose įstaigose. Taigi per tuos dvejus metus vyras labai patobulino savo lietuvių kalbą. Statant namus jam dažnai tenka vykti ir į statybinių medžiagų parduotuvę, jis visur susikalba lietuviškai.“
Dar du aspektai, prie kurių sunku apsiprasti vyrui, pasak M. Rijkhoek, yra uždaras mūsų – lietuvių – būdas ir šaltos žiemos. „Jam buvo sunku ir dėl to, kad mes esame uždari žmonės, mažai šypsomės, nemezgame kontakto. Olandai yra labai atviri svetimiems. Ir dar jam sunku žiemą, kai labai šalta. Nes Olandijoje – jūrinis klimatas, niekad nėra -20 laipsnių šalčio kaip pas mus. Bet grįžti atgal į Olandiją jis nenori“, – šypsodamasi pasakoja Miglė ir priduria, kad Vilniuje vyksta belgų ir olandų susitikimai, į kuriuos kartais nuvažiuoja ir vyras.
Gyvenimas mažame miestelyje turi daug pliusų
Paklausta, kaip pati jaučiasi, ar laiminga grįžusi į gimtinę, nesigaili priimto sprendimo, M. Rijkhoek neslepia, kad pirmi metai buvo sunkūs – po gero dešimtmečio, praleisto svetur, reikėjo su daug kuo susipažinti, daug ką perprasti. Čia, pašnekovės teigimu, jai padėjo sesuo, gyventi į Lietuvą iš Norvegijos sugrįžusi anksčiau už ją.
„Būdavo akimirkų, kai pagalvodavau, kad noriu grįžti gyventi į Olandiją, bet paskui tas romantizavimo jausmas ėmė mažėti, nes gyvenimas ten irgi turi savų niuansų. Džiaugiuosi, kad dažnai galime išvažiuoti svetur, pakeisti aplinką. Ir džiaugiuosi tais dalykais, kuriuos turime čia“, – sako M. Rijkhoek.
Paprašyta įvardyti, kokius gyvenimo mažame miestelyje pranašumus įžvelgia, pašnekovė pirmiausia išskiria laiką – kiek daug jo pavyksta sutaupyti, nes visur gali kur kas greičiau nuvažiuoti, taip pat šeimos buvimą šalia, gryną orą, galimybę pasidžiaugti gamta be minios žmonių:
„Norint nuvažiuoti pas draugus, nereikia tam skirti valandos – visi gyvena netoliese. Man nuo Juodupės iki Rokiškio – 15 km, taigi 15–20 minučių ir aš jau darbe.
Labai smagu, kad artimieji gyvena šalia, galime ir dažnai matytis, ir kartu ką nors spontaniško suplanuoti. Apskritai po tiek metų supratau, kad svarbiausias dalykas, jog artimieji būtų šalia. Kad ir dabar gyvename su močiute, jai padedame, ji mato, kaip auga proanūkiai, ir vaikai mato, kaip bendraujama su šeima. Labai dėl to džiaugiamės.
Pliusas čia ir pats oras, tai, kad aplink yra daug gamtos. Olandijoje, kai būdavo geras oras ir norėdavome nuvažiuoti prie jūros, turėdavome išvažiuoti gerokai anksčiau, kad rastume, kur pastatyti mašiną. Norėdavai vienas pasivaikščioti miške, nuvažiuoji, o ten nėra, kur mašinos pastatyti, miškas pilnas žmonių. Juodupėje nueini į mišką ir būni visiškai vienas.“
Vienas dalykas, kurio pasiilgsta iš gyvenimo dideliame mieste, – galimybės greit įsigyto to, ko prisireikia: „Olandijoje gyvenome miesto centre, ko nors prireikdavo namams, išeidavau, pasivaikščiodavau ir susipirkdavau. Aišku, tai gali būti ir minusas, kai išeini ir prisiperki, ko nereikia (juokiasi).“
Nesutinka su neigiamais atsiliepimais apie kaimus
Gyvendama Rokiškio rajone M. Rijkhoek sako nepasigendanti nei pramoginių, nei kultūrinių renginių ir labai pyksta ant tų, kurie, pašnekovės žodžiais, „nurašo“ kaimus.
„Būna sakančių: ką jūs čia kaime veikiate, čia juk nieko nevyksta. Na, Rokiškis nėra kaimas, čia vyksta įvairūs renginiai, koncertai, rodomi spektakliai, filmai, atvežamos parodos ir net toli važiuoti nereikia. Man labai pikta, kai žmonės nurašo kaimus, neva jie degradavę, nieko juose nėra, ir kad vaikams lankyti mokyklą irgi geriau mieste. Aš su tuo nesutinku.
Vaikus leidžiu į Juodupės darželį, Adelė į jį išvis pradėjo eiti būdama metų ir dešimties dienų, nes mums reikėjo dirbti. Ji net nevaikščiojo dar, bet ją priėmė, visi ant rankų nešiojo, rūpinosi. Ten tokia gera aplinka, kad kartais jaučiuosi lyg vesčiau į privatų. Todėl tikrai labai nepatinka, kai žmonės nuvertina.
Sutinku, kad galbūt visokių kaimų yra, visokių ir ugdymo įstaigų, bet mums šiuo klausimu tikrai pasisekė. Ir žinau šeimų, kurios iš didmiesčių atsikėlė gyventi į Rokiškio rajoną, čia įsikūrė ir yra labai patenkintos. Be to, dar vienas geras jausmas, gyvenant mažame miestelyje, kaime, yra bendruomenė – mes tarpusavyje bendraujame, dalijamės idėjomis, tikrai dėl to smagu“, – sako M. Rijkhoek.
