Projekto „Likimo posūkiai“ tinklalaidėje Lietuvos negalios organizacijų forumo atstovė Simona Aginskaitė sakė, kad šis klausimas – labai kompleksiškas, o norėdami į jį atsakyti pirmiausia turime pažvelgti į istorines aplinkybes.
„Priešiškas požiūris rodo ilgalaikę žmonių su negalia atskirtį, kuri buvo sovietmečiu ir mes neturėjome jokios progos jų pažinti. Nei mokykloje, nei darbo vietoje, nei savo gyvenamojoje aplinkoje, nes tiek vaikai, tiek suaugę, turinys negalią, įprastai gyveno atskirtyje, izoliuoti pensionatuose ar internatuose“, – aiškino ji.
„Sakyta, kad jei žmogus turi tam tikrą negalią, jis negali tam tikrų dalykų. Juk jeigu žmogus turi judėjimo negalią, tai nereiškia, kad jis negali būti matematikos profesorius. Tačiau anksčiau santvarka sakė – jei neveikia tavo koja, jokių galių tavo galvai taip pat nebepaliekama“, – apie vyravusį požiūrį kalbėjo pašnekovė.
Tačiau dažnai priešišką požiūrį į žmones su negalia turi net tie, kurie sovietmečiu neaugo – yra jauni, aktyvūs žmonės. Tačiau, pasak S. Aginskaitės, norint mažinti neįgaliųjų atskirtį, neužtenka tik pakeisti požiūrį – reikia nustoti į juos žiūrėti su gailesčiu.
Plačiau apie tai, kaip Lietuvoje gyvena žmonės su negalia, kaip jie priimami visuomenėje, kokios pagalbos jiems reikia, ką turėtume keisti, žiūrėkite projekto „Likimo posūkiai“ tinklalaidėje.