Liko našle su aštuoniais vaikais
Pokalbiui Viktorija pakvietė į savo namus. Nors mediniam namui būtinai reikia remonto, viduje – švaru ir tvarkinga, o svetainėje žvilgsnis iš karto užkliūva už dailios skintų gėlių puokštės. „Šį rudenį jau paskutinės iš savo darželio. Vasarą jų auginome labai daug“, – aiškina šeimininkė ir pasiūlo arbatos, saldumynų. „Mūsų šeimoje visi labai mėgsta saldainius ir sausainius. Ir pati esu įpratusi ryte prie kavos suvalgyti ką nors saldaus“, – apie savo ir vaikų įpročius sako Viktorija, gausiai šeimai rytais pritepanti visą kalną sumuštinių, kad jaunėlės į mokyklą išeitų sočiai papusryčiavusios. O tada jau pradeda pasakoti savo istoriją.
Šeimą Viktorija sukūrė labai anksti – ištekėjo ir pirmosios dukros susilaukė būdama vos 18-os metų, o paskui vienas po kito gimė dar septyni vaikai. „Taip jau susiklostė, kad mama tapau labai jauna, o dabar jau esu jauna močiutė“, – sako ji. Moteris tikina, kad dabar, kai namie liko tik ji ir keturios jauniausios dukros, verčiasi visai neblogai, nors jų pajamos labai kuklios. „Nesame tinginės, nevengiame paplušėti prie namų esančiame darže, gauname paramos maisto produktais, todėl kartais ir saldumynų galime nusipirkti“, – šypsodamasi sako Viktorija, tačiau tuoj pat surimtėja bei prisipažįsta – jos gyvenime būta ir gerokai sunkesnių periodų.
„Lapkritį sukanka dvylika metų, kai mirė mano vyras. Kai jo netekome, mažiausiai dukrai nebuvo net dviejų metukų, o vyriausioji dukra netrukus turėjo švęsti aštuonioliktąjį gimtadienį. Vyro mirties priežastis – kepenų cirozė. Negelbėjo nei atliktos operacijos, nei gydymas Santaros klinikose“, – prisiminimais apie vos 41-erių anapilin išėjusį sutuoktinį dalijosi daugiavaikė mama.
Pasak jos, būtent tada, kai liko viena su būriu mažų vaikų, ir buvo sunkiausia: „Su vyru kartu nugyvenome 18 metų. Auginti vaikų jis man nepadėjo, bet jiems jis tikrai nebuvo blogas tėvas. Gaila, kad vaikai taip anksti jo neteko. Be to, jis dirbo, o namie mes laikėme karvę, auginome paršelius, todėl finansiškai mums nebuvo labai sunku. Ir staiga likau viena. Jaunesnieji vaikai dar visai mažučiai, reikia juos nuvesti į darželį, apskalbti, kad būtų švarūs, reikia pusryčius, pietus, vakarienę paruošti, kad visi būtų pavalgę. Jeigu ne mano sesė, nežinau, kaip būčiau viską suspėjusi ir ištvėrusi“, – atvirai pasakoja Viktorija.
Ji priduria, kad po vyro mirties pati darbo neieškojo – net jei kas nors būtų priėmęs, viena suktis namuose su tokiu būriu vaikų ir dar dirbti nebūtų pajėgusi. O išgyventi gausiai šeimai padėjo ne tik valstybės mokamos socialinės išmokos, bet ir pagalba maisto produktais iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo (EPLSAF).
Dar vienas itin sudėtingas gyvenimo etapas prasidėjo, kai praėjus kuriam laikui po sutuoktinio mirties į daugiavaikės mamos gyvenimą atėjo kitas vyras. Nors Viktorija vengia apie tai kalbėti, moteris leido suprasti, kad dėl jo kilo nemažai rūpesčių. Kurį laiką daugiavaikė šeima net buvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų sąrašą, o visos bėdos kilo dėl draugo turėtų žalingų įpročių.
„Aš pati alkoholio visai nevartoju jau pusantrų metų. Gyventi taip, kaip norėjo buvęs draugas, aš nenorėjau. Norėjau savo vaikus auginti gražioje, tvarkingoje šeimoje, o jis nebuvo tinkamas pavyzdys mano vaikams, todėl po kurio laiko mūsų santykiai nutrūko, – pasakoja ji ir priduria: – Dabar turiu kitą draugą. Jis dirba, stengiasi dėl mūsų, rūpinasi šeima.“
Iš socialinių išmokų – ir remontas
Nuosavame mediniame name, kurį įsigijo kartu su sutuoktiniu, jau 27-erius metus gyvenanti gausi šeima prie didelių patogumų nepratusi: būstas šildomas krosnimi, vanduo – iš šulinio, tualetas – lauke. Daugiavaikė mama džiaugiasi turinti automatinę skalbimo mašiną – nors vandens jai tenka prisisemti ir atsinešti iš šulinio, taip skalbti vis tiek daug lengviau nei rankomis.
Keturios Viktorijos dukros įsikūrusius 36 kv. metrų kambaryje, jos pačios ir draugo kambarys – 18 kv. metrų, o šalia yra didelė 18 kv. metrų virtuvė. „Šiuo metu po truputį remontuojame kitą namo dalį, kur bus įrengtas dar vienas 18 kv. metrų kambarys vyresnėms mergaitėms“, – naujienomis dalijasi daugiavaikė mama, o paklausta, iš kur ima pinigų remontui, kukliai šypteli, kad viskas „iš tų pačių“.
Šeimos mėnesio pajamos – apie tūkstantis eurų. Moteris šiuo metu gauna darbo paieškos išmoką, našlės pensiją, socialinę išmoką ir išmokas už vaikus. Gausios šeimos biudžetą papildo našlaičių pensijos ir vaiko pinigų išmokos. Be to, kaip ir anksčiau, didele paspirtimi Viktorijos šeimai yra EPLSAF parama maisto produktais ir higienos priemonėmis bei „Maisto banko“ pagalba.
„Kas du mėnesius gauname EPLSAF paramą. Mūsų šeimai tai labai svarbi pagalba. Daviniuose būna cukraus, miltų, sutirštinto saldaus pieno, grikių, ryžių, makaronų, mėsos ar vištienos konservų, konservuotų pupelių ar žirnelių ir kitų ilgo galiojimo produktų. Du kartus per metus gauname higienos priemonių – šampūno, muilo, skalbiklio, dantų pastos, dantų šepetėlių“, – vardija pašnekovė. Paklausta, ar tokios paramos pakanka, Viktorija atsako: „Kruopų ir miltų tikrai užtenka, kai kurių kitų kasdienių produktų pirkti irgi beveik nereikia, o cukraus vasarą perkame papildomai, nes iš savo darže užsiaugintų vaisių ir uogų verdame žiemai uogienes, kompotus. Daržovių ir bulvių taip pat užsiauginame savų.“
Daugiavaikė mama pasakoja, kad ir šiemet šeimos rūsyje sukauptos gausios maisto atsargos žiemai – priruošta įvairių salotų, priraugta agurkų ir pomidorų, daugybė stiklainių kvapnios naminės uogienės. „Dabar nereikia viskuo rūpintis vienai, nes ruošti atsargas žiemai padeda dukros. Mergaitės puikiai pasiskirsto darbus: kas ravės šiltnamį, kas tvarkys daržą“, – mažais džiaugsmais dalijasi moteris ir prisipažįsta, kad sveikata jau ne tokia, kokia buvo prieš gerą dešimtmetį. „Turiu nuolat gerti vaistus nuo kraujospūdžio, vargina nugaros skausmai. Vieną dieną jaučiuosi geriau, kitą – blogiau, – sako ji ir tuoj pat priduria: – Bet nėra kada sirgti, turiu būti sveika, nes reikia apsiruošti namuose. Tiesa, dabar, kai vaikai jau paauginti, ir jie padeda.“
Moteris prasitaria, kad maždaug prieš metus nerimavo dėl vienos iš jaunėlių dukterų, kuri norėjo mesti mokyklą, bet dabar jau viskas gerai – visos mokosi, stengiasi, o dvi vyresniosios jau apsisprendusios, kokios profesijos mokysis baigusios vidurinę mokyklą.
Emigravę vaikai nepamiršo
„Taip dievas davė. Ir gerai, kad turiu daug vaikų. Nors pati nesu iš daugiavaikės šeimos, turiu tik vieną seserį, esu įpratusi prie didelės šeimos ir jei būtų tik keturi vyresnieji, gal jau gyvenčiau viena. O dabar keturios jauniausios dukros vis dar namuose. Rytais jos išeina į mokyklą, draugas išskuba į darbą ir aš jų laukiu. Mūsų santykiai labai šilti, viskuo dalijamės, o dukros mamai savo paslaptis patiki, – džiaugiasi Viktorija ir tęsia: – Man sunku įsivaizduoti, kad ir mažosios užaugs. Bet juk tikrai užaugs – nebus visuomet su manimi. Tada jau aš važiuosiu pas vaikus.“
Pasakodama apie vaikus, Viktorija ištraukė nuotraukų albumą ir pradėjo versti jo puslapius. „Su manimi dabar gyvena šios keturios mergaitės, o vyresnieji jau kuria savo gyvenimus kitur: viena dukra ir sūnus – Anglijoje, kiti du – irgi dukra bei sūnus – čia, Lietuvoje. Visiems jiems sekasi gerai, visi dirba. Aš jau triskart močiutė – turiu tris anūkus“, – šypsojosi moteris, versdama puslapį po puslapio ir vis pasidžiaugdama, kad nors su užsienyje gyvenančiais vaikais matėsi jau senokai, mamos jie nepamiršta.
Ji pasakoja iš užsienyje gyvenančių vaikų nuolat sulaukianti įvairių siuntinių, o pati taip pat stengiasi nusiųsti jiems lauktuvių: „Kai galiu, nuperku ką nors gražaus anūkėlėms. Vaikai labai mėgsta mano ruoštus kompotus, raugintus agurkus, tai su jais pasidalinu tuo, ką vasarą žiemai paruošiu. Į Angliją nusiunčiu lietuviško medaus ir saldainių. Ten pigesni drabužiai ir avalynė, tai jie man ir jaunesnėms sesutėms atsiunčia kuo pasipuošti.“
Viktorija prasitarė, kad labai laukia to laiko, kai baigsis pandemija ir ji galės įgyvendinti savo svajonę – nuvykti į Angliją: „Jei būsiu sveika, būtinai su mergaitėmis važiuosime aplankyti vyresniųjų vaikų ir anūkių. Viena anūkė, kuri su tėvais gyvena Lietuvoje, mane dažnai aplanko, o tų anūkių, kurios gyvena Anglijoje, nesu mačiusi – tik nuotraukose. Žinoma, nuolat bendraujame nuotoliniu būdu, bet labai noriu visus gyvai pamatyti.“
Pavyzdys kitoms šeimoms
Viktoriją ir jos gausią šeimą puikiai pažįstanti Sužionių seniūnijos vyresnioji socialinio darbo organizatorė Justyna Giedris pasakoja, kad ši moteris galėtų būti pavyzdžiu daugeliui šeimų, kurios piktinasi, kad pagalbos, kurią gauna iš valstybės, jiems nepakanka.
„Viktorija šeimos pajamas pakirsto taip, kad pavyksta atsidėti pinigų net būsto remontui. Vargu, ar tai būtų įmanoma, jei ji pati nesistengtų ir neaugintų daržovių. Ji – šaunuolė. Tikrai ne visos kaime gyvenančios šeimos pasinaudoja tokia galimybe, neretai jų „prioritetai“ būna kiti: alkoholis, narkotinių medžiagų vartojimas ar paprasčiausia tinginystė. Yra tokių šeimos, kurios iš kartos į kartą gyvena tik iš socialinių išmokų, – žodžių į vatą nevyniojo J. Giedris ir pridūrė: – Yra tokių, kurie eina ir eina vis ko nors papildomai prašyti. O Viktorija, nors pagal galiojančią tvarką kartą per metus socialines išmokas gaunantis asmuo gali kreiptis vienkartinės 90 eurų išmokos, tokia galimybe nė karto nepasinaudojo.“
Seniūnijos darbuotoja priduria, kad ilgus metus vaikus auginusi moteris neturi sukaupusi didelio darbo stažo, o šiuo metu yra registruota Užimtumo tarnyboje ir iki metų pabaigos gauna 200 eurų darbo paieškos išmoką. Bet nepaisant to, kad gausios šeimos būstas šildomas malkomis ir ji galėtų gauti kompensaciją biokurui, šia parama Viktorija nesinaudoja. Anot J. Giedris, taip yra dėl to, kad šeimos sodyboje Sužionyse gyvenamąją vietą yra deklaravę visi aštuoni moters vaikai. Kadangi keturi iš jų gyvena savarankiškai, skaičiuojamos visų būste registruotų šeimos narių pajamos, o jas sudėjus ši parama jau nepriklauso. Tačiau pati būsto šeimininkė dėl to nuoskaudos nejaučia: juk jos vaikai čia užaugo, gal kada nors norės sugrįžti, tad vien tam, kad gautų kelių dešimčių eurų per metus dydžio papildomą paramą, išregistruoti jų iš gimtųjų namų moteris neketina.
„Viktorijos gyvenimas niekada nebuvo lengvas. Ir dabar jis moters nelepina, bet jos namai visuomet švarūs, jaukūs ir nuolat gražėja. Žinoma, keturios dukros nori pasipuošti, o tam pinigų ne visuomet būna, bet jų mama tvarkosi puikiai. Ir vaikai šioje šeimoje taip išauklėti, kad patys kaip begalėdami stengiasi padėti vieni kitiems“, – Sužionyse gyvenančią gausią šeimą apibūdina seniūnijos vyresnioji socialinio darbo organizatorė J. Giedris.
Primename, kad sunkiai besiverčiantys Lietuvos gyventojai, pageidaujantys gauti Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo (EPLSAF), kuris aktyviai prisideda prie socialinėje atskirtyje gyvenančių asmenų materialinio nepritekliaus mažinimo, paramą gali kreiptis į savo miesto ar rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrių arba savos seniūniją. Daugiau informacijos – www.priimk.lt.