Remiantis rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ tyrimo duomenimis, azartinius lošimus yra lošę 12 proc. Lietuvos gyventojų. Kaip ir 2019 m., dažniau azartinius lošimus rinkosi jaunesnio amžiaus (iki 29 m.) vyrai. Beveik kas trečias apklaustasis (28 proc.) nurodė, kad pažįsta asmenų, kurie lošia azartinius lošimus.
Panašu, kad išbandančių azartinius lošimus gretos palengva auga. 2013 m. darytos apklausos metu 7 proc. apklaustųjų prisipažino per pastaruosius 12 mėnesių yra lošę azartinius lošimus.
Nors nuotoliniai lošimai yra lengviau pasiekiami ir jų populiarumas auga, lošusieji nurodė, kad lošimams rinkosi lošimo automatų salonus (47 proc.), juos rinkosi 14 proc. daugiau apklaustųjų nei 2019 m.), o internetu lošė kiek mažiau (41 proc.) respondentų.
Beveik pusė apklaustųjų (43 proc.) tvirtino, kad lošia kartą per metus arba rečiau, kas trečias apklaustasis tą darė kartą per mėnesį ar dažniau (34 proc.). Tyrime apklaustieji atskleidė, kad vieno apsilankymo lošimų organizavimo vietoje metu ar lošiant internetu vidutiniškai išleidžiama iki 20 Eur.
Pozityvu tai, kad beveik pusė apklaustųjų (47 proc.) matė arba girdėjo socialinę reklamą ir mano, jog ji yra reikalinga.
Tyrimas taip pat atskleidė, ne tik tai, kad daugiau nei pusė (60 proc.) apklaustųjų žino, kuo užsiima Lošimų priežiūros tarnyba, bet ir tai, kad per metus laiko sumažėjo negirdėjusių apie šią tarnybą, lyginant su 2019 m. atlikta apklausa (48 proc).
„Nuoširdžiai norisi tikėti, kad visuomenė atsakingiau žiūri į azartinius lošimus, o tai padeda kontroliuoti išleidžiamą sumą šiai pramogai“, – viliasi Lošimų priežiūros tarnybos vyriausiasis specialistas, psichologas Olegas Mackevič, pasidalinęs mintimis apie kintančius lošėjų įpročius, tendencijas bei probleminių lošimų prevenciją.
– Įdomu tai, kad šiemet, pandemijos ir pavasarinio karantino fone, lošusieji nurodė, jog lošimams dažniau rinkosi ne populiarėjančius nuotolinius lošimus, kurie yra lengviau pasiekiami, bet lošimo automatų salonus (47 proc.). Juos rinkosi 14 proc. daugiau apklaustųjų nei 2019 m., o internetu lošė kiek mažiau (41 proc.) respondentų, kaip tą galima paaiškinti?
– Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Iš vienos pusės galime daryti prielaidą, kad įpročiai turi įtakos renkantis lošimo būdus. Pavyzdžiui, 47 proc. respondentų pirmą kartą lošimus išbandė lošimų automatų salone.
Jei toks pramogos būdas tapo labiau priimtinu, tikėtina, kad lošėjai nepuls jo keisti išsyk, nebent atsiras smalsumas ar poreikis išbandyti kažką naujo. Iš kitos pusės – svarbus ir lošiančiųjų amžius bei lytis. Lošimus internetu labiau renkasi jaunesnio amžiaus lošėjai, kadangi virtuali aplinka jiems labiau pažįstama, labiau konfidenciali, gal net sąlyginai saugesnė (nes galima išvengti bereikalingo kontakto su salono darbuotojais ar kitais lankytojais, pavyzdžiui, pažįstamais).
Jei kalbėtume apie asmenis, kurie mano turintys problemų dėl nekontroliuojamo lošimo, tai konsultacijų metu jie dalinasi, kad mažiau pasitiki virtualia aplinka. Labai gajūs mitai, kurie paremti netinkamomis lošimų nuostatomis, informacijos stoka, kad virtualiuose lošimuose lošimų operatoriai sukčiauja.
Dar vienas iš mitų, kad lošdamas gyvai asmuo gali daryti kažkokį poveikį įrenginiui, pavyzdžiui, „stipriau“ spustelėti mygtuką, laiku sustabdyti besisukančius paveikslėlius, tokiu būdu menamai padidinant savo galimybę išlošti. Priklausomų nuo lošimų asmenų grupėje lošimo įrenginys dažnai yra „sužmoginamas“, su juo kalbamasi, ant jo pykstama.
– Tyrimo metu paaiškėjo, kad vieno apsilankymo lošimų organizavimo vietoje metu ar lošiant internetu vidutiniškai išleidžiama iki 20 Eur. Ar tai reiškia, kad vidutiniškai būtent tokia suma ir yra pralošiama?
– Jei kalbėtume apie pramogos, kitaip socialinio tipo lošėjus, tai žinoma, galime teikti, kad tai yra statistinis pralošiamos sumos vidurkis, kadangi socialinių lošėjų poreikis yra pramoga, laiko praleidimas, o ne uždarbis. Kaip ir bet kurioje pramogos formoje, mes visi apskaičiuojame, kiek norėtume išleisti pinigų, kiek galime, ką norime už tai gauti.
Bet labai svarbu atminti, kad kalbame apie pralošiamą sumą vieno apsilankymo ar prisijungimo metu. Klausimas, kiek intensyviai aš lankausi ar prisijungiu? Per dieną ar mėnesį galiu užeiti ir vieną kartą, o galiu ir 5.
Tačiau jei vertintume asmenis, kurie jau nebekontroliuoja savo lošimo ir jis jiems kelia įvairių skausmingų pasekmių, tai jie lošimams gali skirti nuo 100 iki 1000 eurų vieno apsilankymo metu. Kadangi teikiame psichologinę pagalbą lošiantiesiems jau 10 metų, lošėjai pasakoja apie įvairias pralošiamas sumas. Turime atvejų, kai lošėjai vieno apsilankymo metu netenka ir 20-30 tūkstančių.
– 2013 metais daugiau nei pusė (55 proc.) lošiančių nurodė, kad per vieną apsilankymą išleidžia ne daugiau kaip 100 litų, šiandien, remiantis naujausiu tyrimu, vidutiniškai išleidžiama iki 20 Eur. Remiantis apklausomis, galima teigti, jog išlaidų lošimams kreivė nesistiebia į viršų?
– Nuoširdžiai norisi tikėti, kad visuomenė atsakingiau žiūri į azartinius lošimus, o tai padeda kontroliuoti išleidžiamą sumą šiai pramogai. Manome, kad tam įtakos galėjo turėti ir Lošimų priežiūros tarnybos prevencinė veikla. Lyginant su 2013 metais, daug esame investavę į visuomenės švietimą. Tai darėme socialinių reklamų forma, skaitėme paskaitas švietimo institucijose.
Vien per 2019 metus buvo perskaityta nebesuskaičiuojamas kiekis paskaitų apie probleminį lošimą, kuriose siekiama padėti formuoti tinkamas nuostatas į lošimus, suteikti informacijos, kad lošimas nėra uždarbio, o tik specifinė pramogos forma. Ir jos specifika ta, kad tam tikriems asmenims ji gali sukelti labai skaudžių pasekmių.
– Ar galima teigti, kad visuomenė tampa sąmoningesnė, nes, remiantis tyrimu, dauguma (74 proc.) lošusiųjų azartinius lošimus žino, kad lošimai gali sukelti priklausomybę, be to, daugėja gyventojų, kurie žino, kad lošiantis asmuo, jausdamas polinkį į priklausomybę, gali pateikti prašymą, kad jo neįleistų į lošimų organizavimo vietas (68 proc.). Jūsų nuomone – tai veiksmingos socialinės reklamos įtaka?
– Tikrai ne vienas mokslinis straipsnis kalba apie socialinių reklamų naudą ar įtaką asmens apsisprendimui. Tačiau…
Prisiminkime, kad azartinių lošimų įstatymas įsigaliojo 2001 metais, tačiau pirmieji žingsniai prevencijoje prasidėjo tik 2004 m., kai lošiančiųjų ir jų artimųjų prašymu, Lošimų priežiūros tarnyba inicijavo „Savanorišką apsiribojimo nuo lošimų programą“. Buvo manoma, kad to visiškai pakaks asmenims, kurie nebevaldo savo lošimo įpročių.
Visuomenė tuo metu nebuvo tokia sąmoninga – Lietuvoje nebuvo praktiškai jokios informacijos apie probleminį lošimą, nekalbant apie prevencines iniciatyvas. Nebent Priklausomybės ligų centrai susidurdavo su vienu, kitu pacientu, turinčiu lošimų priklausomybę.
Šiuo metu Lošimų priežiūros tarnyboje prevencinių veiklų sąraše yra ne tik prašymų priėmimas, bet ir psichologinė pagalba lošėjams bei jų šeimos nariams, veikia Artimųjų paramos savitarpio grupė, skaitomos paskaitos moksleiviams, studentams, įvairių bendruomenių grupėms, bendradarbiaujama su įvairių sričių specialistais ar nevyriausybinėmis organizacijomis, kuriame socialines reklamas.
Žinoma, mes matome, kur dar galėtume pagerinti prevencinę veiklą, tačiau neturime tiek finansinių ir, kas svarbiausia, žmogiškųjų išteklių visoms veikloms įgyvendinti. Pastebimus pokyčius, kuriuos matome, apklausus Lietuvos žmones, lėmė ne vien socialinė reklama. Mūsų prevencinė veikla – tai suderintas visų Lošimų priežiūros tarnybos skyrių žmonių darbo vaisius. Pažymėtina, kad LPT – vienintelė valstybės institucija Lietuvoje, kuri vykdo azartinių lošimų prevenciją.
Dėmesį atkreipia į socialinę reklamą
Lietuvoje azartiniai lošimai pristatomi, kaip pramoga, tačiau retas susimąsto, kad net ir pramogos tam tikrai asmenų grupei gali sukelti rimtų pasekmių, pakeisiančių gyvenimą neatpažįstamai.
Lošimų priežiūros tarnybos viešinamos lošimų socialinės reklamos, kurių tikslas – informuoti visuomenę apie galimą žalą, yra nukreiptos ne tik į problemų turinčius lošiančius asmenis, bet ir jų artimuosius. Jos kuriamos bendradarbiaujant ne tik su reklamų specialistais, bet ir su probleminiais lošėjais, kurie yra didžiausi reklamų kritikai.
Dauguma – 74 proc. – lošusiųjų azartinius lošimus mano, kad lošimai gali sukelti priklausomybę. Tačiau daugėja gyventojų, kurie žino, kad lošiantis asmuo, jausdamas polinkį į priklausomybę, gali pateikti prašymą, kad jo neįleistų į lošimų organizavimo vietas (68 proc).
Iš tyrimo duomenų taip pat matyti, kad beveik pusė apklaustųjų (47 proc.) matė arba girdėjo socialinę reklamą (daugiausiai šią reklamą matė ar girdėjo 30-39 m. respondentai (65 proc.), turintys aukštąjį išsilavinimą (67 proc.) ir gaunantys didesnes pajamas (63 proc).
Vis daugėja ir asmenų, kurie mano, kad socialinė reklama yra aktuali – per metus šis skaičius išaugo dar 7 proc. ir iš viso daugiau nei pusė apklaustųjų (53 proc.) mano, kad tokia reklama yra svarbi.
Tyrimas atskleidė, kad pirmą kartą lošti pabando vis vyresni asmenys: 18-24 m. amžiaus grupėje skaičius nuo 2019 m. sumažėjo 1 proc. ir 8 proc. išaugo 25-30 m. amžiaus grupėje.
Nepakantumas lošimų reklamai?
Rezultatai rodo, kad 2019 m. lapkritį įsigaliojusios Azartinių lošimų įstatymo pataisos (kuriomis detaliau ir griežčiau reglamentuotas azartinių lošimų reklamos turinys) didelės įtakos apklaustųjų nuomonei nepadarė – dauguma (76 proc.) apklaustųjų nurodo, kad lošimų reklamos galėtų nebūti išvis arba būti mažiau (per metus taip manančių padaugėjo 3 proc). Didesnė dauguma (52 proc.) norėtų, kad azartinių lošimų reklama būtų išvis uždrausta.
Tačiau panašus skaičius apklaustųjų (51 proc.) mano, kad lošimų verslas yra svarbus valstybės ekonomikai (mokami mokesčiai į valstybės biudžetą, kuriamos darbo vietos).
Loterijos domina vis mažiau
Tyrimas parodė, kad mažėja sėkmę išbandančių loterijose: mažiau nei pusė apklaustųjų (43 proc.) teigė dalyvavę loterijose, per metus tokių asmenų sumažėjo 8 proc.
Dažniausiai loterijos bilietus perka vidutinio amžiaus (40-49 m.) aukštesnes pajamas gaunantys žmonės. Bilietai įsigyjami norint laimėti pinigų ar daiktinį prizą – taip nurodė 76 proc. apklaustųjų.
Nors loterijos, kaip ir lošimai, organizuojamos ir internete, absoliuti dauguma apklaustųjų (88 proc.) loterijos bilietus perka parduotuvėse prie kasų ir tai daro kartą per mėnesį, įsigyja 1 ar 2 bilietus. Per metus šie skaičiai beveik nepasikeitė. Virš pusės apklaustųjų (56 proc.) norėtų, kad loterijos bilietai nebūtų parduodami asmenims, jaunesniems nei 18 metų.
Šiuo metu nepilnamečiams nėra jokių kliūčių pirkti loterijos bilietus ir jose žaisti. Ar loterijos bilietai paaugliams nėra žingsnis į priklausomybę nuo azartinių lošimų? Kodėl paaugliams draudžiama dalyvauti azartiniuose lošimuose, bet galima lošti loterijose?
Anot Lošimų priežiūros tarnybos Teisėkūros, personalo ir bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo Arnoldo Dilbos, moksliniais tyrimais nustatyta, kad loterijos nėra tiek azartiškos, jų neigiamas poveikis mažesnis nei azartinių lošimų.
„Lietuvoje įstatymais reguliuojamos dvi žaidimų rūšys – azartiniai lošimai ir loterijos. Šie žaidimai yra panašūs tuo, kad tai yra laisvalaikio praleidimo formos, pagrįstos rizika (galimybe laimėti arba pralaimėti), tačiau tai yra gan skirtingos veiklos neigiamų pasekmių prasme.
Moksliniais tyrimais nustatyta, kad azartiniai lošimai turi didesnę įtaką priklausomybės formavimuisi, todėl jų reguliavimas yra itin griežtas – draudžiama lošti nepilnamečiams arba 21-erių nesulaukusiems asmenims (kazino atveju), tuo metu loterijos nėra tiek azartiškos, jų neigiamas poveikis mažesnis, tai matyti ir iš apklausoje nurodomų gyventojų lošimams bei loterijoms skiriamų sumų skirtumų. Vis dėl to, siekiant apsaugoti nepilnamečius asmenis, Loterijų įstatyme buvo nustatytas ribojimas išmokėti loterijų laimėjimus jaunesniems nei 16 m. asmenims“, – teigė A. Dilba.
Loterijų asortimentas nuolat yra plečiamas, 25 proc. apklaustųjų nurodė, kad loterijų pasiūla Lietuvoje yra per didelė, 52 proc. – kad pakankama. Kad loterijos – svarbi sritis valstybės ekonomikai, mano 69 proc. respondentų. Per metus šis skaičius išaugo net 10 proc. (2019 m. – 59 proc.).
66 proc. apklaustųjų nurodė, kad loterijų reklama daro vidutinę arba labai didelę įtaką asmens apsisprendimui pirkti loterijos bilietus. Tokios pat nuomonės 2019 m. buvo 64 proc. respondentų. Tačiau į klausimą, ar loterijų reklamą reikėtų drausti, teigiamai atsakė 22 proc. apklausoje dalyvavusių asmenų, 46 proc. nurodė, kad loterijų reklamos visgi drausti nereikėtų.
Žmonės žino ir pasitiki labiau
Tyrimas taip pat atskleidė, ne tik tai, kad daugiau nei pusė (60 proc.) apklaustųjų žino, kuo užsiima Lošimų priežiūros tarnyba, bet ir tai, kad per metus laiko sumažėjo negirdėjusių apie šią tarnybą, lyginant su 2019 m. atlikta apklausa (48 proc).
Šiuo metu apie Lošimų priežiūros tarnybą žino panašus asmenų skaičius (47 proc.), kaip ir apie Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją (53 proc.) ar Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą (51 proc.). Apie Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybą žino 41 proc., o apie Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnybą – 24 proc. respondentų.
Didžiausią dalį asmenų, žinančių apie Lošimų priežiūros tarnybą ir jos veiklą (77 proc.), sudaro 30-39 m. amžiaus ir turintys aukštąjį išsilavinimą asmenys.
Dauguma apklaustųjų informaciją apie Lošimų priežiūros tarnybą sužino iš televizijos (39 proc.) ir interneto 27 proc. (jaunimo gretose tokių net 45 proc). Jei lygintume šiuos skaičius su 2019 metais, rezultatai pasikeitė mažai.
Atliekant išsamesnę 2019 ir 2020 metų apklausų analizę, matyti, kad per minėtą laikotarpį auga pasitikėjimas Lošimų priežiūros tarnyba – 2020 m. net 10 procentų išaugo asmenų skaičius, kurie mano, kad Lošimų priežiūros tarnyba tinkamai atlieka savo funkcijas.
Tokius pokyčius galėjo lemti Lošimų priežiūros tarnybos paskutinius šešerius metus intensyviai vykdyta probleminių lošimų prevencija – nuolat vyksta paskaitos, kuriomis siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į azartinių lošimų keliamus pavojus, šviesti piliečius apie galimus pagalbos būdus nuo lošimų priklausomiems asmenims ir jų artimiesiems. Taip pat Lietuvos valstybinėje ir komercinėje televizijoje bei radijo stotyse nuolat transliuojama socialinė reklama, kuria visuomenė skatinama atsakingiau pramogauti lošimuose.
Taip pat Lošimų priežiūros tarnyba vykdė iniciatyvą, kurios metu kartu su Vilniaus dailės akademijos (VDA) Grafinio dizaino katedros, kuriai vadovauja doc. Robertas Jucaitis, studentais buvo sukurta plakatų, kuriuose jaunieji dizaineriai išreiškė savo viziją apie lošimų keliamas problemas. Minėti plakatai buvo eksponuojami Vilniaus miesto savivaldybėje, universitetuose, taip pat viešojo transporto stotelėse.
„Vilmorus“ atlikto tyrimo metu azartinių lošimų ir loterijų tema buvo apklaustas 1001 ne jaunesnis negu 18 m. Lietuvos gyventojas 27 miestuose ir 44 kaimuose.