2019-ųjų gruodžio pirmą savaitę į specialią spaudos konferenciją žiniasklaidą sukvietę Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vadovai paskelbė, kad iš A lygos dėl galimų manipuliacijų rungtynių rezultatais pašalinami praėjusio sezono pirmenybių autsaideriai – Klaipėdos „Atlantas“ ir „Palanga“.
Spaudos konferencijoje kartu su LFF vadovybe dalyvavęs tuometinis generalinio komisaro pavaduotojas Edvardas Šileris tikino, kad šiuo atveju turima medžiaga yra „stipresnė“ ir vylėsi, jog ji pasieks teismą.
Visgi, pareigūno lūkesčiai jau iš dalies neišsipildė. Klaipėdos apskrities vyriausiajame policijos komisariate dalis pradėtų tyrimų, susijusių su FK „Atlantu“, rugsėjį buvo nutraukti.
Toks scenarijus – jokia naujiena. Sporto gerbėjai nesunkiai prisimins 2019-ųjų sausį pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl krepšininko Vaido Kariniausko galimai nesąžiningų veiksmų jo žaistose rungtynėse.
Lošimų priežiūros tarnyba (LPT) rinko informaciją apie galimą nusikalstamą veiką, medžiagą perdavė policijai, tačiau 2019-ųjų gegužę tyrimas buvo nutrauktas nenustačius nusikaltimo požymių.
Kovoje su nesąžiningais sporto veikėjais lūžiu turėjo tapti 2016-ieji, kai tokio pobūdžio nusikalstama veika buvo kriminalizuota Baudžiamojo kodekso pataisa, numatant laisvės atėmimą iki ketverių metų. Tačiau per kelerius metus sukčiai įsitikino, kad šioje vietoje gali likti ramūs: šalies teisėsaugai nesąžiningų rungtynių tyrimai – neįkandami.
Lietuvos teisės instituto ir Mykolo Romerio universiteto doktorantė, Lošimų priežiūros tarnybos kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė Irma Venckuvienė šioje situacijoje mato ne vieną priežastį, kodėl Lošimų priežiūros tarnybos surenkama informacija ir pareigūnų pradėti ikiteisminiai tyrimai nepasiekia teismo salių.
„Tai tikrai nėra vien mūsų šalies problema, su šia problema susiduria bene visos šalys. Ir tai, aišku, yra susiję su sudėtingumu renkant ir tiriant įrodymus. Vienais atvejais, įrodymų stoka sąlygoja tai, kad net nėra pradedamas ikiteisminis tyrimas, kitais atvejais, net esant tam tikriems įrodymams, įrodyti buvus nusikalstamą veiką sudėtinga, tų įrodymų nepakanka.
Reikia suprasti, kad tai yra latentinis nusikaltimas, kurį ištirti po fakto labai sudėtinga. Dėl to reikalinga dėti visas pastangas, kad šiam nusikaltimui būtų užkirstas kelias iki jam pasireiškiant“, – teigė I. Venckuvienė. LPT specialistė pasidalino mintimis apie šio reiškinio paplitimą Lietuvoje, nusikaltimų dalyvius ir žalą sportui.
– Kurios sporto šakos labiausiai kenčia nuo sutartų rungtynių problematikos? Ir, jūsų manymu, kiek Lietuvos sportas kenčia nuo nesąžiningų susitarimų varžybose?
– Nei viena sporto šaka neturi imuniteto šiam reiškiniui, susitarimai būdingi tiek žemesnėse, tiek aukštesnėse lygose, tiek profesionaliam sportui, tiek mėgėjiškam.
Kalbant apie paplitimą, tai Lietuvoje nesąžiningi susitarimai sporte tikrai egzistuoja, bet nustatyti paplitimo mastą yra sudėtinga. Mūsų šalyje buvo atlikti vos keli tyrimai šia tematika.
2013 m. „Transparancy International” Lietuvos skyrius atliko tyrimą „Nesąžiningi susitarimai sporte”. Tyrimo tikslas buvo ištirti nesąžiningų susitarimų Lietuvos krepšinyje ir futbole paplitimą ir priežastis, sportininkų bei Lietuvos gyventojų požiūrį į nesąžiningus susitarimus sporte. Tyrimo rezultatai parodė, kad krepšinio sporto šaka yra ne mažiau pažeidžiama manipuliavimo sporto varžybomis prasme nei futbolas, o Lietuvos sportas akivaizdžiai yra paliestas šio probleminio reiškinio.
Dar vienas tyrimas buvo atliktas 2016 m. tuometinio Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės užsakymu, siekiant išsiaiškinti manipuliavimo sporto varžybomis paplitimą ir priežastis trijose sporto šakose: krepšinyje, tenise ir ledo ritulyje. Tyrimo metu buvo apklausti 27 sportininkai, 19 minėtų sporto šakų organizacijų atstovų ir 983 Lietuvos gyventojai. Tyrimas atskleidė, kad tik trys iš dešimties Lietuvos gyventojų mano, kad manipuliavimas sporto varžybomis yra problema Lietuvoje.
22 proc. apklaustų sportininkų tyrimo metu prisipažino, kad žino, kad jų kolegos lažybų punktuose stato už eigą ar rezultatą varžybų, kuriose patys dalyvauja, 30 proc. žino, jog sportininkai stato už varžybas, kuriose dalyvauja kitos komandos. Pasiūlymų vienaip ar kitaip įsitraukti į manipuliavimą sporto varžybomis asmeniškai yra sulaukę 7 proc. apklausoje dalyvavusių sportininkų ir 11 proc. sporto organizacijų atstovų.
2019 m. metų pabaigoje Lietuvoje nuskambėjo skandalai, susiję su įtarimais sutartomis rungtynėmis šalies futbolo lygose.
Lietuvos futbolo federacija viešai paskelbė duomenis, kad 2019-ųjų sezone, kalbant apie I ir A lygas, buvo gauti 25 raportai dėl galimai sutartų varžybų, iš kurių 17 buvo užfiksuoti FK „Atlanto“ ir FK „Palangos“ klubuose.
FK „Atlantas“ ir FK „Palanga“ už LFF Drausmės kodekso pažeidimą pašalinti iš A lygos, klubams, žaidėjams skirtos sankcijos. Šie skaičiai parodo tai, kad yra žymus galimai sutartų rungtynių atvejų padidėjimas, lyginant gautų raportų skaičių su ankstesniais metais. Be abejo, šis rodiklis labai neramina.
– Kaip dažnai be žaidėjų į sutartų rungtynių procesą įsivelia treneriai, klubų vadovai? Ar tiesa, kad didžiausią pelną iš manipuliavimo sporto rezultatais susišluoja už žaidėjų nugarų stovintys nusikalstamo pasaulio atstovai?
– Dalyviai gali būti įvairiausi. Tai yra ir sportininkai, ir teisėjai, ir treneriai, ir sporto organizacijų pareigūnai, buvę sportininkai, sporto žurnalistai, sporto varžybų organizatoriai, klubų savininkai, lažybų organizatoriai, be abejo, ir kriminalinio pasaulio atstovai.
Užsienio šalyse atlikti tyrimai rodo, kad kalbant apie sutartas rungtynes ne dėl sportinių tikslų, o būtent siekiant pasipelnyti (dažniausiai per lažybas) – organizuotos nusikalstamos grupuotės yra bene pagrindiniai iniciatoriai.
Kodėl taip yra? Todėl, kad tai susiję su išties dideliais pinigais, šis nusikaltimas vertinamas kaip nusikaltimas be aukų, bausmės palyginti mažos, lyginant su, pavyzdžiui, narkotinių medžiagų platinimu, labai sudėtingas įrodymų surinkimo procesas ir pan.
Galima paminėti ir tai, kad nuotoliniai lošimai nusikaltėliams suteikia galimybes didelėmis pinigų sumomis atlikti statymus įvairiose pasaulio valstybėse. Lažyboms vykstant nereguliuojamoje rinkoje, rizika būti sugautiems sumažėja iki minimumo.
– Kokios yra sukčiavimo sporto srityje formos?
– Turbūt verta paminėti ne tik skiriamas manipuliavimo sporto varžybomis rūšis, tačiau ir paaiškinti, kokie veiksmai, kuriais bandoma sėkmingai ar nesėkmingai pakeisti sporto varžybų eigą ar jų rezultatą, apima manipuliavimą sporto varžybomis.
Visų pirma, manipuliavimas sporto varžybomis apima tokius veiksmus kaip, pavyzdžiui, vidinės informacijos dalinimas – reikšmingų aplinkybių, tokių kaip informacijos apie sportininkų sveikatą, žaidėjų traumas, komandos sudėtį, pasiruošimą varžyboms, aikštelės būklę, taktikos derinius ar kitas, atskleidimas.
Taip pat reikėtų manipuliavimą sporto varžybomis suprasti kaip draudimą lažintis – sportininkams, teisėjams, kitiems susijusiems asmenims draudžiama lažintis už varžybas, kuriose jie dalyvauja ar kitaip su jomis yra susiję. Taip pat manipuliavimas sporto varžybomis apimtų bandymą paveikti sporto varžybų eigą ar rezultatą, siekiant pasipelnyti iš lažybų. Taip pat manipuliavimu sporto varžybomis laikytinas toks susitarimas, kai pagrindinis tikslas yra gauti sportinę naudą.
Taigi, išskirtinos dvi pagrindinės manipuliavimo sporto varžybomis rūšys, kurios skiriasi tuo, kokio tikslo yra siekiama manipuliuojant. Manipuliavimo sporto varžybomis dėl sportinių tikslų tikslas – turnyrinė paskata.
Šiuo atveju nusikalstama dėl to, kad būtų įgytas kažkoks privalumas ateityje, pavyzdžiui, gali būti tariamasi dėl sutartų varžybų baigties tam, kad būtų išvengta žaidimo prieš stiprią komandą, stiprų varžovą, arba, pavyzdžiui, kai tariamasi suteikti pranašumą savo komandos nariui tam tikrose grupinėse varžybose.
Kita rūšis – manipuliavimas sporto varžybomis ne dėl sportinių tikslų, kur tikslas yra siejamas su finansine motyvacija, dažniausiai su pasipelnymu iš lažybų. Šiuo atveju, gali būti net nesvarbu, kas laimi, kas pralaimi, nes susitarimas gali būti dėl varžybų eigos. Čia yra svarbu tik gauti maksimalų pelną. Duomenys rodo, kad dauguma susitarimų (90 proc.) dėl sporto varžybų eigos ar baigties yra susiję būtent su statymais lažybų bendrovėse.
Metodų, kaip tai yra daroma, vėlgi yra įvairiausių, tačiau dažniausiai manipuliavimas sporto varžybomis pasireiškia rungtyniavimu žemiau savo galimybių ribos, kuris, paprastai tariant, gali būti suprantamas, kaip tiesiog prastesnis nei sportininkui įprasta pasirodymas.
– Koks yra Lošimų priežiūros tarnybos vaidmuo kovoje su manipuliavimu sporto varžybomis?
– Lošimų priežiūros tarnyba, būdama atsakinga už lošimų kontrolės vykdymą, vykdo manipuliavimo aukšto meistriškumo sporto varžybomis stebėseną, kurios metu yra analizuojami gauti duomenys, kreipiamasi į prižiūrimus ūkio subjektus dėl informacijos ar paaiškinimo pateikimo, konsultuojamasi su užsienio partneriais, kolegomis, na ir, be abejo, esant reikalui, surinkta informacija yra perduodama ikiteisminio tyrimo institucijoms.
Lošimų priežiūros tarnyba taip pat bendradarbiauja su įvairiomis organizacijomis, institucijomis nacionalinių ir tarptautinių sutarčių pagrindais.
2020 m. kovo 5 d. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje buvo pasirašyta atnaujinta bendradarbiavimo sutartis dėl kovos su manipuliavimu sporto varžybomis. Dokumentą pasirašė švietimo ministras Algirdas Monkevičius, vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius Žydrūnas Bartkus, generalinis prokuroras Evaldas Pašilis, Lošimų priežiūros tarnybos direktorius Virginijus Daukšys, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos direktorius Antonis Mikulskis, Policijos departamento generalinis komisaras Renatas Požėla.
Šis atnaujintas susitarimas skirtas Lietuvai rengiantis ratifikuoti Konvenciją dėl manipuliavimo sporto varžybomis. Ratifikavusi Makolino konvenciją, Lietuva prisiims įsipareigojimus efektyviau bendradarbiauti tarptautiniu bei nacionaliniu lygiu tarp suinteresuotų šalių – valstybių institucijų, sporto organizacijų ir lažybų iš sporto organizatorių, siekiant kovoti su nesąžiningomis sporto varžybomis, sukurti nacionalinę platformą.
Taip pat Lošimų priežiūros tarnyba ne vienus metus gilinasi į sutartų rungtynių prevencijos klausimus, dalyvauja renginiuose, mokymuose. Kaip tik spalio pabaigoje vyko Europos studentų teisininkų asociacijos Lietuvos nacionalinės grupės ELSA Lietuva Vilniaus filialo organizuota nuotolinė konferencija „Sporto teisė: Sutartos rungtynės“, kur teko dalyvauti ir būti renginio prelegente, dalintis įžvalgomis ir žiniomis apie esamą situaciją. Taigi, iš tiesų stengiamasi prisidėti prie visuomenės informuotumo didinimo apie šį pavojingą reiškinį.
– Ar patys sportininkai suvokia, kuo rizikuoja įsitraukdami į manipuliacijas sporto rezultatais? Ir ar galima teigti, kad kartą į nesąžiningas lažybas įsivėlęs atletas bus linkęs tai kartoti ir ateityje?
– Iš tikrųjų įsitraukti į susitarimus sporte yra pavojinga. Kai sportininkas vieną kartą sutinka sukčiauti, tampa vis sunkiau atsisakyti bet kokio vėlesnio pasiūlymo, sportininkui gali būti grasinama ar daromas kitoks spaudimas toliau tęsti neteisėtą veiklą.
Įsitraukus į tokius neteisėtus veiksmus rizikuojama karjera, bet kokie įtarimai kenkia sportininko reputacijai, gresia sportinės sankcijos, pavyzdžiui, diskvalifikacija, baudos, baudžiamoji atsakomybė. Nuo 2017 m. turime naujai papildytą Baudžiamąjį kodeksą, kur numatyta atsakomybė už manipuliavimą sporto varžybomis.
Baudžiamojo kodekso 182¹ straipsnis nustato, kad tas, kas neteisėtai paveikė sąžiningą profesionalių sporto varžybų eigą arba rezultatą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.
Sporto pasaulyje yra žinomas ne vienas atvejis, kuomet manipuliuodami sporto varžybomis sportininkai, teisėjai, kiti su sportu susiję asmenys sugriovė savo karjeras. Štai kaip pavyzdį galima paminėti Italijos Calciopoli futbolo aferą, atskleistą 2006 m., kur buvo nustatyta, kad kelios Serie A lygos komandos, tokios kaip „Juventus“, „Lazio“, „Milan“ ir „Fiorentina“, dalyvavo sutartų rungtynių skandale.
Didžiausių kaltinimų sulaukė sėkmingiausia Italijos komanda – „Juventus“. Sankcijų susilaukė ne tik klubas, tačiau ir keli su skandalu susiję asmenys buvo diskvalifikuoti visam gyvenimui.
S. Lee snukerio skandalas atskleistas 2013 m. Didžiojoje Britanijoje. Stephan Lee buvo vienas talentingiausių visų laikų snukerio žaidėjų. 2013 m. atskleista, kad 2008-2009 m. net septynios šio profesionalaus snukerio žaidėjo partijos buvo sutartos. Dėl to Stephan Lee buvo diskvalifikuotas 12 metų.
Kaip greitai galima sugriauti savo karjerą, gerai iliustruoja 2017 m. Malawi byla pagarsėjusi „15 dolerių” pavadinimu. Keturi futbolo teisėjai buvo nubausti visam gyvenimui už tai, kad dalyvavo sutartose futbolo varžybose po to, kai jie gavo tik 20 dolerių už sutartas manipuliacijas, iš kurių 15 dolerių grąžino komandai, kuri juos papirko, kadangi nepavyko paveikti varžybų rezultato.
Nusikaltimas buvo atskleistas, kuomet papirkusi teisėjus komanda, rungtynėms pasibaigus ne taip, kaip buvo sutarta, pareikalavo teisėjų grąžinti jiems sumokėtus pinigus. Teisėjams surinkus 15 dolerių, minėta komanda pranešė kompetentingoms institucijoms apie sutartas varžybas. Tai yra tik keli atvejai, iliustruojantys, kaip gali žlugti sportininko, teisėjo ar kito su sportu susijusio asmens karjera.
– Kaip yra nustatomos sutartos rungtynės?
– Reikia pažymėti, kad bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikoje veikiančiais lošimų organizatoriais pastebime, kad jie vengia siūlyti lažintis dėl tam tikrų įvykių, pavyzdžiui, dėl NKL ar kitų žemesnės lygos rungtynių.
Tačiau tai nereiškia, kad nėra galimi susitarimai manipuliuoti tokiose varžybose. Spėti tokių įvykių baigtis siūlo Azijos lažybų tarpininkai.
Taigi, dažnai manipuliacijos sporte peržengia valstybių sienas, todėl nepaprastai svarbu neapsiriboti vien informacija, ar Lietuvos Respublikoje lošimus organizuojančios bendrovės savo lažybų pasiūloje siūlė lažintis dėl tam tikrų varžybų rezultatų ar eigos, ar ne.
Kalbant apie tai, kaip nustatomos sutartos rungtynės, reikia turėti omenyje, kad tie, kas dalyvauja neteisėtame sandoryje, retai pripažįsta, jog buvo įsitraukę į nešvarius dalykus. Todėl labai svarbų vaidmenį vaidina pranešėjai, veikia pranešėjų sistemos (pavyzdžiui, Tarptautinio olimpinio komiteto, UEFA, E-policijos), kur galima ir anonimiškai pranešti apie galimą manipuliavimo sporto varžybomis atvejį.
Be abejo, vyksta rungtynių monitoringas (stebėsena) tiek prieš varžybas, tiek per, tiek po varžybų. Lažybų stebėsenos bendrovės (Federbet, GLMS, kt.) siunčia įspėjimus, kurie signalizuoja apie koeficientų pokyčius, tam tikrus neatitikimus, kurie pastebėti lažybų rinkose, ir sutelkia atitinkamų institucijų, tarp kurių ir mūsų – Lošimų priežiūros tarnybos – dėmesį į konkrečias rungtynes.
Savo ruožtu stebėseną vykdo ir atitinkamų sporto šakų federacijos, organizacijos, pavyzdžiui, UEFA, TIU (angl. Tennis Integrity Unit) ir kt. Lažybų organizatoriai taip pat turi savo priežiūros sistemas, kaip savo vidaus rizikos valdymo elementą.
Na ir, be abejo, tam tikri atitinkamų teisėsaugos institucijų veiksmai, kuomet jos, įvertinusios rizikas, imasi operatyvinių veiksmų, vykdoma kriminalinė žvalgyba – tai yra tos priemonės, kurios išties yra veiksmingos ir gali padėti nustatyti sutartas rungtynes.
Verta paminėti ir tai, kad kovoje su manipuliavimu sporto varžybomis pripažįstama bendradarbiavimo svarba tarp institucijų ir organizacijų. Tik sujungus jėgas galima pasiekti teigiamų rezultatų.
Daugybė tarptautinių organizacijų prisideda prie kovos su manipuliavimu sporto varžybomis ir daro teigiamą įtaką sporto politikos integralumui. Kaip pavyzdį galima pateikti Tarptautinį olimpinį komitetą, kuris skatina etiško elgesio ir gerojo valdymo populiarinimą sporto judėjime.
– Jūsų manymu, kokią žalą šioje vietoje patiria sportas?
– Sutartomis varžybomis yra iškreipiama sporto sąvoka, kaip asmens veiklos forma, kuria ugdomos asmens tam tikros fizinės savybės, panaikinamas sporto varžybų nenuspėjamumas, kas daro jas mažiau patrauklias tiek patiems sportininkams, tiek žiūrovams.
Dėl to mažėja žiūrovų skaičius, susidomėjimas varžybomis, pajamos iš sporto, kaip ekonominio sektoriaus, mažėja transliacijų, rėmėjų, žiūrovų skaičius. Manipuliacijos yra susijusios su neteisėtos naudos gavimu, kas priskirtina šešėlinei ekonomikai. Galiausiai manipuliavimas sporto varžybomis pažeidžia ir sąžiningų lažybų organizatorių, lošėjų interesus, iškraipo lažybų rinką.
– Kokia teismų praktika užsienyje vykusiose sutartų rungtynių bylose, ar teismai pasitiki stebėsenos sistemos modeliais?
– Kalbant apie Tarptautinio sporto arbitražo teismo praktiką dėl bylų, susijusių su manipuliavimu sporto varžybomis, tai trumpai galima paminėti tik tai, kad tų bylų nėra labai daug.
Tai yra sąlygota finansinių priežasčių. Kiek teko domėtis ir skaityti šio teismo išaiškinimus, tai iš tiesų galima pastebėti, kad apeliaciniai nubaustų sportininkų skundai dažniausiai nėra tenkinami. Bet iš esmės, mano nuomone, teismas palaiko griežtą poziciją sankcijų klausimu, teismas pasitiki stebėsenos sistemos modeliais, išaiškinimai dėl įrodinėjimo standarto taikymo drausminėse ir baudžiamosiose bylose yra labai reikšmingi.
Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad drausminėse bylose įrodinėjimo standartas yra užtikrinta tikimybių pusiausvyra ir daroma prielaida, kad, esant įrodymų persvarai, bus labiau tikėtina, jog numatytas pažeidimas buvo padarytas.
– Kokie įvykiai, jūsų nuomone, didina susitarimų dėl varžybų baigties riziką lažybose?
– Tai pirmiausiai išskirčiau lažybas „gyvai”. Būtent tokio pobūdžio lažybos kelia riziką, nes jose dalyvaujantys asmenys gali pasinaudoti didesnėmis lažybų ribomis ir tokiu būdu maksimaliai padidinti savo pelną, stebėsenos sistemoms nespėjus sureaguoti.
Kita rizikinga grupė statymų sietina su įvykiais, kurie silpnai koreliuoja su galutiniu rungtynių rezultatu, pavyzdžiui, kuris žaidėjas gaus geltoną kortelę.
Taip pat verta paminėti lažybas dėl tam tikrų rūšių sporto renginių: pavyzdžiui, draugiškas rungtynes, rungtynes žemesnėse lygose. Taip yra todėl, kad ne tokiose svarbiose varžybose trūksta stebėsenos, jos ne taip atidžiai stebimos ir tai didina manipuliavimo sporto eiga ar rezultatais galimybę.
