Šiuos mitus apie lošimą yra girdėjęs daugelis: štai kaip viskas yra iš tiesų

„Jaučiu, kad šiandien laiminga diena – tiesiog žinau, kad laimėsiu“. „Jei dar pažaisiu, atsiimsiu, ką pralošiau." Lošėjai mėgsta mistifikuoti azartinius žaidimus. Nors loterijų ir lošimų automatų rezultatas yra visiškai atsitiktinis, kurio negalima paveikti, lošėjai tiki turintys specialią strategiją, kuri padės laimėti. „Delfi“ kalbinti Lošimų priežiūros tarnybos specialistai paneigia egzistuojančius mitus ir sako, kad lengvų pinigų iliuzija bei neatsakingas lošimas veda ne tik į finansų krizę.

Prilipinti magnetai ir prietaisais valdomi ruletės stalai

Lošimų priežiūros tarnybos Lošimo įrenginių tipų tvirtinimo ir registro skyriaus vyriausioji specialistė Justina Maželytė sako, kad lošimo automatai visuomet buvo apipinti įvairių legendų bei mitų, kuriuos nėra sunku paneigti.

„Vienas iš dažniausių mitų – lošiant rulete, besisukantis ruletės ratas yra stabdomas magnetu arba specialiu pedalu, kurį nuspaudžia krupjė, taip parinkdamas, kurioje vietoje sustos rutuliukas“, – sako J. Maželytė ir iškart paneigia šį susiformavusį mitą. Pasak specialistės, lošimo namuose esančias ruletes sudaro ruletės stalas ir ruletės ratas, kuris susideda iš surenkamo cilindro (jo viduje yra pasukamas diskas ant vertikalios ašies), o ruletės diskas – iš skaičių skyrių skirtukų. Visos šios dalys, kaip ir ruletės rutuliukas, yra pagaminti iš medžiagos, atsparios magnetinio lauko poveikiui.

J. Maželytė pabrėžia, kad kiekviena Lietuvoje eksploatuojama ruletė yra kartą per metus tikrinama ir sertifikuojama akredituotų įstaigų (laboratorijų), kurios įvertina ir nustato, ar ruletė atitinka jai keliamus reikalavimus. Tik tada laboratorija jai išduoda metus galiojantį sertifikatą. Šios ruletės taip pat yra pažymėtos serijiniais numeriais ir Lošimų priežiūros tarnybos išduotais specialiais tapatumo ženklais, kurie lošėjams garantuoja, kad jie lošia patikrintomis, sertifikuotomis ir Lietuvos lošimo įrenginių registre registruotomis ruletėmis.

Dar vienas mitas, kad ruletės stalas ir kiekvienas laukelis turi svarstykles, kurios pajutusios padėtus žetonus ant laukelio, šią informaciją perduoda kompiuteriui, reguliuojančiam ruletės ratą ir neleidžia kamuoliukui įkristi į tuos skaičių laukelius, kur pastatyti didesni statymai. J. Maželytė patikina, kad ruletė yra horizontali ir tvirtai laikanti pusiausvyrą jai besisukant, o ruletės rutuliuko forma, masės centras jame bei ruletės skirtukų forma užtikrina tai, kad lošimo rezultatas visada būtų atsitiktinis, aiškiai matomas ir nedviprasmiškas.

Reikia tik žinoti, kiek pinigų įdėti į automatą

Lošimų priežiūros tarnyba taip pat dažnai gauna skundų, kuriuose nurodoma, kad lošėjai sumetė didelę sumą pinigų į lošimo automatą (ir taip turėjo išaugti tikimybė laimėti), tačiau nieko taip ir nelaimėjo. Taip pat sklando mitų, kad automatus galima paveikti išoriškai elektroniniais prietaisais.

„Lošimo automato atsitiktinių skaičių generatoriaus, parenkančio lošimo baigtį, tikslumas yra 95 procentai arba daugiau. Generatorius yra atsparus bet kokiam išoriniam poveikiui, įskaitant elektromagnetinius ir radijo dažnių trikdžius. Visus šiuos procesus vėlgi testuoja laboratorijos“, – paaiškina pašnekovė.

Lošimo įrenginiai, pasak pašnekovės, yra skirstomi į A ir B kategorijų lošimo automatus. A kategorijos automatų procentinė laimėjimų fondo dalis, skaičiuojama viso lošimo automato gyvavimo laikotarpiu, yra nuo 90 proc. iki 100 proc., o B kategorijos – nuo 80 proc. iki 100 proc. Lošimus organizuojančios bendrovės priklausomai nuo lošimo automato kategorijos ir tipo gali šiuos nustatymus keisti minėtų procentų ribose. Bet koks kitas įrenginių reguliavimas yra draudžiamas. Lošimų priežiūros tarnyba nuolat tikrina azartinius lošimus organizuojančias bendroves ir jų eksploatuojamus įrenginius.

Lošimų priežiūros tarnyba atlieka tik vieną funkciją

Dar vienas klaidingas įsivaizdavimas, susijęs su lošimų rinka ir Lošimų priežiūros tarnyba – tai, kad šios įstaigos pagrindinė ir kone vienintelė funkcija – probleminių lošimų prevencija. Ir nors su tarnybos vykdoma prevencija azartinių lošimų srityje tėra susijusios tik 2 iš 45 įstaigos funkcijų, šis mitas vis dar gajus.

Lošimų priežiūros tarnyba ne tik aktyviai dalyvauja rengiant teisės aktų projektus, kuriais nuolat stiprinama lošimų ir loterijų organizatorių priežiūra bei užtikrinama žaidėjų ir lošėjų teisių apsauga, bet ir vykdo kitas jai pavestas funkcijas, tokias, kaip asmenų skundų nagrinėjimas ir konsultavimas, loterijų ir lošimų organizatorių veiklos (tarp jų ir finansinės) tikrinimas ir priežiūra. Be to, ši tarnyba išduoda loterijų ir lošimų veiklos licencijas, taip pat leidimus organizuoti lošimus tiek fizinėse lošimų vietose, tiek internetu.

Be visų jau išvardintų funkcijų, tarnyba tvarko ne tik Lietuvos lošimo įrenginių, bet ir Apsiribojusių savo galimybę lošti asmenų registrus, atlieka įrenginių fizinis tikrinimus, įgyvendina pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevenciją azartinių lošimų srityje, atlieka manipuliavimo aukšto meistriškumo sporto varžybomis stebėseną ir kontrolės veiksmai. Daug pasiekta ir bendradarbiaujant šiose srityse tarptautiniu lygmeniu.

Visi lošimai vyksta kazino

Lošimo namai (kazino) ir lošimo automatų salonai niekuo nesiskiria, dėl ko kiekvienas lošimo automatų salonas lošėjų gali būti prilyginamas kazino. Tai dar vienas mitas, kurį nesudėtinga paneigti: Nepaisant to, kad kai kurių bendrovių, organizuojančių lošimus lošimo salonuose pavadinime yra žodis “kazino”, šiose vietose vykdomi lošimai nėra identiški“.

Lošimo namai (kazino) – vieta, kurioje pagal patvirtintus lošimo reglamentus organizuojami stalo lošimai (ruletė, kortų, kauliukų lošimai), lošimai A kategorijos automatais. Tuo tarpu, automatų salonas – vieta, kurioje pagal patvirtintą lošimo reglamentą organizuojami lošimai B kategorijos automatais. Kitaip tariant – automatų salonuose nėra galimybės lošti stalo lošimų, tai pat juose esantys lošimo automatai yra riboto laimėjimo. Skiriasi reikalavimai tiek patalpoms, tiek verslo organizavimui, taip pat skiriasi ir amžiaus cenzas – į lošimo namus (kazino) įleidžiami asmenys nuo 21 metų, o į lošimo automatų salonus gali užsukti 18 metų sulaukę asmenys.

Kitas statymas tikrai bus sėkmingas

Lošimų priežiūros tarnybos specialistai psichologai Olegas Mackevič ir Tatjana Veromej sako, kad mitais apaugusios ir daug rimtesnės problemos, su kuriomis susiduria lošiantys asmenys.

Psichologai sako – lošimas sukurtas taip, kad įtrauktų lošėją, tad mitas, kad lošimas negali sukelti priklausomybės iš esmės yra neteisingas. Tai specifinė pramogos rūšis, kuri tam tikriems asmenims tikrai sukels labai skausmingų patirčių, su kuriomis tvarkytis bus pakankamai sudėtinga.

Lošėjai, turintys polinkį į priklausomybes, pasak psichologo O. Mackevič, paprastai turi du specifinius įsitikinimus: „Lošėjai tiki, kad jiems sekasi arba tuoj pasiseks ir kad jų sėkmei turi įtakos tam tikros specialių lošimo įgūdžiai bei žinios. Tokios nuostatos labai būdingos probleminiams lošėjams ir net tiems, kas tik pradeda pramogauti lošdami. Lošiant klaidinga manyti, kad jei praeityje nesisekė, tai ateityje tikrai pasiseks arba atvirkščiai. Tikėjimas, kad kada nors pavyks atsilošti, nepaisant to, kad prarastos nemažos pinigų sumos, vienas dažniausių probleminių lošėjų "pakeleivių". Faktas yra tas, kad šansai ir galimybės yra matematinės tikimybės ir jų jokiu būdu nevaldo metafizinės sėkmės jėgos, kurių nei išmatuosi, nei paskaičiuosi“.

Kai kurie lošėjai sako, kad lošimas yra tiesiog būdas užsidirbti pinigų. Tačiau pasak psichologo, per dešimt darbo su lošėjais metų jam neteko matyti lošėjų, kurie lošdami prieš sistemą užsidirbo, tačiau tikinčiu šiuo mitu - daug. Laimėjimų fazėje lošėjams būdingi tam tikri išlošimai, tačiau prisiminimai apie juos išlieka ilgam ir tik pastiprina tikėjimą mistiniu išlošimu. Nenuginčijamas faktas kurį svarbu įsisąmoninti, kad probleminis lošėjas pralošia ne dėl sėkmės stokos, o dėl to, kad jam išlošimas jau nėra svarbus, jam svarbus lošimo procesas, kurios jis nenori nutraukti ir tęsia, kol nebelieka lėšų.

„Lošdamas toliau, susigrąžinsiu visus praloštus pinigus“ – dar vienas mitas. Faktas, pasak psichologo, yra tas, kad ilgalaikėje perspektyvoje pralošia beveik visi, tačiau pramogos lošėjai geba laiku atsitraukti nuo lošimo, dėl to jų netektys yra labai nežymios. Jeigu žmonėms, neturintiems priklausomybės nuo lošimų, būna aišku, kada reikia sustoti, tai probleminiai lošėjai to padaryti negali – jie vis grįžta, vedami neracionalių įsitikinimų apie būsimą didelę pergalę.

Psichologas kviečia atkreipti dėmesį ir į paauglius, kurie yra labiau pažeidžiama grupė, nei suaugusieji, todėl svarbu kalbėtis su jais apie probleminį lošimą ir padėti ugdyti tinkamas nuostatas į azartinius lošimus.

Lošimai yra finansinė problema

Psichologė T. Veromej sako, kad priklausomybė nuo lošimų yra ne tik tai, ar žmogus laimės, ar pralaimės. Žmonės, turintys priklausomybę nuo azartinių lošimų, lošimu bando susidoroti su skausmingais jausmais ar išgyvenimais. Problemų turintys lošėjai, lošimų metu tarsi atsijungia nuo juos supančių rūpesčių. Dažniausiai tokiems žmonėms svarbus pats lošimo procesas, kuris suteikia pasitenkinimą. Pinigai tai tik priemonė, kuri padeda to pasitenkinimo siekti.

„Turintys pinigų ir juos tokiu būdu leidžiantiems žmonėms periodiniai lošimai neatrodo problema. Visgi, finansiniai nuostoliai yra tik vienas iš daugelio neigiamų priklausomybės lošimams padarinių. Priklausomybė nuo lošimų sukelia daugiau problemų ir jos gerokai viršija finansinius nuostolius. Žmonės, kovojantys su šia priklausomybe, dažnai išgyvena santykių krizes šeimoje, darbe, draugų rate, nepaiso įsipareigojimų, taip pat patiria daug dvasinių kančių, neretai turi minčių apie savižudybę. Kadangi lošimams reikalingi pinigai, probleminiai lošėjai įsivelia į skolas. Pradžioje skolinasi artimųjų ir draugų rate, vėliau ieško kitų pinigų gavimo būdų. Natūralu, kad siekiant slėpti savo lošimą ir dėl jo susidariusias skolas, lošiantieji įsivelia į melą, dėl to tik dar labiau suprastėja santykiai artimųjų rate, tokiu žmogumi nepasitikima, vengiama bendravimo su juo. Įprasta veikla ir atsakomybės tampa nepaisomos dėl laiko, reikalingo priklausomybei patenkinti“, – sako psichologė.

Galima pastebėti ir kitas problemas: sutrinka miegas, padidėja irzlumas, žmogus mažiau savimi rūpinasi, taip pat gali atsirasti ir gretutinių psichinės sveikatos sutrikimų: depresija ar nerimo sutrikimas.

Jei žmogus nenorės, niekas jam nepadės

Pasak psichologo O. Mackevič, daugelis probleminių lošėjų turi ir nelošimo periodų ir tuo metu gali atrodyti, kad problema pasitraukė, išsisprendė. Tačiau svarbu žinoti, kad lošimų priklausomybė yra lėtinė liga, kuriai būdingi atkryčiai, todėl jei lošėjas nesiekia pagalbos, anksčiau ar vėliau jis grįš prie lošimo.

„Egzistuoja toks mitas – jei žmogus nenorės, tai niekas jam nepadės. Jis gana populiarus visuomenėje ir taikomas skirtinguose temose, tačiau, jei kalbame apie probleminį lošimą, tai vien noro tikrai nepakanka. Retas probleminis lošėjas nenori pagalbos. Jis nori neturėti skolų, nori nelošti, nori būti nepriklausomu, tačiau pagrindinio dalyko, kurio trūksta dažniausiai, kad noras būtų įgyvendintas, tai – veiksmo. Psichologas kartu su lošiančiuoju padeda parinkti tinkamą „veikimo" strategiją, siūlo veikiančias pagalbos priemones“, – sako O. Mackevič, susidurdamas su dar viena netinkama nuostata - kam eiti pas psichologus, kai pats sau esi geriausias psichologas. Tokių nuostatų turintys klientai dažnai nustemba, kai sužino, kad ir psichologai savo problemas sprendžia su kitais psichologais. Psichologas dažniausiai tokių klientų klausia: „O kas yra, kad tiek laiko Jūsų problemos dėl lošimų nesisprendžia, o tik stiprėja?".

Pašnekovas paneigia dar vieną mitą – psichologas visada dirba vienas ir tik jis pats geriausiai žino, ko reikia jo klientui: „Psichologas gali turėti prielaidų, hipotezių, minčių, tačiau vienas jis yra bejėgis. Yra gera patarlė – „Arklį gali atvesti prie upės, tačiau nepriversi iš jos gerti". Klientas gali nenorėti eiti pasirinkta kryptimi, galų gale jis net turi teisę nenorėti sveikti, štai čia ir prasideda psichologo darbas – palaikyti, išgirsti, tikslintis, koks realus kliento poreikis konsultacijos eigoje ir kaip jis kinta, ar jie kartu eina pasirinktu keliu, ar visgi verta ieškoti kitos krypties. Suprantama, kad psichologo žinios, vidinė parengtis, įgūdžiai labai svarbūs įrankiai, tačiau jie nėra tiek galingi, kad be kliento tiesioginio įsitraukimo būtų galima tvarkyti jo problemas. Kai kuriais atvejais tenka įtraukti ir kitų psichinės sveikatos specialistų, pavyzdžiui psichiatrų, kurie siekdami pagerinti vienokias ar kitokias paciento būsenas gali skirti medikamentinį gydymą, ko psichologai tikrai negali“.

Pagalba reikalinga ne tik lošėjui

Psichologė T. Veromej sako, kad kiekvienas asmuo, turintis priklausomybę nuo lošimų, gali pasveikti, jausdamas artimųjų paramą, turėdamas reikiamą pagalbą ar norėdamas tą pagalbą priimti: „Deja, nutraukti patologinį lošimą neretai neužtenka vien valios, juk jeigu jos pakaktų, žmonės būtų sustoję patys iki kol jų gyvenimą pražudo nevaldoma aistra. „Sėkmingo pasveikimo nuo priklausomybės nuo lošimo raktas yra gydymas, kuris padeda nustatyti ir spręsti pagrindines problemas, sukeliančias tokį elgesį“. Tai grįžtant prie mito apie „pats sau psichologas", net turint gerus savianalizės įgūdžius, siekdami pokyčių mes linkę save pasaugoti ir kartais neprieinam iki tinkamų, efektyvių sprendimų, tokiu būdu atimame iš savęs galimybę keistis ir sveikti. Dėl to visuomet kviečiu emociškai sunkių klausimų nepalikti savieigai, o priešingai – aktyviai ieškoti pagalbos pas specialistus.

Psichologė susiduria su lošiančiųjų artimaisiais, kuriuos dažniausiai apima dviprasmiai jausmai: nuo gailesčio, gėdos iki pykčio. „Ko nereikia daryti artimiesiems, tai moralizuoti, pamokslauti, grasinti, priekaištauti, tyčiotis ar ignoruoti problemą, ją slėpti. Taip pat nuolaidžiauti, versti gydytis, atsiriboti ar mokėti skolas už lošiantįjį. Gydymas yra procesas, sprendimas nelošti nereiškia, kad žmogus sugebės sustabdyti lošimą. Kylant abejonių dėl savo veiksmų tinkamumo, svarbu nelikti vieniems ir kuo greičiau kreiptis pagalbos į specialistus, suformuoti ne tik pagalbos strategiją, bet ir apsaugoti save nuo susitapatinimo su lošiančiojo problema, - pataria psichologė ir sako, kad tai dar vienas mitas, kuris siejamas su lošiančiųjų artimaisiais, kad pagalba reikalinga tik lošėjui.

„Pagalba be galo svarbi ir lošiančiojo artimiesiems, kadangi jie retai siekia pasirūpinti savimi ir visą „gelbėjimo misiją" nukreipia išimtinai į lošiantįjį. Pagalba artimiesiems gali būti individualios konsultacijos, grupinė terapija arba savitarpio paramos grupės“, - teigė T. Veromej.