Vienas būdų šiai problemai spręsti – purvasaugiai, gerokai palengvinantys gyvenimą kelyje darganotu oru. Štai ką turėtų žinoti lengvųjų ir krovininių transporto priemonių savininkai.
Žigulių ir moskvičių laikais prieš kiekvieną valstybinės techninės apžiūros sesiją vairuotojai sukdavo galvas, kaip spręsti pamestų arba suplyšusių purvasaugių problemą. Šis elementas būdavo privalomas. Radikaliai pasikeitus šalies automobilių parkui, Kelių eismo taisyklėse, taip pat ir techninių apžiūrų nuostatuose, apie šią detalę nebeliko nė žodžio.
Techninių ekspertizių įmonės „Transporto studijos“ direktoriaus pavaduotojas Ramūnas Vėlavičius, komentuodamas oficialų požiūrį į purvasaugius, sakė, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai numato prievolę naudoti purslų taškymo ribojimo sistemas tik komerciniam transportui.
„Norminiuose dokumentuose užfiksuota, kad, jei automobilio kėbulo projekcija kelyje dengia ratų projekciją, naudoti purvasaugių nereikia. Kadangi būtent taip sukonstruoti beveik visi vakarietiški automobiliai, bazinės komplektacijos modeliai purvasaugių neturi“, – aiškina R. Vėlavičius.
Viena priežasčių, dėl kurių anksčiau būdavo reikalaujama naudoti purvasaugius – siekis sumažinti iš po ratų „išspjaunamų“ ir galinčių iškulti iš paskos važiuojančių automobilių žibintus ar stiklus akmenų riziką. Tačiau važinėjant kokybiškais keliais, kurių paviršius švarus, tokios rizikos iš esmės nėra.
Kita vertus, technikos ekspertai pastebi, kad purvasaugiai gerokai sumažina abrazyvinį poveikį mašinos kėbului (ypač slenksčiams), o sumontuoti prie galinių ratų mažina galinio lango užterštumą. T. y. lengvųjų automobilių purvasaugių funkcinė reikšmė nepelnytai devalvuota.
Dar daugiau problemų gali išspręsti arba, priešingai, sukelti sunkvežimiai, jei jų purvasaugiai „nedirba“ taip, kaip turėtų. Kokie reikalavimai ir kodėl keliami komerciniam transportui?
„Vilkiko su puspriekabe bendras ilgis paprastai siekia maždaug 16 metrų, o kai kuriais atvejais 25 metrus. T. y. toks junginys yra nuo trijų iki penkių kartų ilgesnis už daugelį lengvųjų automobilių. Jei transporto priemonės juda paisydamos KET, tarp tokių mašinų yra sąlyginai nedidelis greičių skirtumas ir net automagistralėje aplenkti sunkvežimį gali užtrukti keliolika sekundžių, per kurias įveikiamas iki 200 metrų atstumas.
Jei 5-8 ašimis į kelio paviršių besiremiantis sąstatas neturi tvarkingų purslų taškymo ribojimo sistemų, lietingu oru toks lenkimo manevras tampa dideliu lengvojo automobilio vairuotojo galvos skausmu: visą šį laiką jis juda itin prastai matydamas, kur važiuoja“, – teigia bendrovės „Transporto studijos“ direktoriaus pavaduotojas.
Pasak R. Vėlavičiaus, sprendžiant šią problemą numatoma, kad sunkvežimiai, jų priekabos bei puspriekabės privalo turėti purslų taškymo ribojimo sistemas. Jos paprastai būna sudarytos iš 4 dalių (kiekvienam vienam ratui) ir „dirbti“ taip, kad automobiliui judant nuo kelio paviršiaus pakeliamas purvas kuo mažiau sklistų ir nekomplikuotų matomumo kitiems eismo dalyviams.
Kokius purslų taškymo ribojimo sistemos trūkumus dažniausiai fiksuoja TA centruose dirbantys kontrolieriai ir kaip jie atsiranda? R. Vėlavičiaus teigimu, viršutinės purvasaugių sekcijos paprastai sulaužomos netinkamai naudojant pneumatinę pakabą (pakeliamas ašis) ar manevruojant statybų aikštelėse.
Vengdami tokių nemalonumų vairuotojai kartais tiesiog išmontuoja viršutinę purvasaugio sekciją ir važinėja be jos. Deja, virš tokio „nuogo“ rato esanti puspriekabė purvasaugio funkcijos neatlieka – pro užsklandos neturintį tarpą taškomas purvas, apsunkinantis kitų eismo dalyvių darbą kelyje.
Techninės apžiūros metu bent vieną iš purslų taškymo ribojimo sistemos fragmentų „praganęs“ sunkvežimis ar vilkikas su puspriekabe laikomas turinčiu didelių trūkumų ir būna priverstas vizitą į TA centrą kartoti.