Lietuvos Vyriausybė padeda gyventojams kaupti senatvei mokant kasmėnesines įmokas „Sodrai“ bei kaupiant antrojoje ir trečiojoje pakopose. Kai kurie gyventojai, norėdami senatvėje gauti daugiau pinigų, investuoja dabar pasikliaudami ilgalaikėmis investicijomis. Deja, ne visiems pakanka žinių bei disciplinos, kad galėtų investuoti bent po truputį.
„Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė sako, kad kuo anksčiau pradedama kaupti savo ateičiai, net ir mažomis sumomis, tuo didesnę sumą galima sutaupyti. Pati geriausia praktika būtų pradėti kaupti tada, kai įsidarbinama pirmajame darbe. Jauname amžiuje galima investuoti gana plačiai, išnaudojant ne tik specialiai pensijai skirtus instrumentus, taip pat ir rizikingiau, nes prieš akis – ilgas laikotarpis, rizika išskaidoma, todėl uždirbama daugiausia.
Jai pritaria ir ekonomistas, profesorius Teodoras Medaiskis – sako, jog tokiu atveju kaupimo laikotarpis bus ilgesnis, mažiau reikės kasdien atimti iš skirtų einamojo vartojimo poreikiams, tikėtina, kad per ilgesnį laikotarpį pensijų fondai, investuodami kaupiamąsias lėšas, dalyviui uždirbs daugiau.
Norint gero gyvenimo ateityje – būtina investuoti dabar
Jeigu norima senatvėje pajamų gauti iš skirtingų šaltinių, geriausia – pradėti investuoti. Anot J. Cvilikienės, investavimas, kai norima gauti grąžą sulaukus pensijos, labiausiai priklauso nuo amžiaus, kiek liko iki pensijos ir kiek ilgai pinigai bus investuojami. Taip pat svarbu tai daryti reguliariai, įvertinant savo žinias ir gebėjimus. Jauni žmonės mėgsta gilintis į akcijų rinkas, kriptovaliutas, kitus instrumentus, lengviau toleruoja riziką, nori išmokti naujų dalykų ir turi daugiau laiko skirtingoms priemonėms išbandyti.
„Reikia pripažinti, kad dirbantis žmogus, kuris nėra susijęs su finansų pasauliu, greičiausiai, neturės tam laiko ir pakankamai žinių. Tokiu atveju geriausia investuoti į mažiau įsitraukimo reikalaujančias priemones, rinktis periodinį investavimą į fondus, kurie jau yra subalansuoti, kur numatoma rizika, grąžos ir kiti svarbūs dalykai. Verta pagalvoti ir apie gyvenimo ciklo pensijų fondus, kuriuose investicijos subalansuotos ir dinamiškai keičiamos pagal investuotojo amžių: artėjant link pensijos, rizika ir akcijų dalis fonde palaipsniui mažinama, o obligacijų ir kitų saugesnių investavimo instrumentų dalis didinama. Tinkamas instrumentas šiam tikslui pasiekti yra trečiosios pensijų pakopos fondai“, – kalbėjo banko atstovė.
Pasak jos, atsidėti nemažą sumą ateičiai per ilgesnį laiką gali bene kiekvienas. Kiekvienam reikėtų sau užduoti klausimą – ką daryčiau, jeigu nuo kito mėnesio uždirbčiau 45 proc. sumos, kurią uždirbdavau iki šiol? Nors senatvėje, greičiausiai, sumažės finansiniai įsipareigojimai arba jų neliks, 500–600 eurų vis tiek yra mažai. Tam, kad galėtume gyventi oriai, reikėtų gauti bent 70 proc. buvusių pajamų. Tą pasiekti galima nuolat investuojant ir kaupiant, kai yra galimybių.
Pasak profesoriaus, oriam gyvenimui senatvėje reikėtų dar daugiau. Būtų gerai, kad socialinis draudimas garantuotų 60 proc. buvusių pajamų, o kaupimas –dar bent 20 proc.: „Didesnė BVP dalis pensijoms leistų bent jau artėti prie tokio tikslo. Tačiau pagrindinis ir bene vienintelis kelias senėjančioje visuomenėje – pasiekti aukštesnį dirbančiosios kartos produktyvumą dėl pažangesnių technologijų, dirbtinio intelekto. Pensininkus aprūpina ne apskaitos vienetai „Sodroje“ ir ne pinigai fonduose, o tai, kiek dirbančioji karta pajėgia pagaminti produkto ir kiek ji linkusi juo dalintis su vyresniąja.“
Pensijų kaupimas pakopose turi ir privalumų, ir trūkumų
Pastaruoju metu ypač daug diskutuojama apie kaupimo pensijai 2 ir 3 pakopose privalumus bei trūkumus. J. Cvilikienė pastebi, kad didžiausias trūkumas – dažnas sistemos keitimas. Žmonės skiria laiko pasigilinti, įvertina egzistuojančią tvarką, mokestinę aplinką ir priima sprendimus, tikėdamiesi, kad jau atliko šį svarbų darbą – pasirūpinti saugesne savo senatve.
„Tačiau sistema vis keičiama arba mes nuolat diskutuojame, ką reikėtų joje reformuoti. Tai neprideda pasitikėjimo ir kai kuriuos apskritai atbaido nuo papildomo kaupimo senatvei. Kalbant apie pensijų pakopų privalumus, įvardinčiau valstybės paskatas gyventojams, kurie kaupia papildomai. Taip pat gerai, kad yra galimybių į pensijų kaupimą įsitraukti darbdaviams ir taip prisidėti ne tik prie šiandieninės savo darbuotojų gerovės, bet ir prie jų saugumo ateityje. Dabartinės infliacijos aplinkoje nebuvo geresnio instrumento negu kaupimas trečiojoje pakopoje su galimybe susigrąžinti 20 proc. mokesčių, – tai padeda išsaugoti santaupų vertę“, – kalbėjo banko Finansų instituto vadovė.
T. Medaiskis pažvelgė į pakopas kiek detaliau: „Privalumu laikyčiau tai, kad kaupimas vis dėlto padeda padidinti pensiją senatvėje, na, ir bent kiek disciplinuoja – neleidžia visų gaunamų pajamų išleisti einamiesiems poreikiams, argumentuojant „senatvės aš nesulauksiu“. Kaip trūkumą galima įvardinti tai, kad dabartinės anuitetinės išmokos iš pensijų fondų atrodo per menkos, lyginant su pirmosios pakopos (socialinio draudimo) pensijomis. Tai lemia perpus mažesnė negu socialiniam draudimui įmoka, skirta kaupti, be to, ta įmoka buvo mokama tik 20 metų (o reikėtų 40 metų – visą darbingą dalyvio laikotarpį), negana to, įmoka dar ir visaip per tuos metus buvo kaitaliojama. Tačiau bene labiausiai santykinai nedidelį išmokos iš kaupimo sistemos dydį nulėmė spartus darbo užmokesčio (o dėl to ir socialinio draudimo pensijų) augimas, kurio jokia sisteminga investicinė pensijų fondų veikla nepajėgė pasivyti. Tačiau amžinai taip nebus – manau, tokio spartaus atlyginimų augimo nepavyks išlaikyti.“
Pašnekovas tvirtina, kad dabartinė kaupimo sistema taikoma visiems žmonėms daugiau ar mažiau vienodai. Tačiau žmonės – nevienodi. Dalis atsiduria situacijose, kuriose sukauptas lėšas gyvybiškai svarbu panaudoti „čia ir dabar“, o ne ateityje. Dalis būtų linkę investuoti savarankiškai į rinkos aktyvus, nekilnojamąjį turtą, tačiau dauguma, tikriausiai, to nemokėtų ir nenorėtų daryti, o labiau pasikliautų profesionaliais pensijų fondų investuotojais. Iš čia kyla pirmųjų priekaištai, kad jiems neleidžiama laisvai (ir, kaip jiems atrodo, naudingiau) disponuoti savo lėšomis. Tokį sistemos nepakankamą lankstumą galbūt irgi galima laikyti jos trūkumu.
Būsimi senjorai nebūtinai gyvens geriau
Svarbiausias klausimas, kalbant apie kaupimą pensijai, regis, yra toks – kaip pasiekti, kad būsimi senjorai gautų daugiau pajamų, ir ar įmanoma, jog jie gyvens geriau? Dabartinės pensijos priklauso nuo daugybės aplinkybių, ir tai rodo, kad būtina elgtis kitaip, jeigu nenorime atsidurti dabartinių pensininkų vietoje. Dabartinės pensijos susijusios su sumokėtais mokesčiais, atlyginimo dydžiu, darbo stažu, o anksčiau buvo kur kas populiaresni atlyginimai „vokeliuose“ bei gyvenimas „čia ir dabar“.
„Liūdna, kad bendraudama su jaunais žmonėmis vis dar išgirstu klausimą – kodėl reikia mokėti mokesčius ir deklaruoti visas pajamas, jeigu dėl to mažėja mano galimybės dabar? Tačiau nemokant mokesčių apvagiama ne tik valstybė, bet ir pats žmogus bei jo gyvenimo kokybė senatvėje. Svarbu pabrėžti, kad šiandieniniai mūsų pensininkai neturėjo tokių galimybių kaip dabartiniai Skandinavijos šalių ar kitų išsivysčiusių valstybių gyventojai rūpintis savo finansine gerove ir papildomai kaupti būsimai pensijai, kaip tą gali daryti dabartiniai dirbantys žmonės“, – sakė J. Cvilikienė.
Ji pridūrė, kad nors dabar gyvenimo kokybė – geresnė, pajamos – didesnės, nebūtinai būsimieji pensininkai gyvens geriau nei dabartiniai. Viskas priklauso nuo to, ką kiekvienas daro dabar ir kiek atsakomybės už savo ateities gerovę prisiima. Svarbu užsitikrinti kelis pajamų šaltinius pensijai: pavyzdžiui, šalia „Sodros“ (pirmosios pensijų pakopos) kaupti papildomų lėšų pensijai antrojoje pensijų pakopoje, atsidedant 3 proc. nuo savo atlyginimo ir dėl to gaunant papildomą valstybės įmoką – 1,5 proc. nuo šalies vidutinio atlyginimo. Taip pat tikslinga kalbėtis ir tartis su savo darbdaviu, kaip ir kiek jis galėtų prisidėti prie darbuotojo pensijos kaupimo. Pusė Lietuvos gyventojų vis dar neturi jokių santaupų, nesirūpina ateitimi ir tikisi, kad jiems padės valstybė. Ta dalis, kuri rūpinasi savimi, tikrai gyvens geriau.
T. Medaiskis papildė, kad Lietuvos sistemos nebereiktų keisti: „Pats geriausias automobilis, kaip jį bemodifikuotume, nevažiuos, jei neįpilsime degalų ar neįkrausime akumuliatoriaus. Beveik perpus atsiliekame nuo ES vidurkio pagal senatvės pensijoms skiriamų lėšų dalį nuo BVP. Reikėtų nuosekliai didinti šią dalį. Ar būsimi senjorai gyvens geriau, priklauso nuo daugelio aplinkybių – nuo bendrų geopolitinių, demografinių iki Lietuvos politikų prioritetų.“