Gyti, aviacijos srityje esate labai nemažai metų – kiek pats jų skaičiuojate? Ir kodėl būtent ši sritis yra jūsų pasirinkimas? Ar planavote dirbti būtent tokiame sektoriuje?
Į aviaciją pasukau neplanuotai. Ilgą laiką galvojau, kad seksiu tėčio giminės linija ir būsiu karininku. Daug metų tiesiogine to žodžio prasme praleidau gyvendamas karinės infrastruktūros sąlygomis. Bet atėjus laikui stoti į universitetą ir pasirinkti profesiją supratau, kad nenoriu. Tada prasidėjo rimtas galvos skausmas, ką gi toliau daryti, į kurią pusę savo gyvenimą pasukti. Sprendimo reikėjo čia ir dabar. Variantų buvo daug, bet norėjosi ko nors tikrai įdomaus, kad būtų motyvacijos mokytis, stengtis sužinoti, gilintis. Nenorėjau tiesiog pabaigti universitetą dėl diplomo. Vieną dieną pamačiau Antano Gustaičio aviacijos institutą (AGAI) prie VGTU ir suveikė vadinamasis aviacinės romantikos prieskonis. Įstojau į aviacijos mechaniką. Atsakant į klausimą, kiek laiko esu aviacijos srityje, mintyje turiu du skaičius – skaičiuojant su studijomis tai yra 21 metai, o skaičiuojant nuo pirmojo darbo šioje srityje praėjo 17 metų. Pirmasis mano darbas buvo perono agento antžeminės priežiūros kompanijoje, studijuojant trečiame kurse.
Daugeliui žmonių aviacija atrodo tolima, pernelyg sudėtinga, kažkiek romantizuojama, kaip ir pats sakėte. Kiek čia to sudėtingumo ir kiek romantikos?
Aviacija nėra raketų mokslas – taip atsakau, kai kas nors paklausia, kiek sunku mokytis, dirbti, nuo ko ir kaip pradėti. Kaip ir visur, taip ir čia – reikia noro, pastangų, reikia norėti mokytis, domėtis papildomai, turi būti smalsus. Man aviacija kaip priklausomybė – kartą pabandžius, sunku ir sustoti, ir atprasti, tik skirtumas tas, kad aš nenoriu nei vieno, nei kito, nes man labai patinka mano darbas. Ši profesija dinamiška, evoliucionuojanti, tarptautinė, be sienų. Kasdien mokaisi, patiri vis naujų iššūkių, tai yra nuolatinis variklis. Mane motyvuoja, kiek dar galiu naujo sužinoti, išmokti, kiek naujo patirti. Džiaugiuosi, kad dirbdamas tokioje globalioje grupėje, kurią į priekį veda drąsus tyrinėtojas ir naujų idėjų generatorius Gediminas Žiemelis, galiu save realizuoti, išbandyti tai, apie ką net svajoti nedrįsau.
Kiek turite išmanyti lėktuvus, kad galėtumėte dirbti tokiose solidžiose aviacijos kompanijose, kurių ne vienai vadovavote ir dabar vadovaujate? Ar yra tai, ko dar nežinote? Kokių gebėjimų bei įgūdžių reikia turėti vadovui?
Lėktuvas yra tik sudėtinis produktas didelėje aviacijos industrijoje. Tai įrankis, aplink kurį reikia infrastruktūros, žmonių, sistemų, idėjų, visu tuo kuriama pridėtinė vertė visuomenei ir galimybės. Išmanyti visko negali. Vadovui svarbu žinoti visumą, aviacijos verslo aplinką, tai yra rinką, konkurenciją, pagrindinius veiklos principus, būti hands on, nuolatos mokytis ir domėtis. Labai svarbu komanda: tų žmonių dėka valdoma daug komponentų: nuo techninės lėktuvų priežiūros iki paties skrydžio, sistemų valdymo ir kitų dalykų. Kiekvienai sričiai samdomi specialistai, reikalingos atskiros kompetencijos. Jie žinias įgyja studijuodami tam tikras studijas, dalyvaudami mokymuose, kursuose, praktinėse pamokose.
Kad išsklaidytume kai kuriuos mitus, reikia pasakyti, jog darbas užimant administracines pareigas dažnai nereikalauja specifinio aviacinio išsilavinimo. Na, o vadovaujamose pozicijose, kaip ir bet kokiame versle, pirmiausia reikalinga lyderystė, sveikas protas ir noras mokytis. Taip pat reikia geros terpės, kuri padėtų atsiskleisti asmenybei, ir galimybių parodyti gebėjimus – už tai esu dėkingas „Avia Solutions Group“ vadovų ir akcininkų komandai. Šioje grupėje žmonės gauną šansą, jei parodo norą.
Kaip atsidūrėte šioje kompanijoje? Kuo ji buvo ir yra patraukli kaip darbuotojui?
Šioje įmonių grupėje su nedidele pertrauka dirbu 17 metų. čia save išbandžiau keliose įmonėse – nuo užsakomųjų skrydžių antžeminės priežiūros vadybininko iki skyriaus, vėliau departamento, kelių integruotų departamentų vadovo pozicijų, iki vienos iš aviacines paslaugas teikiančios įmonės vadovo, o dabar – Australijoje veikiančios ir besiplečiančios įmonės vadovo. Nežinau, kaip dar kitaip galima apibūdinti tai, kiek galėjau augti, mokytis, ir žinau, kad toliau tai tęsis. Čia ir yra nuolatinė, nesibaigianti, įdomioji darbo dalis – būti dalimi organizacijos, kuri yra ambicinga, besiplečianti ir pirmaujanti globalioje aviacijos industrijoje.
Ką patartumėte jaunam žmogui, kuris skaitys šį interviu ir sakys, kad irgi nori dirbti aviacijos srityje. Nuo ko pradėti?
Reikia tik noro ir ryžto. Aviacija, nors ir atrodo nišinė, auga, taip pat vyksta kartų kaita, žmonės vis daugiau keliauja ir yra rinkų, kurios dar augs keliais kartais. Kai patinka kokia nors veikla, mano patarimas – domėtis, kiek galima plačiau, pamatyti daug supančių elementų, sekti naujienas, bandyti suprasti kontekstą. Aš visą savo karjerą daug klausinėjau ir vis dar tai darau. Girdžiu kolegas, kurie kalba ne mano veiklos srities klausimais, bet juk dažnai vieni ar kiti sprendimai daro įtaką jei ne tavo, tai įmonės rezultatams, sėkmei ar iššūkiams. Reikia bandyti suprasti sprendimų priėmimų logiką ir algoritmą, numatyti galimus scenarijus. Iš klaidų svarbu mokytis ne tik naudojant tai kaip bendrinį liaudies išminties principą, bet realiai gilintis į žingsnius, kurie turėjo vienokių ar kitokių pasekmių, bei daryti korekcinius veiksmus neatidėliojant. Griežtai reglamentuojamoje ir standartizuotoje veikloje tai ypač svarbu.
Kuri Jūsų darbo dalis pačiam įdomiausia?
Kiekviena diena su savo prieskoniu, niekad nebūna tokios pačios. Ir dar daug ko noriu išmokti.
Kaip žiūrite į naujas profesines galimybes: esate spontaniškas ar sprendimą, tarkime, dirbti naujoje pozicijoje svarstote ilgai, pasverdamas visus „už“ ir „prieš“?
Jei atsisakyčiau iššūkių ar pasiūlytų galimybių, nežinau, kaip būtų pakrypusi profesinė veikla. Ar buvo baimių ir abejonių atėjus kiekvienam pokyčiui? Tikrai taip. Ar ilgai svarstau? Ne. Tiesą pasakius, jei sutinku iššūkį ar gautas pasiūlymas priverčia susimąstyti arba suabejoti, man tai momentinis atsakymas, kad turiu daryti, nes priverčiu save veikti, galvoti, norėti ir svajoti.
Kaip šioje srityje yra su konkurencija?
Konkurencija mus skatina tobulėti, ieškoti išeičių ir sprendimų. Tai priverčia rinką keistis. Šis elementas gyvybiškai reikalingas. Yra daug už mane geriau išmanančių specialistų, bet aš iš jų mokausi, stebiu, o jei pasiseka, pasikviečiu į komandą ir mes galime sukurti dar daugiau, panaudodami vienas kito stipriąsias ir papildydami silpnąsias savybes. Vengiu žmonių, kurie galvoja, kad viską išmano ir supranta (kaip patys taip teigia), nes dažnai jie ir padaro klaidų arba labai nesiklauso komandos narių, negeba konstruktyviai diskutuoti.
Ar lietuviai stiprūs aviacijos srityje?
Kiekviena tauta savita su savo bendriniais bruožais, bet talentų yra visur. Lietuvių ryški savybė yra didesnis alkis, atkaklumas ir nuoširdus darbas. Kartais kompetencijos trūkumą pranoksta noras ir atkaklumas. Ko nežinai, gali išmokti ir suprasti, jei tik labai nori.
Kiek sutinkate moterų šioje gana vyriškoje srityje, kokių tendencijų matote?
Manau, kad nėra moteriškų ir vyriškų profesijų. Ši sritis – taip pat ne išimtis. Australijoje šiuo metu dviejų didžiausių aviakompanijų vadovės yra moterys. Kaip ir kitose veiklose ir srityse, šioje taip pat moterų daugėja tiek vadovaujamose pozicijose, tiek labiau specifinėse, pavyzdžiui, orlaivių priežiūros specialistės. Tikrai malonu matyti, kad industrijoje moterų ir vyrų balanso skirtumas lyginasi.
Kokių perspektyvų matote „Skytrans“, kuriai šiandien vadovaujate? Kuriame etape esate, kur link einate, kokių tikslų esate užsibrėžę? Kaip sekėsi surinkti komandą?
Mūsų teikiamos ir vystomos paslaugos esmė – orlaivių nuoma, suteikiant papildomų pajėgumų kitiems vežėjams, kai jiems to labiausiai reikia. Mes šioje rinkoje esame ne tam, kad konkuruotume su didžiaisiais vežėjais, o tam, kad padėtume įveikti lėktuvų ar įgulų trūkumo iššūkius, suteiktume pakaitinių lėktuvų, kai jų parkas remontuojamas, parūpintume daugiau keleivinių sėdynių skrydžių sezono metu. Tiesioginė konkurencinė aplinka šios paslaugos tipo segmente nėra labai didelė ar aiškiai išgryninta.
Taigi viena iš užduočių ir tikslų žiūrint iš trumpalaikės perspektyvos – rinkos edukacija, produkto išgryninimas ir pristatymas. Šiandien vyksta daug susitikimų, diskusijų. Ir ne tik su aviakompanijomis, tačiau ir su reguliacine priežiūra užsiimančiomis institucijomis. Pirmas žingsnis ir tikslas – užregistruoti pirmąjį „Airbus“ tipo lėktuvą į turimą Oro vežėjo pažymėjimą, kaip tik dabar šis procesas ir vyksta. Kasdien turime po naują problemą, neapibrėžtumą arba pergalę – kaip minėjau, šis profesinis kelias labai įdomus. Taip pat reikia priprasti prie šalies specifinių reikalavimų, o standartai labai panašūs visame pasaulyje, tačiau yra specifikos, šiek tiek interpretacijos. Norinčių kartu dirbti ir prisijungti daug, bet reikia pasirinkti motyvuotus bei lanksčius žmones, komandos žaidėjus, kurie padėtų įmonei augti. Tą nelengva padaryti ir gimtojoje šalyje, o čia dar reikia perprasti ir prisitaikyti prie vietinės kultūros bei mentaliteto, – tai kelią padaro dar įdomesnį. Daug įvairiapusių pažinčių, net ir su pačiu savimi.
Ar Australija kuo nors išskirtinė, turint minty šios srities sektorių, darbuotojus, jų vertybes, požiūrį į darbą, atsakomybę, darbinę etiką, tuos pačius kultūrinius skirtumus, taip pat apimant teisinę bazę, biurokratiją, jos greitį?
Mano būdas ir charakteris – tiesus, mėgstu išsakyti lūkestį paprastai ir aiškiai. Čia tenka prisiderinti, kad nebūčiau neteisingai suprastas, tenka labiau pagalvoti prieš išsireiškiant. Biurokratijos daug, vien įrodant tapatybę paskambinus į banką laukia keliolika kontrolinių klausimų, reikia gauti kodus ir juos suvesti, – pirmaisiais kartais stebėjausi, kaip gali būti toks nesibaigiantis testas. Vizų klausimai, įdarbinimo procedūros, mokesčių sistema – vis dar mokausi.
Kalbant apie Australiją ne iš darbo pusės – kokia ji?
Egzotinė šalis – nuo ryklių, krokodilų, nuo jų saugančių tinklų kai kuriuose paplūdimiuose iki koalų medžiuose, važiuojant miško keliu. Teko pagyventi šiaurinėje dalyje, kur tropikai, čia jau peržiemojau – Australiška žiema labai šilta, palyginti su Lietuvos standartu. Dar laukia Kalėdos be sniego ir su kepsniais paplūdimyje. Visai kitaip, nei buvau įpratęs. Dar daug nelankytų vietų, tad norisi pakeliauti po žemyninę dalį. Pastebėjau, kad čia labai daug sportuojančių žmonių, daug bėgiojančių, minančių dviračius, užsiimančių vandens sportu.
Aš pats mėgstu krepšinį, bet čia mokausi ir bandau pamėgti vietines populiariausias sporto šakas, tai yra nacionalinį regbį, kuris kiek kitoks nei Europoje, ir australietišką futbolą, – jį žaidžia tik australai, o stadionų dydžiai įspūdingi, juose telpa nuo 30 tūkst. iki 100 tūkst. žiūrovų. Vis prisimenu, kad nuo vaikystės svajojau apie Australiją, ten nė karto nebuvau buvęs, ir, matau, svajojau ne be reikalo. Taigi, laukia ne tik darbinių iššūkių [šypsosi – aut. pastaba].
