Norvegijoje su vyru bei dviem vaikais gyvenančios Elenos istorija šiek tiek panaši. Vaikystėje ji dažnai lankydavosi kaime, kuriame gyveno jos močiutė. Po daugybės metų, prabėgusių nuo tų laikų, močiutės nebeliko, o namas – tebestovėjo. Vis tik, Elena nusprendė nepasirinkti lengviausio kelio. Ji nepaliko namo tiesiog stovėti ir jo nepardavė, mat jis – labai brangus tiek jai, tiek jos mamai ir broliams. Jau dvejus metus kaskart grįžusi į Lietuvą ji su šeima skuba į senuosius močiutės namus. Juos tvarko, prižiūri, po truputėlį renovuoja. Viską daro savomis rankomis ir teigia, kad ši patirtis jiems – neįkainojamai svarbi, išmokiusi džiaugtis net mažiausiai dalykais bei stabtelti šioje gyvenimo pasiutpolkėje.
Viena mėgstamiausių vaikystės vietų, kurioje visada kvepėdavo skaniausiais blynais
Elenai – 34 metai. Šiuo metu moteris su vyru gyvena Norvegijoje, ten dirba bei augina du vaikus. Ji pasakoja, kad į Lietuvą grįžta gana dažnai.
„Tačiau seniau tie grįžimai būdavo tokie, kad visą laiką važinėdavome iš vienų giminaičių namų į kitus, lankydavome draugus. Pradėjome galvoti, kad tai – labai vargina. Norėjosi savo vietos ir kad mes patys galėtumėme pasikviesti svečių“, – sako pašnekovė.
Anot jos, būtent tada, kai jie pradėjo galvoti apie namus Lietuvoje, juos pasiekė ir skaudžios žinios, kad Elenos močiutės namai liko tušti.
„Kol močiutė buvo gyva, jos namuose visada buvo šilta ir jauku. Tik ji viena mokėjo kepti savo skaniuosius mielinius blynus. O gyveno ji netoli istorija ir renginiais turtingo miestelio. Vaikystėje dažnai ten atvažiuodavau“, – prisimena Elena.
Močiutės namams likus negyvenamiems šeima pradėjo svarstyti, ką daryti. Pašnekovė nurodo, kad jai pačiai niekada nebuvo sušmėžavusi mintis, kad vieną dieną čia bus jos šeimos būstas. Vis tik, 2021 metais jie nusprendė namą renovuoti ir sutvarkyti.
Namo būklė tiesiog kėlė siaubą
Elena įsitikinusi – dalykai gyvenime nevyksta be reikalo ir viskas susidėliojo taip, kaip ir turėjo. Močiutės namų jie niekada nesvarstė parduoti, tačiau griūti palikti juk irgi negalėjo.
„Nusprendę namą renovuoti susidūrėme su sunkumais – sklypo dokumentai buvo netvarkyti, jokių ribų matavimų nebuvo atlikta, jokių pastatų registravimo. Supratome, kad šis projektas nebus įgyvendintas lengvai, tačiau jam ryžomės“, – prisimena ji.
Elena teigia, kad močiutės namas buvo tikrai labai blogos būklės. Namo sienos buvo visiškai kiauros, viduje visi kambariai reikalavo kapitalinio remonto. Kol močiutė buvo gyva, ji namais rūpinosi, čia visada buvo labai šilta ir gera. Vis tik, jai mirus, metams bėgant, namo būklė labai prastėjo, jo niekas neprižiūrėjo.
„Tačiau pradžioje reikėjo susitvarkyti visus dokumentus. Tai mums kainavo tikrai daug pinigų. Kadangi remonto darbus atlikome patys, tad galiu sakyti, jog dokumentų tvarkymas mums ir kainavo daugiausiai“, – nurodo pašnekovė.
Pirmaisiais renovacijos metais – vien juodas darbas
Tvarkyti seną sodybą Elenai ir jos vyrui labai padėjo moters mama. Būtent ji suorganizavo didįjį šiukšlių valymą iš namų, tapetais išklijavo sienas ir viską sutvarkė.
„Tuomet, 2021 metų vasarą, grįžome į Lietuvą ir planavome sodyboje nakvoti, bei, čia būdami, dirbti. Tačiau tuometinė namo būklė tikrai buvo visai nepritaikyta gyvenimui. Vis tik, mano mamos pagalbos dėka, planas pavyko. Pats pirmasis darbas, kurio pati ėmiausi grįžusi į Lietuvą – namo fasado dažymas. Norėjosi pakeisti tą tragišką vaizdą, kuris tiesiog rėžė akį. Naudojau pačius pigiausius dažus, kurie puikiai laiko iki šiandien. Sodyboje rastomis lentomis patys sulopėme ir kiaurą sieną“, – pasakoja pašnekovė.
Šeimai norėjosi atvažiavus į sodybą kuo daugiau laiko leisti gamtoje. Tačiau ir kiemas buvo itin apleistas. Elenos vyras ėmėsi jį tvarkyti: pjovė krūmynus, žolynus, dilgėlynus. Besitvarkydami kieme jie rado daugybę užkastų šiukšlių.
„Seno pečiaus plytas panaudojome įėjimo takui, pati tą plotelį šauniai išklojau plytomis. Tą vasarą padarėme labai daug ir dirbome negailėdami nei savęs, nei laiko. Tad, šiuo metu sodybos vaizdas tikrai pasikeitęs, čia būti – jauku ir gera. Puiku ir tai, kad mums neteko investuoti daug pinigų, imti paskolos“, – sako Elena.
Į remontą žvelgia tvariai: ieško daiktų sendaikčiuose, pritaiko ir močiutės baldus
Visus remonto darbus Elena su vyru atlieka patys. Mokėti pinigus darbininkams teko tik už šiukšlių išvežimą ir šulinio išvalymą.
„Grandiozinio remonto neatliekame. Naujas grindis betonavome tik vonios kambaryje, visur kitur puikai tarnauja senosios grindys. Vieninteliai baldai, kurie name liko dar nuo močiutės laikų – dvi spintos ir spintelė su veidrodžiu. Daugiau pasilikti nieko nebuvo įmanoma“, – teigia pašnekovė.
Namo remontą šeima atlieka neskubėdami. Pečių ir indaują jie parsivežė iš Norvegijos, pirko sendaikčiuose. Elena sako, kad tokių daiktu kainos Lietuvoje – žymiai didesnės.
„Pradėjusi remontuoti sodybą atradau ir naują savo pomėgį – sendaikčius. Pradėjau jais domėtis, ten ieškoti įdomesnių daiktų. Tuo pačiu tikrai nemenkai ir sutaupau. Name pasilikau močiutės indus, jie primena ją bei vaikystę, praleista čia“, – pasakoja ji.
Elenos nuomone – mažiau yra daugiau. Šeimai sodyboje visai nereikia daugybės modernių baldų bei buitinės technikos, jie čia gyvena labai paprastai.
Pradėjo vertinti mažus dalykus
Elena labai džiaugiasi ir didžiuojasi savo vyru. Jis – itin entuziastingai nusiteikęs sodybos remonto klausimais, visada turi naujų minčių ir planų šia tema.
„Vanduo pas mus iš šulinio, tualetas lauke. Tačiau tai – tam tikra kaimo egzotika, tad mums net patinka. Juk mes visi taip pripratę prie vandens, bėgančio iš krano, kad jį laikome tiesiog savaime suprantamu dalyku. O kai jo nėra, plauni indus kieme ir visai nematai tame problemos. Būdami sodyboje mes natūraliai sulėtėjame. Pastebime mažus dalykus ir jais džiaugiamės“, – savo įžvalgomis dalinasi pašnekovė.
Ji teigia, kad padaryti sodyboje dar tikrai yra ką. Tačiau jie neturi planų didžiuliam remontui. Daro tiek, kiek išeina, norisi ir gali. Šeima nespaudžia savęs, mat nori, kad šis projektas keltų džiaugsmą, o ne būtų lyg prievolė.
„Džiaugiamės tuo, ką jau padarėme. Mums nebaisu įžengti į namo vidų, gera čia būti vasaromis, pasikviesti svečių. Atsikeliame ryte, klausomės gervių giesmių, matome bėgiojančias stirnas. Kas gali būti geriau?“, – klausia Elena.
Anot jos, prireikė tikrai nemažai darbo ir pastangų, bet jie sugebėjo susikurti savo ramybės oazę, kurioje labai gera.
Džiaugiasi atradusi bendraminčių socialiniame tinkle
Visiems, kurie svajoja apie seną sodybą, Elena nedvejodama sako, kad svajones reikia versti realybe. Ir nors toks projektas pareikalauja labai daug jėgų, rezultatas to vertas.
„Mano nuomone, tokiam projektui labai daug pinigų nereikia. Reikia tik noro ir darbo. Vis tik, svarbu suprasti, kad už gražių remontuotų namų nuotraukų slypi labai daug darbo valandų“, – pabrėžia pašnekovė.
Pradėjusi tvarkyti sodybą, ji įsitikino, kad žmogui iki laimės reikia labai nedaug: tvenkinyje prie namo šiek tiek pažvejoti, pečiuje išsikepti varškėčių ar ramiai hamake paskaityti knygą.
„Savo sodybos tvarkymo istorija dalinuosi ir socialiniame tinkle „Instagram“, kuriu paskyrą „Sodyba_zemaitijoj“. Pamenu, pirmąją vasarą, kuomet pradėjome remontą, nebuvo laiko nei fotografuoti darbų proceso, nei pagalvoti apie visko įamžinimą. Norėjome maksimaliai daug padaryti per trumpą laiką. Tačiau vėliau pradėjau sekti įvairius profilius, kurių kūrėjai renovuoja senas sodybas. Pamačiau, kad tai – išties nemaža bendruomenė. Tada ir susikūriau šią paskyrą“, – pasakoja Elena.
Ji džiaugiasi, kad subūrė nemažą ratą bendraminčių, kurie dalinasi įvairiais patarimais, vertinga patirtimi bei įkvepia vieni kitus.
Imant paskolą senos sodybos renovacijai būtina viską gerai apsvarstyti
„Neretai toks būstas gali būti patrauklesnis dėl mažesnės kainos. Tačiau perkant senesnį būstą ir planuojant jį renovuoti labai svarbu kuo detaliau įvertinti būsimas renovacijos išlaidas ir sudaryti kuo detalesnę planuojamų darbų sąmatą bei tinkamai įvertinti savo finansines galimybes. Detalioje sąmatoje turėtų būti kiek įmanoma tikslesnė visų darbo priemonių bei medžiagų kaina, jei bus samdomi specialistai – taip pat ir jų įkainiai. Dažnai tam tikrų darbų poreikis gali atsirasti jau pradėjus renovaciją. Taip pat natūralu, kad pradėjus darbus kainos gali išaugti, todėl visuomet rekomenduojame nusimatyti ir bent 10 proc. papildomą biudžetą nenumatytoms išlaidoms“, – teigia ekspertas.
T. Pulikas pabrėžia, kad kiekvieną turtą bankas vertina individualiai, atsižvelgdamas į jo būklę, energetinį naudingumą, likvidumą tiek šiuo metu, tiek įvertinant ir ateitį.