Veisėja atvėrė savo piniginę: štai kas slypi po tūkstančius eurų kainuojančiais šuniukais

Šiandien veislinio šuns legaliame veislyne be 1000 eurų nenusipirksi, o kai kurių veislių atstovams nepakaks ir 2000 eurų. Žvelgiant į šias sumas, dažnas gali matyti veisimą kaip mielą ir pelningą investiciją. Ar gyvenimas kilmingų šuniukų apsuptyje tikrai primena maudynes piniguose? Gilyn į veisėjo buhalteriją leidomės su akita inu veislės šunis jau 16 metų auginančia Migle Savickiene. Čia sutiksime išties įspūdingas sumas, tačiau tikėtina, kad jos plauks ne į jūsų sąskaitą, o iš jos.

Veislyno ašis – tinkami reproduktoriai

„Tie, kurie nėra susidūrę su šiuo „verslu“, galvoja, kad šunų veisėjai maudosi piniguose. Žmonės mato tik vieną pusę – sumas, už kurias parduodami šuniukai. O niekas nesigilina, kaip ir kokių investicijų dėka šuniukas atėjo į šį pasaulį. Tik vėliau, kai įsigyja šuniuką, jie supranta, kiek laiko ir kokias sumas išleidžia savo augintiniui, pradeda vertinti veisėjo piniginį indėlį“, – kalba M. Savickienė.

Anot jos, veisimas anaiptol nėra lengvas užsiėmimas, jei turime omenyje legalų, kokybišką veisimą. Visų pirma, norint išveisti gerus, sveikus, eksterjerą atitinkančius šuniukus, reikalinga gera „medžiaga“ – tėvai, kurie juos pagimdys.

„Geri veislės atstovai kainuoja milžiniškus pinigus, net ne visada gali nusipirkti norimą šuniuką iš pasirinkto veislyno. Reikia metų metais laukti išsvajotos vados, vesti derybas, įtikinti veisėją, kad esi vertas jo šuniuko, sutikti su aibe veisėjo sąlygų. Galų gale, kai jis sutinka parduoti tau šuniuką, tampi pačiu laimingiausiu žmogumi, kuriam jau nesvarbu, kiek laiko ir pinigų paaukota savo svajonei. Šių niuansų niekas nemato, retas kuris tai įvertina“, – pastebi veisėja.

Svarbiausias dalykas, be kurio nebus veislyno – reproduktorių įsigijimas, vadų planavimas ir kergimas ar sėklinimas. Čia veisėja įvardija sumas, kurias tikrai ne kiekvienas galėtų sau leisti.

„Gero patino ar kalės kainos gali siekti 15 000 eurų ar dar daugiau. Ne visi veislynai pajėgūs investuoti tokias sumas, todėl, kaip minėjau, tokie veislynų šuniukai nesiekia tūkstančių. Kergimo ar sėklinimo kainos – nuo 1500 iki 5000 eurų. Žinoma, aš kalbu apie aukštos klasės šunis, kurių dėka veisėjas veisia kokybiškus, išskirtinių kraujo linijų šuniukus“, – veisėjams tenkančias išlaidas įvardija M. Savickienė.

Dažnas to nežino: parodose uždirbama ar išleidžiama?

Dažnam gali pasirodyti, kad šunų parodose veisėjai susirenka vertingus prizus ir namo grįžta praturtėję, tačiau realybėje viskas atrodo kiek kitaip – netgi atvirkščiai. Klausti reikėtų visai ne to, kiek veisėjai parodose uždirba, o kiek joms išleidžia.

„Parodoms išleistos sumos priklauso nuo dalyvavimo dažnumo, parodos vietos ir jos lygio. Jei veisėjo tikslas veisti vidutinio lygio šuniukus, jo šunys nėra aukštos klasės, jam pakanka aplankyti 3-5 parodas Lietuvoje, „susirinkti“ aukštesnius nei patenkinamus įvertinimus, net nelaimėti prizinių vietų, atlikti privalomus sveikatos tyrimus, ir jis jau gali pradėti veisimo kelią. O jei veisėjas turi ambicijų veisti aukščiausios klasės šunis, jam to nepakanka.

Parodoms tokie veisėjai išleidžia nuo 5000 iki 10 000 eurų per metus. Vidutinės išlaidos parodai užsienyje yra apie 1000 eurų. Dalyvavo išlaidos Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse yra mažesnės. Į kainą įeina registracija, šuns paruošimas, viešbučiai, kuras, elementarios kelionės išlaidos“, – vardija M. Savickienė.

Taigi, dažnai sutinkamas įsitikinimas, kad parodoje geriausiai pasirodžiusių šunų šeimininkai gauna piniginius prizus, yra klaidingas. Ir vis dėlto – kodėl dalyvavimas jose toks svarbus atsakingame šunų veisime, nors kartais dar tenka išgirsti nuomonę, neva važinėjimas po parodas esą kažkokia tuštybė?

„Žmonės galvoja, kad parodų prizininkai ir laimėtojai gauna piniginius prizus, tačiau galiu nuraminti, kad jokių pinigų mes negauname, o tik mokame, kad galėtume dalyvauti parodoje. Pradinis mokestis – tai yra registracija, lietuviškose parodose vienos parodos kaina siekia nuo 20 iki 50 eurų. Jei žvelgsime į užsienio parodas, sumos už leidimą dalyvauti vienam šuniui kainuoja nuo 50 ik 150 eurų. Turint gerą, perspektyvų veislės atstovą smagu dalyvauti ir žinoma laimėti. Tai nėra tuštybė, veisėjui tai – būtinybė. Veisiamam šuniui būtina surinkti ekspertų įvertinimus. Žinoma, kuo jie aukštesni ir gaunami svarbiose parodose, tuo jie vertingesni“, – pabrėžia M. Savickienė.

Ir nepamirškime būtinos priežiūros išlaidų

Veisimas ir veislyno šunų išlaikymas reikalauja labai daug išlaidų. Tarp jų – voljerų ir patalpų įrengimas pagal reglamentuotus standartus, maitinimas, sveikatos priežiūra, papildai, kailio, odos priežiūra, parodos.

Kalbėdama apie metines išlaidas, tenkančias vienam šuniui, veisėja pastebi, kad jos niekada nebūna vienodos. Tai priklauso nuo to, kokius šunis augini – suaugusius ar mažylius.

Tačiau įprastai šuns priežiūrai reikalingas metinis biudžetas atrodo štai taip:

Suaugusio šuns pašaras – 500 eurų, šuniukui gali siekti ir 600 eurų;

Jei reikia papildų – 80 eurų. Šuniukui būtini papildai iki metų – 180 eurų;

Kailio priežiūrai – vidutiniškai 100 eurų;

Skiepai, preparatai nuo parazitų – apie 170 eurų;

Veterinarinės paslaugos be kritinių susirgimų ar traumų – 100-200 eurų. Jei babeziozė (erkių sukelta liga) ar šuo susižeidė, tai vieno vizito suma apie 200 eurų ir daugiau;

Parodos suaugusiems šunims ir šuniukams – 2000-5000 eurų;

Kramtalai, skanukai – 50 eurų;

Paklotai, guoliai, žaislai – 100 eurų.

Nelegalūs daugintojai skaičiuoja didžiausią, tačiau nešvarų pelną

Skaičiuojant išlaidas, sunku patikėti, kad šunų veisimas gali būti pelningas. Tad kodėl dažnai galvojama, kad tai pelninga? M. Savickienės manymu, klaidingą įspūdį sukuria nemaža šuniukų pasiūla socialiniuose tinkluose ir skelbimų portaluose, tarp kurių dažniausiai yra nelegalių veisyklų gyvūnai. Jie neturi kilmę įrodančių dokumentų, tėvams neatliekami sveikatos tyrimai, taip pat nėra ir ekspertų įvertinimų, ar apskritai šunys tinkami veisimui.

Jei kalbėtume apie nelegalius daugintojus, reikėtų pažymėti, jog daugumą anksčiau įvardintų išlaidų jie „apeina“ – tai ir nulemia, kad dalis šuniukų skelbimų portaluose siūlomi ženkliai mažesnėmis kainomis.

„Nemanau, kad nelegalūs veisėjai investuoja. Nusipirkus pigiausius veislės atstovus, dažnu atveju be dokumentų, dauginant populiarias veisles, priežiūrai išleidžiant minimumą, neatliekant privalomų gyvūnų sveikatos tyrimų, jie „uždirba“ daugiau nei legalūs veisėjai. Jų tikslas yra kitoks, ir tai turi suprasti žmogus, ketinantis pirkti šuniuką be dokumentų“, – sako M. Savickienė.

Pašnekovei skaudžiausia tai, kad dauginimą – nelegalų veisimą – skatina patys žmonės, pirkdami iš tokių asmenų šuniukus dėl mažesnės kainos, nei veislynuose. Anot jos, daugintojams svarbu šuniukų kiekis, todėl apie kilmę įrodančius dokumentus, šuniuko kokybę, standarto atitikimus, veisiamos kalės sveikatos būklę, teisingą šuniukų maitinimą ir priežiūrą nėra net kalbos.

Be to, daugyklose kalės gimdo be pertraukų, jos kergiamos kiekvieną rują. Sveikatos tyrimai tokioms kalėms ir patinams neatliekami, šeriami pigiausiu pašaru, laikomi antisanitarinėmis sąlygomis, šunys yra be ekspertų įvertinimų ir veterinarų apžiūros, todėl tikėtina, kad gali būti dauginami ir nesveiki šunys.

„Matant skelbimuose daugintojų parduodamus šuniukus, žinoma, užverda kraujas. Ne dėl to, kad masiškai yra parduodami populiarių veislų šuniukai, o dėl to, kad mūsų atsakingos instancijos nesiima jokių veiksmų šiam verslui pažaboti. Apsaugoti gyvūnus nuo išnaudojimo ir kankinimo“, – sako M. Savickienė.

Gera investicija ar brangus malonumas?

Žinoma, skelbimuose matomos kainos kelia įspūdį, kad veisėjas yra verslininkas. Tačiau M. Savickienė pabrėžia, kad tik labai retais atvejais veisėjas nėra dirbantis žmogus: jis privalo dirbti, kad galėtų ne tik patenkinti savo poreikius, bet ir išlaikyti veislyną.

Tad vis dėlto, kas yra šunų veisimas – gera investicija, ar brangus malonumas? O galbūt tai visgi yra investicija, kurios grąža matuojama ne pinigais? Atsakydama į šiuos klausimus, M. Savickienė pažymi, kad veisimas jai yra hobis – ir taip, su pertraukomis, yra jau 30 metų.

„Kad tai brangus malonumas, sutikčiau. Šiemet įsigijome kalytę iš Japonijos, ji mums kainavo apie 8000 eurų. Akita iš Japonijos buvo mano svajonė. Taip, ji bus mūsų veislyno reproduktorė, bet kiek ji turės vadų ir kiek šuniukų atsives – niekas to nežino, todėl apie kažkokia grąžą net negalvoju. Man svarbu, kad mano svajonių šuo su manimi“, – sako M. Savickienė.