Vaikinas su investavimu susipažino ir tuo užsiimti pradėjo vos sulaukęs 10. Iki pilnametystės jis pinigus dėjo į „tėčio banką“, o gavęs sukauptą sumą investuoja toliau ir neliečia jokiomis aplinkybėmis. Jo teigimu, nors Lietuvoje trūksta švietimo šia tema, tėvai galėtų to mokyti vaikus, o mokslų baigimo proga neduoti pačių sutaupytos didelės sumos.
– Nuo kokio amžiaus pradėjote investuoti „tėčio banke“?
– „Tėčio banke“ investuoti pradėjau maždaug nuo 10-ties metų. Ten dėjau pinigus, o kai suėjo 18, atsidariau savo banko sąskaitą ir man tėvai perdavė pinigus valdyti pačiam.
– Kaip tai vyko – atiduodavote visas santaupas, ar dalį pasilikdavote savoms išlaidoms?
– Pasilikdavau dalį sau, bet stengdavausi investuoti, kiek įmanoma daugiau. Mūsų susitarimas buvo padėti pinigus dukart per metus, panašiai, kaip su obligacijomis – liepos 1 d. – po mano gimtadienio ir sausio 1 dieną, po žiemos švenčių, kuomet aš, kaip vaikas, gaudavau piniginių dovanų. Kažkiek pasilikdavau, jeigu pasirodytų koks nors geras žaislas ar naujas kompiuterinis žaidimas.
Žinodavau, kad didžiąją dalį išlaidų padengia tėvai, nebuvau žmogus, kuris daug išleidžia impulsyviems pirkiniams. Todėl pasilikdavau pinigų atsargai maždaug 2–3 kompiuteriniams žaidimams, kurių galbūt nenorės nupirkti tėvai.
– Sukauptas pajamas investavote ir toliau?
– Šiuos pinigus investuoju ir jų neliečiu jokiomis aplinkybėmis. Geriau jau ko nors atsisakyti iš nebūtinų prekių nei pradėti leisti santaupas. Man tų lėšų turėjimas yra svarbesnis, negu trumpalaikiai norai ar poreikiai. Stengiuosi kiekvieną mėnesį investuoti nuo visų gautų pajamų apie dvidešimt procentų ir tie pinigai nukeliauja į akcijų rinką, o iš ten niekada nėra išimami.
– Domėjimasis investavimu turėjo atimti nemažai laiko, rasdavote jo ir kitokiam laisvalaikiui?
– Tai tikrai užima nemažai laiko, bet nemanau, kad turėjau ko nors atsisakyti, kad rasčiau laiko investavimui. Bandydavau tai pritaikyti prie kasdienybės. Pavyzdžiui, jei reikėdavo perskaityti pasirinktą knygą, rinkdavausi ne grožinę literatūrą, o knygą apie investavimą.
Labai daug žinių gavau iš pokalbių su tėvais. Šeimoje finansinių sprendimų priėmimo klausimus įterpdavome į kasdienius pokalbius. Mano sprendimai buvo maži: kiek išleidau valgykloje, kiek sutaupiau per mėnesį. O tėvų – didesni, pavyzdžiui, kodėl jie nusprendė investuoti į tam tikrą nekilnojamąjį turtą ar kompanijos akcijas.
Svarbu ne patys faktai, bet mąstymo būdas – kaip reikia galvoti apie investicijas ir priiminėti sprendimus. Manau, kad laiko daugiau sugaišdavo mano tėvai, negu aš. Dabartinės mano kasdienybės dalis – domėjimasis, kaip sekasi mano portfeliams, galima sakyti, yra mano šeimos tradicija, su kuria augau nuo mažų dienų.
– Kaip tokį taupymą vertino jūsų bendraamžiai, ar jie suprasdavo, kas tai ir kodėl investuojate?
– Svarbu suprasti taupymo ir investavimo santykį, nes vien taupyti neužtenka. Mano bendraamžiai reaguodavo labai įvairiai, bet dažniausiai – su dideliu susidomėjimu. Investavimas yra be galo įdomi sritis, analitika žavi daugelį ir kiekvienas nori sužinoti daugiau: draugai klausdavo, kaip pasirinkti investicijas, ar galėčiau jiems parodyti, į ką investuoju tuo metu. Galbūt tai skamba kiek neįprastai, tačiau tėvai labai nesijaudino – per šokius domėdavausi ne investicijomis, o mergaitėmis.
– Kaip apskritai tėvai jus sudomino investavimu ir išlaikė dėmesį šiai temai paauglystėje?
– Labai lengva išlaikyti dėmesį, kai žinai aiškų tikslą. Tėvai dažnai naudojo aktualius pavyzdžius. Tarkime, jeigu labai norėdavau kokio nors žaislo ar žaidimo, jie man padėdavo suprasti, kaip investuodamas pinigus galėčiau jį nusipirkti be didelio papildomo darbo, pavyzdžiui, žolės pjovimo ar indų plovimo. Taip pat sudomindavo ilgalaikiais tikslais, nes juk kiekvienas norime turėti gražų namą, gerą automobilį, dirbti darbą, kurį mėgstame ir galėti išvykti atostogų. Kartais nusibosdavo specifika, nes finansų analizė yra ganėtinai monotoniška – daug kartų reikia daryti tą patį, kol pagaliau išmoksti.
Man įdomiausia būdavo, kai labai nepasisekdavo. Skaudu pripažinti, kad klydai, tuomet prasideda mintys, kad darai kažkokią nesąmonę, o gal ši sritis yra ne man. Būdavo ir atšalimo laikotarpių, kai kokį mėnesį išvis nieko nedarydavau su investicijomis. O pailsėjęs su nauja energija grįždavau atgal.
– Kaip manote, kokios asmeninės savybės jums padėjo tiek daug išmokti apie investavimą ir toliau „laikytis kurso“?
– Esu labai užsispyręs, tai yra labai svarbi savybė ir stengiuosi, kad ji atneštų daugiau gėrio, nei blogio. Taip pat, žingeidumas – mėgstu domėtis įvairiomis sritimis, ką ir suteikia investavimas. Tarkime, įvairiausių kompanijų analizė, nuo naftos išgavimo iki maisto produktų gaminimo – visa ši informacija yra svarbi. Taip pat labai svarbus savarankiškumas, nes niekas nesėdės ir nestebės, ką tu pats analizuoji. Tai yra asmeninė atsakomybė ir tavo paties reikalas. Visos investavimo pasekmės, geros ar blogos, daro įtaką tik tau pačiam. Šių savybių reikia kiekvienam investuotojui.
– Ar per visą laiką, kol investuojate, jau teko prarasti pinigų?
– Taip. Tai yra labai skausminga. Anksčiau mano minėti atsitraukimo laikotarpiai ateidavo po tokių netekčių. Tuomet supranti, kad ilgas darbas ir neblogas rezultatas nuėjo šuniui ant uodegos dėl kelių blogų sprendimų. Kai pavyko perprasti šią emociją, pradėjau mokytis praradimų suteikiamas pamokas. Pavyzdžiui, neinvestuoti į tai, ko nesuprantu, nepasitikėti žmonėmis, kurių nepažįstu, nedaryti rizikingų sprendimų su didele pinigų suma. Tik per neigiamą patirtį gali išmokti tokių dalykų, nes teorinės žinios nepaveikia emocijų taip, kaip praktinė netektis.
– Jei patys tėvai neturi tokių žinių, kaip galėtų padėti vaikams?
– Pirmiausia, reikėtų vaiką mokyti, kas, apskritai, yra pinigai ir taupymas ir kam jis reikalingas. Pradėti apie tai mokyti gali daugelis. O kalbant apie vėlesnį investavimą, patarčiau paieškoti informacijos internete, kur gausu mokymų. Ne kiekvienas vaikas pats sugalvos ieškoti tokios informacijos, todėl galima pradėti tuo domėtis kartu su vaiku. Vienam užsiimti bet kokia veikla – sunkiau, nes nėra su kuo pasitarti ar pasidalinti.
Mūsų šeimoje kalbėjimas apie investavimą ir dalinimasis patirtimi padeda ne tik finansų klausimais, bet ir sukurti bendrystę. Kiekvienas dalinasi skirtinga, bet sava patirtimi. Tad manau, tokia tema šeimoje padėtų mokytis ne tik vaikams, bet ir patiems tėvams.
Galima suburti grupę draugų ar artimųjų, dėl ko atsiranda mažesnė tikimybė, kad vaikui atsibos ir jis mes šią veiklą. Galbūt šeimos aplinkoje yra giminių, draugų ar pažįstamų, kurie jau investuoja ir galėtų patarti bei papasakoti, kas yra tas investavimas.
– Finansiškai išlaikyti mokinį, studentą ar duoti jam didelę sumą baigus mokyklą – įprasta praktika. Kaip manote, ar tai nėra „meškos paslauga“ jaunam žmogui?
– Kiekvienas euras padeda geriau gyventi, tačiau šiuo atveju reikėtų kalbėti apie blogą pinigų valdymo praktiką. Išleisti didelę sumą pinigų yra labai paprasta, o iš jos sukurti didesnę sumą arba ją leisti protingai – reikia išmanymo. Nemanau, kad reikėtų perduoti vaikams dideles sumas pinigų, jeigu jie nėra tam niekaip paruošti. Geriau keliasdešimt tūkstančių eurų, numatytų vaikui, investuoti į jo švietimą ar nupirkti butą, o ne atiduoti ir palikti tvarkytis pačiam.
Tai gali suteikti saugumo jausmą, kas yra svarbu, bet, mano manymu, geriau išmokyti vaiką auginti turimą pinigų sumą. Tėvų tikslas dažniausiai nėra, kad vaikas galėtų labai smagiai praleisti kelias savaites, o kiek toliaregiškesnis – kad vaikas galėtų susikurti gerą gyvenimą. Tėvams reikėtų žinoti, kad keliasdešimties tūkstančių suma nepadengs visų ateinančių metų gyvenimo poreikių.
– Daugelio vakarų šalių mokyklose vaikai mokomi investavimo ar bent supratimo apie šią sritį, kaip vertinate situaciją Lietuvoje?
– Mano žiniomis, Lietuvoje tokių pamokų iš viso nėra, galima rinktis ekonomiką, bet tai nemoko asmeninių finansų valdymo. Sakyčiau, kad reikėtų pradėti nuo savęs. Pavyzdžiui, mes savo mokykloje esame įkūrę investavimo klubą. Į jį norėjo patekti daugiau nei 50 žmonių, bet nebebuvo vietos. Vadinasi, paklausa jaunimo tarpe šioms žinioms tikrai yra. Būtų galima pradėti šį klausimą spręsti lokaliai ir suburti vietinę bendruomenę, jeigu reikės pagalbos, galite kreiptis ir į mus. Subūrus grupelę galima lengviau pasikviesti finansų maklerius, investicinių fondų valdytojus, kurie noriai ateina pasidalinti savo žiniomis.
– Kokios yra didžiausios klaidos, kurias gali padaryti pradedantys investuotojai?
– Visų pirma – investuoti į tai, ko nežino. Jauni žmonės dažnai žino labai mažai, tačiau bet kuriuo atveju, prieš dedant savo pinigus reikia atlikti kad ir pačią mažiausią analizę. Kiekvienas jaunas investuotojas, įskaitant mane, yra padaręs šią klaidą. Taip pat imantis šios veiklos būtų labai gerai turėti mentorių ar patarėją, kuris užvestų ant kelio. Investavime labai gera savybė – sveikas skepticizmas, kurio daug kam trūksta.
O jeigu nesupranti išvis nieko, nereikėtų investuoti labai didelių sumų. Pavyzdžiui, paskaičiuoti, kokios sumos nebūtų gaila prarasti. Investuoti galima ir po vieną eurą į skirtingas vietas ir tada stebėti, kas vyksta. Iš pradžių, patarčiau, tai daryti labai atsargiai ir išbandyti rinką.