„Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydama, kad šiam pirkiniui didžiausią įtaką turėjo pandemija. Tuo metu, kai ieškojome sodybos, gyvenome Vilniuje, penktame daugiabučio aukšte. Apie tai, kad norėtume sodybos, pasvajodavome, kartais ir pasikalbėdavome. Tačiau pandemija tą jausmą tik sustiprino. Labai norėjome turėti galimybę daugiau laiko praleisti gamtoje“, – prisimena Julija, kuri šiuo metu visu pirkios renovacijos procesu dalinasi socialiniame tinkle „Instagram“, kurdama turinį paskyroje „Pirkia_life“.
Ji sutiko papasakoti apie tai, kaip ieškojo svajonių sodybos, pasidalino, kokius darbus jie su vyru atliko savomis rankomis bei pasakė, kodėl šio pirkinio tikrai nesigaili, nors laiko ir darbo pirkia pareikalauja itin daug.
Nusipirko pirkią, kad galėtų išvažiuoti iš miesto
Julija prisimena, kad 2021 metų žiemą ir pavasarį Lietuvoje buvo įvesti itin griežti koronaviruso pandemijos ribojimai. Nebuvo galima išvažiuoti iš savivaldybės ribų, nebent turėtum dokumentus, kurie įrodytų, kad turi nekilnojamojo turto ten, kur vyksti.
„Todėl vos apribojimai buvo sušvelninti, pradėjome važinėti po sodybas ir ieškoti savosios. Reikalavimai, kokios sodybos ieškome ir kokios norime, pradėjo dėliotis po truputį, apžiūrint namus ir sklypus. Kol suradome savo sodybą mes spėjome apžiūrėti nemažai skirtingų variantų“, – teigia pašnekovė.
Anot jos, jie su vyru norėjo, kad važiuodami į sodybą iš Vilniaus netruktų daugiau nei valandos. Jie nenorėjo, kad iki sodybos tektų važiuoti keletą valandų.
„Supratome, kad ilgos kelionės vargintų. Ypatingai jas sunku būtų ištverti mūsų jauniausiam sūnui, kuris tada nebuvo sulaukęs nei dviejų metų. Taip pat norėjome, kad netoliese sodybos būtų ežeras, miškas, pievos. Norėjome sodybos, kurioje galėtume ne tik būti, tačiau rastume ką veikti ir jos apylinkėse. Taip pat žinojome, kad norime rąstinio namo, kuris būtų kaip įmanoma geriau išsilaikęs“, – kriterijus, pagal kuriuos ieškojo sodybos, vardija Julija.
Pašnekovė pabrėžia, kad jie nenorėjo gyventi vienkiemyje, tačiau pageidavo, kad kaimynai būtų kiek tolėliau.
Pasirinko neatrastą Lietuvos kraštą
Julija pasakoja, kad su vyru žinojo, jog jų sodyboje bus ir miestietiški patogumai, todėl ieškodami sodybos pasvajodavo apie kaimelį, kuris turėtų savo vandentiekį ir kanalizacijos sistemą.
„Bet šansų rasti tokį kaimą buvo mažai. Žinoma, mums labai svarbi buvo ir kaina. Taip, važinėjant po skirtingus rajonus ir apžiūrint įvairias trobas, apsistojome Švenčionių rajone. Tam tikra prasme tai dar neatrastas kraštas, kuriame gausu ežerų, miškų, grybų bei labai gražių apylinkių. Svarbu ir tai, kad šis rajonas yra netoli nutolęs nuo Vilniaus“, – nurodo pašnekovė.
Ji sako, kad sodybą, kurią ir nusipirko, jie rado po kelių paieškos mėnesių. Viskas, anot Julijos, įvyko greitai ir sklandžiai.
„Namas buvo negyvenamas, bet mums pasirodė, kad išsilaikęs gana gerai. Su vyru neturime jokios patirties statybose, todėl pirkią pirkome tiesiog pasikliaudami savo nuojauta. Džiaugiamės, kad ji mūsų nenuvylė“, – teigia paskyros „Pirkia_life“ autorė.
Pašnekovė nurodo, kad jų pasirinkimui didelę įtaką darė ir tai, kad kaime buvo atvesta vandentiekio ir kanalizacijos sistema.
Daug darbų daro patys
Įsigijus sodybėlę laukė ir daugybė darbų. Julija prisimena, kad pradžioje turėjo išrauti nereikalingus ir apleistus krūmus, išnešti iš namo visus nereikalingus baldus, o taip pat per vasarą įsirengti ir vonios kambarį.
„Daug darbų darėme ir tebedarome patys. Tačiau vonios kambario įrengimui samdėme žmones. Jie pakėlė prieangio stogą, išbetonavo grindis, įvedė kanalizaciją, suklijavo plyteles. Mūsų su vyru darbas buvo nušlifuoti rąstus, viską supirkti. Sienų ir lubų dažymą, rąstų šlifavimą ir alyvavimą pasidarėme patys. Senų kelmų ir krūmų išrovimui taip pat samdėme žmones“, – teigia sodybos savininkė.
Tais pačiais metais jie name susitvarkė ir elektrą bei pasididino jos galingumą, atsivedė naują kabelį.
„Taip pat išsivalėme krosnį ir kaminą. Išsinešėme visus baldus, apsistatėme vidaus patalpas. Pirmas savaites į sodybą važinėdavome tik savaitgaliais. Ryte nuvažiuodavome, tvarkydavomės, o vakare grįždavome į Vilnių pernakvoti, o kitos dienos rytą vėl važiuodavome į sodybą. Tuo metu labai džiaugėmės, kad mūsų sodyba yra nutolusi nuo Vilniaus tik valanda kelio“, – pasakoja pašnekovė.
Ji prisimena, kad tada, kuomet jau išnešė visus senuosius baldus ir galėjo pasistatyti savo lovas su čiužiniais, šeima pradėjo nakvoti sodyboje. Pirmąją naktį joje jie praleido per Jonines. Kadangi abu sutuoktiniai turėjo galimybę dirbti iš namų, beveik visa vasara ir buvo praleista sodyboje – ją tvarkant, prižiūrint ir kuruojant remonto darbus, o tuo pačiu ir dirbant bei prižiūrint vaikus.
Susidūrė ir su nesklandumais
Julija juokiasi, kad dabar nė nesupranta, iš kur su vyru turėjo tiek energijos remontams.
„Pirmaisiais metais su vyru buvome labai motyvuoti padaryti kiek įmanoma daugiau ir greičiau. Tačiau gyvenant kaime supratome, jog yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso. Jeigu sakoma, kad atvyks meistras rytoj, nebūtinai tai ir įvyks. Jeigu planuoji atlikti darbus per savaitę, nebūtinai tiek ir užtruksi. O vėluojant tavo meistras jau bus susiradęs kitą projektą ir tavo darbai pasistums dar toliau“, – sako pašnekovė.
Anot jos, greitai jie su vyru suprato, kad mažesniuose miesteliuose trūksta gerų meistrų ir specialistų. Todėl esi priverstas viską išmokti pats. Sodybos vonios kambario įrengimas, anot Julijos, truko net keturis mėnesius.
„Pradėjome liepos mėnesį, o išsimaudyti po dušu pirmą kartą galėjome gal spalio mėnesio pabaigoje. Treti metai, kai turime sodybą, tačiau ji dar tikrai nėra sutvarkyta. Šiuo metu joje patys „numušinėjame“ seną tinką namo viduje, šlifuojame rąstus, tvarkome duris. Viskas vyksta labai lėtai, tačiau mes į savo pirkią žiūrime kaip į ilgalaikį projektą, kuris neturi turėti kažkokio apibrėžto pabaigos termino“, – nurodo sodybos šeimininkė.
Ji pasakoja, kad su vyru kasmet susiplanuoja laukiančius darbus. Tačiau ar tikrai pavyks visus juos padaryti, jie nežino. Julija su vyru išmoko į sodybos tvarkymą žiūrėti realiai, neapsiimti pernelyg daug darbo. Tačiau abu tebeturi dažnai vienas kitam priminti, kad sodyba skirta ne vien darbui, o ir poilsiui.
Sodyba padėjo išlaisvinti kūrybiškumą
Turbūt neatsirastų abejojančių, kad senos sodybos renovacija gali pakeisti ir pačius jos šeimininkus. Taip nutiko ir Julijai su vyru.
„Atsiradus sodybai pradėjo keistis mūsų požiūris į daiktus. Pasidarė labai įdomu juos atnaujinti, suremontuoti, o tokiu būdu ir prikelti naujam gyvenimui. Taip mūsų pirkioje atsirado atnaujintos kėdės ir stalai, perdažytos ir suremontuotos komodos, spintos. Grindines lentas panaudojome kaip stalviršį ir lentynas“, – vardija pašnekovė.
Anot jos, sodybos atsiradimas tam tikra prasme pradėjo lavinti jų su vyru kūrybiškumą, kruopštumą, taupumą.
Jei vilioja toks projektas, pataria apsišarvuoti kantrybe
Julija teigia, kad senos sodybos renovavimas – nesibaigiantis projektas. Ir jiems dar liko padaryti labai daug, mat sename pastate visada bus ką atnaujinti, pakeisti, kieme – persodinti.
„Vis tik jei svajojate turėti rąstinį namuką, tai linkime siekti savo svajonės. Ar bus daug darbo? Greičiausiai taip. Ar pavargsite? Irgi taip. Tačiau ar verta? Mūsų šeimai verta. Tačiau viskas priklauso nuo pačių žmonių poreikių. Yra tokių, kurie nusipirkę seną trobą atnaujina viską – grindis, sienas, pamatus, stogą. Jeigu samdysite meistrus, išlaidos bus didesnės. Jeigu viską planuosite daryti patys, tada teks apsišarvuoti kantrybe. Yra tokių žmonių, kuriems užtenka dulkes apsivalyti ir jie gali kuo puikiausiai džiaugtis seno namo privalumais ir trūkumais. Manau, viskas yra įmanoma, svarbiausia turėti noro, siekti tikslo ir nepamiršti gerai pailsėti“, – akcentuoja pašnekovė.
„Instagram“ socialiniame tinkle ji kuria paskyrą „Pirkia_life“. Tą daryti moteris pradėjo dėl labai paprastos priežasties – ši paskyra yra tam tikras šeimos dienoraštis, kuris primena, kokia sodyba buvo pirmosiomis dienomis ir kaip ji atrodo dabar.
„Taip pat, sukūrus paskyrą, atsirado daugiau senų pirkių, trobų ir gryčių bendraminčių. Malonu, kad kažkam be mūsų yra įdomu, kaip sekasi renovuoti seną namą. Mums taip pat labai smalsu pamatyti, kaip kiti tvarko savo sodybas. Kartais kažką naudingo sužinome būtent iš panašių paskyrų autorių“, – džiaugiasi Julija.