Daužo lietuvių viltis: ir Makalius sau negali leisti Vokietijos senolių gyvenimo

„Tikrai negalvoju apie senatvę, o kam man dabar apie ją mąstyti būnant tokio amžiaus“, - sakė kelionių agentūros „Makalius.lt“ įkūrėjas Rimvydas Širvinskas, visuomenei geriau žinomas Makaliaus slapyvardžiu. DELFI konferencijoje jis atskleidė, kad apie senatvę negalvoja, tačiau jei jos sulauks, žinoma, norėtų praleisti oriai.

„Mano seneliui yra 70 metų ir jis dar yra dirbantis. Manau, kad jo senatvė yra ori, nes išėjęs į pensiją ir dar dirbdamas jis savęs niekaip neriboja: nenustojo važinėti taksi, lankytis gydymo įstaigose, eiti pas odontologą. Manau tai ir yra ori senatvė“, - teigė jis.

DELFI konferencijoje apie orią senatvę taip pat diskutavo „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos prezidentas Šarūnas Ruzgys. Diskusiją moderavo žurnalistas Andrius Tapinas. Jie diskutavo, kiek šiandien reikia uždirbti, kad galima būtų ramiai investuoti? Ar gerai uždirbti – tai viskas, ką reikia padaryti? Kokia situacija su žiniomis, ar jų reikia, kiek, kaip protingai ir išmintingai elgtis su pinigais?

Ateityje „Sodros“ pensija tik mažės

Š. Ruzgys konferencijoje tvirtino, kad, norint oriai gyventi senatvėje, reikia turėti 70-80 proc. turėtų pajamų, jog gyvenimo kokybė išliktų iš dalies panaši. Kitas klausimas, ar jau prieš tai turėto atlyginimo užteko gyventi oriai, tačiau jis atkreipia dėmesį, kad valstybė garantuoja tik 40-50 proc. turėto atlyginimo senatvėje – vadinamąją pakeitimo normą.

„ Jeigu iš valstybės gaunama 40-50 procentų, reikia galvoti, iš kur gauti dar tiek pat. Ateityje tas pakeitimo normos skaičiukas bus dar žemesnis“, - sakė jis.

Jam pritaria ekonomistas N. Mačiulis, kuris tvirtino, kad ateities pensininkams apie tokią pakeitimo normą reikės tik pasvajoti, o jie tegaus apie 30 proc. savo turėto vidutinio atlyginimo.

„Tai atrodys kaip svajonės dėl senėjančios visuomenės, nes mes esame sparčiausiai senėjanti valstybė visoje Europos Sąjungoje, o praeitame dešimtmetyje labai daug darbingo amžiaus žmonių emigravo. Iki šio dešimtmečio pabaigos turėtume prarasti dar apie pusę milijonų žmonių, tuo pačiu pensininkų skaičius išaugs 100 tūkst.“, - sakė N. Mačiulis.

A. Tapinas pridūrė, kad tokia sitaucija visai nenuteikia džiugiai, jis klausė, kodėl vakarų pensininkai gyvena geriau ir stereotipas ar ne, kad senatvės sulaukę vokiečiai, gali leisti sau keliauti po pasaulį.

N. Mačiulis aiškino, kad taip yra, nes vokiečiai labai taupūs ir per mėnesį gali skirti apie 15 proc. savo atlyginimo santaupoms, o, žinant, kad jų vidutinis atlyginimas siekia 3000 eurų, nenuskaičius mokesčių, nesunku paskaičiuoti, kad jie per mėnesį gali susitaupyti kelis šimtus eurų, kuriuos gali investuoti ir senatvėje sau leisti keliauti.

Kad nuolat susiduria su keliaujančiais po pasaulį pensininkais patvirtino ir R. Širvinskas. „Visai neseniai pats grįžau iš atostogų ir sutikau daug pensininkų, dauguma jų buvo vokiečiai. Jie skrido į Zanzibarą ir papasakojo savo įspūdžius, ką darys toliau. Supratau, kad aš negaliu sau to leisti“, - sakė jis.

Prie kaupimo gali prisidėti valstybė, bet „ne už dyką“

Pašnekovai diskutavo, kaip žmogus pats galėtų prisidėti prie „Sodros“ mokamos pensijos, tuo labiau, kad ateityje ji mažės. Š. Ruzgys kaip paprasčiausią kelią įvardijo savanorišką dalyvavimą antros pakopos pensijų fonduose, kuris kitose valstybėse, pavyzdžiui, Latvijoje, Estijoje yra netgi privalomas.

„Jame dalyvaujant, 2 proc. priešmokestinio atlyginimo kaskart keliauja iš valstybės į fondą. Prieš metus ta sistema buvo patobulinta, tai reiškia, kad valstybė skatina ir pačius žmones prisidėti dviem procentais ir jei jie sutinka 2 procentus iš savo algos skirti kaupimui, valstybė sutinka dar papildomai 2 procentais prisidėti. Tai iš viso gauname 6 procentus – 2 procentai yra tiesiogiai žmogaus sumokėti ir 4 – valstybės“, - sakė jis.

Tačiau Š. Ruzgys pripažįsta, kad valstybė to nedaro už dyką ir jei dalyvauji šioje pensijų kaupimo programoje, proporcingai „Sodros“ pensija bus pamažinta 2 procentais. „Jei žmogus tikisi, kad jo alga bus didesnė, nei vidutinė arba kad jis ilgiau gyvens, iš rinkų kapitalo prieaugio tas sumažėjimas turėtų kompensuotis“, - teigė jis.

N. Mačiulis sakė, kad, norint oriai gyventi, to negana: „Lietuvos problema ta, kad per mažai yra kaupiama – tai nėra pakankama. Jei bandome lygiuotis į vokiečių pensijas ir norime keliauti, deja, antra pakopa tai nelabai suteiks.“

Dėl to pašnekovai prakalbo apie galimybę kaupti ir trečios pakopos pensijų fonduose, kai nuo visų sukauptų įmokų galima susigrąžinti gyventojų pajamų mokestį. „Tai yra paprastesnis būdas gauti investicinę grąžą ir dar susigrąžinti sumokėtus gyventojų pajamų mokesčius. Trečia pakopa - toks lengvatinis taupymo būdas, o šitoje vietoje galimi du keliai: kaupimas trečios pakopos pensijų fonduose arba gyvybės draudimas, į kurį įeina kaupimo dalis“, - sakė Š. Ruzgys.

Siūlo investuoti

Kiek lėšų užteks senatvėje gyventi oriai – labai individualus dalykas, priklausantis nuo paties žmogaus. Vis dėlto, netgi taupant nereikia slėpti pinigų po pagalve, kad jie nenuvertėtų, todėl verta pagalvoti, kaip juos galima būtų „įdarbinti“. N. Mačiulis tam pataria skirti apie 15 proc. metinių pajamų, nors, žinoma, daugiau uždirbantys tam gali skirti ir pusę savo pajamų.

„Mažiau uždirbantiems aišku yra sunkiau, bet toks taupymas turėtų būti siekiamybė – automatiškai išugdoma. Toks higieninis veiksnys“, - sakė jis. Sutaupytus pinigus galima investuoti į investicinius ar trečios pakopos investicinius fondus, pirkti akcijas ar obligacijas, nors niekada nėra žinoma, kaip toms investicijoms pasiseks.

„Aišku, tai susiję su neapibrėžtumu, gali būti ir labai nesėkminga investicija, bet svarbiausia būtų divesifikacija. Nereikia sumesti visų pinigų į vienas akcijas, reikia juos diversifikuoti, tada net didžiausi svyravimai turi mažesnę įtaką ir nėra taip pastebimi“, - sakė jis.

Š. Ruzgys taip pat siūlo investuoti, kad pinigai, gulintys „po pagalve“ nenuvertėtų. Investicija gali tapti indėlis, akcijų ar obligacijų įsigijimas ar kita. Nors jis pripažįsta, kad indėlis šiuo metu rimtos grąžos neduoda, o vidutinis akcijų pelningumas siekia 4-7 proc., tačiau tai rizikinga.

Nesidomintiems ir nenorintiems investuoti patiems, gali praversti pensijų fondai, tačiau nemažai žmonių jais nepasitiki. Š. Ruzgys siūlo pamiršti mitus, kad jie gali bankrutuoti, nes anot jo – tai neįmanoma.

„Techniškai jie negali bankrutuoti, nes įstatymiškai jiems draudžiama skolintis savo turtu, plius jų turtas atskirtas nuo valdymo bendrovės ar banko turto, todėl bankrotas yra neįmanomas“, - sakė jis.

Pensijų fonduose kaupiamų pinigų vertė gali svyruoti priklausomai nuo fondo strategijos, todėl renkantis fondą, verta pasidomėti, kokia jo yra investavimo stategija ir kur bus investuojami pinigai.