Nauja tendencija Lietuvoje kelia nerimą: kam juoda diena bus tikrai baisi

Norėdamas apsirūpinti juodai dienai, žmogus yra linkęs kaupti, tačiau nebūtinai pinigus. Tai gali būti kitos vertybės, pavyzdžiui, auksas ar brangieji akmenys, nekilnojamasis turtas, meno kūriniai, bet pastaraisiais metais ryškėja ir nauja tendencija. Ką žmonės yra linkę kaupti ir kodėl?

„Žmogus, kaip daugelį žiemų gyvenantis padaras, visada galvoja apie artėjančią žiemą ir yra linkęs ką nors po akmeniu pakasti, tai natūralus polinkis kaupti turtą. Jis paprastai kaupiamas juodai dienai, o jos neišvengiamas elementas yra senatvė, kai galios sumažėjusios, sveikatos nėra, o gyventi vis tiek reikia“, - vaizdžiai kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto bendrosios psichologijos katedros docentas Visvaldas Legkauskas.

Dėl šių priežasčių, anot jo, žmonės yra linkę kaupti ne tiek pinigus, kiek kitokias vertybes, pavyzdžiui, auksą ar nekilnojamąjį turtą.

Psichologas paaiškina, kad patrauklu kaupti matomas vertybes, pavyzdžiui, auksą, kai norima, kad turtas būtų mobilus, ir nekilnojamąjį turtą, jei tikima vietos, kurioje gyvenama, stabilumu, saugumu.

Tiesa, neretais atvejais yra ir kaupiami pinigai: grynaisiais ar indėliais.

Kaupti pinigus ir šiuo metu išlieka pakankamai populiaru, tai rodo indėlių statistika. Lietuvos banko spalio apžvalgos duomenys rodo, kad ne finansų bendrovių ir namų ūkių, valdžios sektoriaus, draudimo bendrovių ir pensijų fondų bei investicinių fondų ir kitų finansinių tarpininkų indėliai padidėjo atitinkamai 291,9 mln., 109,2 mln., 10,7 mln. ir 9,6 mln. eurų. Šių sektorių indėliai spalio pabaigoje sudarė atitinkamai 15,8 mlrd., 1,4 mlrd., 299,2 mln. ir 184,2 mln. eurų.

O pastarųjų metų nekilnojamojo turto sandorių statistika išlieka panaši. Registrų centro duomenys rodo, kad 2015 m. būstui įsigyti Lietuvoje pirkėjai išleido 1,27 mlrd. eurų ir beveik pasiekė 2014 m. apyvartą.

Įgūdis taupyti nyksta

Visgi, pastaruoju metu žmonių polinkis kaupti silpsta, mano V. Legkauskas. To priežastis – augantis noras kuo daugiau vartoti dabar.

„Dabar pamažu atsiranda žmonių, kuriems nesvarbu, kas bus senatvėje, jiems rūpi patirtys dabar, pavyzdžiui, išleisti pinigus kelionėms, - kalbėjo V. Legkauskas. - Žmogaus poreikis kaupti susiformavo evoliucijos metu, o pastaraisiais dešimtmečiais, išsiplėtus rinkodaros ir finansų paslaugoms, atsirado mintis, kam taupyti, jei gali pasiskolinti ir turėti dabar.

Poreikis taupyti pamažu silpnėja, o poreikis lenktyniauti dėl statuso – auga. Kai lenktyniaujama su žymiai turtingesniais už save, žmogus daug išleidžia ir įsiskolina, tad atsiranda sluoksnis, kuris neturi nieko kalbant apie juodą dieną.“

Pasak psichologo, nerimą kelia tai, kad tokių žmonių įgūdis taupyti nyksta, atrodo, kad žmogus nieko neturi, bet ir neturės.

„Tokiu atveju viena iš išeičių yra priverstinio taupymo formos, pavyzdžiui, pasiimi būsto paskolą ir kas mėnesį moki bankui, nes gyvenime būstui nesutaupytum ir ne dėl to, kad neuždirbi, bet dėl to, kad taupyti nemoki“, - vieną iš pavyzdžių pateikė V. Legkauskas.

Jo nuomone, panašiu principu veikia ir socialinio draudimo mokesčių sistema – ji sukurta tam, kad dirbantis žmogus, nori jis to ar ne, būtų apdraustas dėl artėjančios senatvės.

„Kai kurie sako, kad geriausia būtų panaikinti mokesčius „Sodrai“, pinigus atiduoti žmonėms ir tai bus pats geriausias sprendimas. Bet pasiūlymo esmė aiški: dauguma žmonių tuos pinigus išleis šiandien ir taip pakels ekonomiką ir apyvartas, o kas bus po to – koks skirtumas, nes šiuolaikinė ekonominė situacija vertinama ketvirtinėmis ataskaitomis“, - ironizavo psichologas.

Pašnekovas sako, kad ir kitoks kaupimas senatvei, kai pinigų negalima pasiimti prieš pensinį amžių, yra naudingas.

„Pavyzdžiui, ir kaupimas antroje pakopoje turi ir pranašumų, jei žmogus kaupia papildomomis savo įmokomis, nes papildomai sulaukia valstybės finansinio paskatinimo už tai, kad paugdytų savo gebėjimą taupyti. Jeigu to atsisakius ir palikus tik trečią pakopą, kai žmonės taupo senatvei tik savo iniciatyva, taupymo mastai labai stipriai sumažėtų“, - mano psichologas.

Įvardija naują kartą: besinuomojantys

Įdomi ir dar viena tendencija: pašnekovo teigimu, po 2008 m. nekilnojamojo turto krizės yra susiformavęs naujas apibrėžimas – besinuomojančiųjų karta (angl. generation rent).

„Tai jauni žmonės, kurie nusprendžia, kad jiems neverta vargti dėl nekilnojamojo turto turėjimo, nes, jų supratimu, jis yra per brangus, tad užuot kaupę pradiniams įnašams ar mokėję būsto paskolas, jie tiesiog nuomojasi, o tuos pinigus, kuriuos galėtų skirti pradiniam įnašui, išleidžia telefonams, kompiuteriams, kavinėms ir kelionėms, o apie tai, kas bus senatvėje, jie stengiasi negalvoti“, - kalbėjo V. Legkauskas.

Pašnekovas abejoja, kad tam turi reikšmės galima nuostata, esą kam kaupti senatvei, jei jos gali ir nesulaukti. Psichologas sako, kad ir anksčiau buvo šūkis „gyvenk greitai, mylėk stipriai, mirk jaunas“ (angl. live fast, love hard, die young).

„Nors tai yra senas šūkis, išpopuliarėjęs nuo Vudstoko festivalio laikų, kai teoriškai žmonės turėjo mirti iki 35 metų, bet tikrovėje jis ne visai pasiteisino, o tie hipiai, kurie pasakojo, kaip turi mirti jaunas, iki šiol tebegyvena būdami 70-80 metų. Visgi ir dabar atsiranda žmonių, kuriems nesvarbu, kas bus senatvėje, ir jie apie tai sugeba negalvoti. Antra vertus, anksčiau ši mintis gal ir buvo mažiau aktuali, nes vidutinė gyvenimo trukmė buvo trumpesnė“, - svarstė V. Legkauskas.

Lietuvoje pastaraisiais metais augančią nuomojamo turto paklausą rodo ir augančios šios paslaugos kainos. DELFI skelbė, kad per paskutinius trejus metus Vilniuje buto nuomos kainos išaugo beveik trečdaliu.

Statistikos departamentas skaičiuoja, kad pernai vidutiniškai buto nuoma Vilniuje brango 7,3 proc. Ne ką labiau džiuginantys ir ankstesnių metų kainų pokyčiai: 2014 m. – 7,5 proc., 2013 m. – 7,6 proc. Tiesa, nekilnojamojo turto ekspertų nuomone, prie nuomos kainų augimo prisideda ir sostinėje nuolat besisteigiantys ir besiplečiantys paslaugų centrai.