R. Ruseckienė pasakojo susidurianti su daug vyresnio amžiaus žmonių, tad tikina žinanti, jog jų mąstyseną gali pakeisti tik laikas ir tinkamai pateikiamas valdžios atstovų dėmesys.
Pasimokyti optimizmo ji patarė iš Danijos piliečių – ši šalis naujausiais tyrimais pripažinta laimingiausia pasaulyje, o ir pensijos – vienos iš didžiausių.
– Kas gali būti kaltas dėl to, kad susigaudyti pensijų reformų sistemoje yra sunku – informacijos trūkumas ar žmonių nenoras ir neįpratimas patiems domėtis savo ateitimi?
– Manau, kad priežastys yra abipusės: žmonėms trūksta ir informacijos, ir gebėjimo savarankiškai pasirūpinti, pasidomėti savo ateitimi. Taip pat dauguma vyresnio amžiaus žmonių nesinaudoja internetu, tad tai irgi apsunkina galimybes gauti reikimą informaciją.
Geriausias kanalas pasiekti vyresnio amžiaus žmogų turbūt yra televizija. Realiai, daugumą jų galima sutikti ir poliklinikoje, bet ten informacijos apie pensijas niekas neteikia. Žinoma, yra ir kitas kanalas – telefoniniai pokalbiai. Tačiau pamažu jie įgauna neigiamą atspalvį po paplitusių telefoninių sukčių skambučių. Vyresnio amžiaus žmonės patiklesni ir jei viskas būna tinkamai susakoma, jiems labai sunku atskirti, ar tai, kas sakoma, yra tiesa. Daugiau paramos vyresnio amžiaus tėvams galėtų suteikti jų vaikai, jeigu pakalbėję su bankų atstovais informaciją perduotų tėvams.
– Ar negali būti taip, kad abejingas požiūris į ateitį yra palikimas iš sovietmečio? Tuomet lietuviai buvo įpratę, kad už juos viskuo būtų pasirūpinta, nebūdavo suteikiama pasirinkimo galimybė. Kaip manote jūs?
– Pilnai sutinku. Tikrai vyresnio amžiaus žmonėms yra sunku adaptuotis prie esamos situacijos ir dėl buvusios sovietinės patirties, ir dėl sunkesnio prisitaikymo senstant, mažėjant pasitikėjimui aplinka, bendra situacija Lietuvoje bei savimi.
Vyresniems žmonėms ir šiaip sunkiau kasdienines funkcijas atlikti dėl senėjimo proceso, kognityvinių funkcijų silpnėjimo, atminties sutrikimo, kuris atsiranda su amžiumi. Vien dėl to jiems sunkiau prisitaikyti prie esamos situacijos. Turbūt todėl jie sovietmetį, kuomet viskas buvo aišku ir sudėliota į lentynėles, visada atsimena su teigiama nostalgija. Dabar viskas yra neaišku, nepatikima, bankai griūna, žmonės praranda savo santaupas, nėra užtikrintumo. Žmonės tiesiog mažiau pasitiki ekonomine ir socialine situacija Lietuvoje.
– Vyresnio amžiaus žmonės senatvei linkę kaupti tik „Sodroje“, jaunesni dažniausiai renkasi ir privačius pensijų fondus. Kaip manote, kodėl visuomenėje yra toks susiskirstymas?
– Pagyvenę žmonės renkasi Sodrą, nes ji yra valstybinė institucija ir ja, vistiek, žmonės pasitiki labiau nei privačiomis struktūromis. Jauni žmonės turi daugiau žinių, yra labiau išsilavinę, ta informacija jiems yra suprantamesnė.
– Ar gali būti, kad žmones gąsdina ne sistema, o pats pavadinimas „privatus“? Tarsi jų pinigai atitektų kažkokiam turtingam gobšiam asmeniui?
– Privačiais fondais nepasitikima, manau, todėl, kad nemažai nusivylimo ir žalos pagyvenę žmonės yra patyrę po privačių bankų griūties. Žinoma, žmones gali paveikti ir pats žodis „privatus“, jis sukelia daugiau įtarumo. Pats žodis „privatus“ sukelia tam tikrą nerimą, nepasitikėjimą tarsi netikrumo jausmą, kad tai yra nebe tavo, o kitų nuosavybė.
– Viena iš nedaugelio alternatyvų „Sodros“ ir pensijų fondų pasiūlymams yra kaupti pensiją be tarpininkų. Pavyzdžiui, pinigus dedant į atskirą sąskaitą pačiam arba įsigijus nekilnojamo turto. Kokia įtaką tai daro žmogaus psichikai? Ar verta gyventi tik ateitimi ir dėl orios senatvės aukoti dabar uždirbamus pinigus, žinoma, be garantijos, kad pavyks juos išsaugoti?
– Manau, kad psichikai tai tikrai nedaro žalos, o galvoti apie ateitį reikia sulaukus ne pensijinio amžiaus, o esant darbingame amžiuje. Taip kaip žmonės planuoja vaiko gimimą, taip ir senatvę reikia planuoti ir ja pasirūpinti, nes ji visiems ateis.
Galimas pinigų netekimas žmones paveikia labai sunkiai. Įsivaizduokite, jeigu žmogus kaupia pinigus visą gyvenimą ir šių santaupų netenka? Tarsi praranda garantijas dėl orios senatvės. Žmonės supranta, kad tų pinigų daugiau nebeužsidirbs. Tai labai paveikia ir emociškai, atsiranda depresijos požymių, neviltis, bejėgiškumas, o tai sustiprina nepasitikėjimą valdžios struktūromis.
– Kaip ateityje turėtų pasikeisti visuomenės požiūris į pensijų kaupimą?
– Manau,kad tai galėtų būti pasitikėjimas ir ilgalaikis teigiamos privačių pensijų fondų veiklos rezultatas. Įtikinti vyresnį žmogų pasitikėti yra tikrai nelengva, jis turi savo patirtį, nuomonę, tad laiko ir pastangų reikia įdėti gerokai daugiau. Geras bendradarbiavimas ir tinkamas informacijos pateikimas taip pat, manau, yra būtinas.