„Neįsižeidžiu, kai šiandien juokiasi, kad kelionėje aviu ne tokius batus ar koks esu nemandagus, nes valgau, dėvėdamas kepurę. Čigonu būna irgi pavadina, ir kitais žodžiais. Draugai, paerzindami, beje, pavadina čigonu dažniau (juokiasi, aut. pastaba). Man pačiam yra daug svarbesnių dalykų nei šie: pats save žeidžiu ir gerokai skaudžiau baudžiu, jeigu ne taip pasielgiu: padarau klaidą, rašydamas straipsnį, nenorėdamas įskaudinu žmogų. Kurdamas laidas netiesiogiai rodau, koks pasaulis yra įvairus, kokie mes visi esame skirtingi, ir kad tai yra normalu. O visų pirma mes visi esame žmonės, nesvarbu, kiek turime pinigų, kokios tautybės, rasės, tikėjimo, kultūros ar seksualinės orientacijos bebūtume“, – sako Orijus.
Šaldytuvas vaikystėje buvęs tuščias, šiandien visada yra perpildytas
„Nepasakyčiau, kad mano vaikystė buvo labai sunki jau vien dėl to, kad buvau mylimas vaikas. Taip, mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo treji, augau tik su mama, bet tuomet dar buvau per mažas suprasti, kodėl neturiu tėčio, ar kur jis išėjo. Vyresniame amžiuje vaikai labiau išgyvena skyrybas. Aš nejutau didelių traumų dėl to, ir nejaučiu dabar, bet gal psichologai pasakytų kitaip.
Senelis, mamos tėtis (močiutė buvo mirusi, kaip ir senelis jau dabar), labai padėjo mane auginti, padėjo ir finansiškai, nes mama uždirbo minimalias pajamas. Tikrai turėjome labai mažai pinigų, nuolat juos skaičiuodavome. Nuo vaikystės žinojau, koks Lietuvoje yra minimumas, nes tiek uždirbo mano mama. Kaip dabar atsimenu sumą – 265 litus, vėliau ji, aišku, keitėsi, bet visuomet ją žinojau atmintinai. Kaip ir žinojau ir tai, kaip elgtis parduotuvėje: kad negaliu prašyti nupirkti saldumynų, žaislų ar kažkokių pramogų. Tuos pinigus, kuriuos man duodavo senelis ar mama, nors ir labai retai, labai taupydavau. Taupydavau neva tai sau, bet iš tiesų, tai ne sau, o visuomet taupiau mums su mama, kartu nusipirkdavome skanesnio maisto“, – prisimena Orijus.
Žurnalistas sako, kad bloga finansinė padėtis, kurią išgyveno, juodu su mama išties labai suartino: kai yra nuolatinis pinigų, maisto trūkumas, taip pat padeda per anksti neišpaikti. Nors tai yra teigiami dalykai, neigiamų irgi buvo nemažai.
„Kadangi vaikystėje mūsų šaldytuve nebuvo tiek daug maisto, esu sau pasakęs, kad kai būsiu vyresnis, pas mane šaldytuvas visada bus perkrautas, jis toks ir yra. Mokyklos klasę bet kada galėčiau pamaitinti, tiek jame visko yra“, – juokiasi Orijus, pridurdamas, kad gyvenimas skurde jo neišmokė gyventi labai taupiai šiandien. Jis sako niekada netaupantis ir galintis nusipirkti, ką nori, klausimas, ar jam to reikia. Bet iš esmės, Orijaus filosofija yra ta, kad gyvename šiame pasaulyje labai laikinai, tad reikia juo mėgautis.
Išgyventi patyčias padėjo senelis ir knygos
„Gal senelis mane taip išauklėjo, bet dėl savo tamsesnės odos niekada neišgyvendavau, visada žinojau, kad čia yra kažkokia nesąmonė. Ir iki šiol, kai įžeidinėja mane, aš nereaguoju. Tik ką atsimenu, kad apimdavo gėdos jausmas, kai eidavau kur nors prekybos centre ir ant manęs šaukdavo: „O, čigonas eina!“, tai man buvo gėda prieš kitus žmones dėl tokio kitų žmonių elgesio. Tai ką aš pradėjau daryti nuo paauglystės, tai klausausi muzikos per ausines. Iš vieno pirmųjų atlyginimų nusipirkau „Sony Walkman“ radio imtuviuką ir eidamas bet kur klausydavausi muzikos, ir iki šiol jos tebesiklausau, kai būnu vienas. Taip atsijungu nuo aplinkos, kad negirdėti kalbų į savo pusę. Bet kad verkčiau dėl to, kad mane žemina, tai taip nebuvo“, – pasakoja Orijus.
„Nežinau, kodėl nereaguodavau į patyčias, bet, manau, kad be senelio indėlio, kitas svarbus aspektas buvo knygos, nes iš tikrųjų labai daug skaičiau tiek laikraščius, tiek knygas, buvau tiesiog prie jų „prilipęs“, net valgyti negalėdavau neskaitydamas. Galbūt kažką tokio perskaičiau, kad man niekada nerūpėjo įžeidimai į mano pusę (šypsosi, aut. pastaba).
Vaikams tą patį pasakoju, kai nuvažiuoju į mokyklas kalbėti apie profesiją, keliones, vaikystę. Štai, buvau vienoje Vilniaus mokyklų, pasakojau, kaip pradėjau anksti dirbti, siūliau mažiau paskaitose tokiose sėdėti, laiką švaistyti, ir eiti dirbti, kaip pavyzdį daviau Daniją, Norvegiją, kur nuo 14 metų paaugliai dirba. Prieina po paskaitos prie manęs dešimtokė, padėkojo už paskaitą, sakydama, kad yra vienintelė, kuri iš bendraklasių dirba ir, kad iš jos juokiasi. Dėl to, kad dirba jinai yra pašaipų objektas. Aš net nepagalvočiau, kad šiais laikais, jeigu tu dirbi, tai kažkas iš tavęs turėtų tyčiotis, ar kad tu būtinai gyveni nepritekliuje. Kaip tik pavydėčiau, kad jaunas žmogus dirba, uždirba.
Kita mergaitė, su kuria dalyvavome vienoje laidoje, pasakojo, kad vaikai iš jos tyčiojasi, nes pas ją yra per madingi, per gražūs, per nauji sportbačiai, iš esmės drabužiai ir kad ji negali tokių nešioti, nes jie per brangūs. Iš jos juokiasi, kad jinai dėvi padirbtų ženklų batus, rengiasi padirbtų ženklų drabužiais, nors jos daiktai – originalūs. Tad yra labai skirtingų patyčių kampų: jeigu skurdžiai gyveni dar nereiškia, kad iš tavęs tyčiosis, nes skurduoliai gali dar žiauriau tyčiotis iš turtuolio, neimant finansinės pusės, vaikai tyčiojasi iš kito vaiko tėvų, tarkime, kurie yra žinomi. Tad finansinė situacija čia ne visada nulemia esmę. Bet, aišku, jeigu esi smirdalius, tai iš tavęs tyčiosis visi. Beje, turėjau klasioką, kuriam klaikiai smirdėdavo kojos. Tai jeigu ubagystės sunku išvengti, tai smirdėjimo tikrai galima“, – neabejoja Orijus.
Paklausus, ką patartų daryti vaikui, kurį šiandien įžeidinėja klasiokai, bendraamžiai ir kaip atremti patyčias, Orijus atsako: „Žinoma, kai tave įžeidinėja, vadina kažkokiais žodžiais, tyčiojasi, nekreipti į tai dėmesio sunkiai išeina. Geriausia kova yra argumentuota žodinė kova. Paklauski, kodėl taip manai apie mane, kodėl tau tai nepatinka manyje? Kodėl taip mane vadini, kodėl aš tau užkliuvau ar ką tau gero duoda tai, kad mane įžeidinėji? Žmonės dažnai į tokį normalų klausimą nežino, kaip atsakyti ir tai juos nuginkluoja. Tikrai nereikia muštis. Tiesiog įjungti loginį mąstymą ir paklausti. Labai neretai toks visiškai nekaltas paklausimas nukautuoja patyčių prieš tave skleidėją“.
Dirbti pradėjo nuo 5 klasės, vyresnėse klasėse jau uždirbinėjo didelius pinigus
„Įdomu tai, kad neturėjimas pinigų privertė mane dirbti, nors nei tada, nei dabar nedirbu dėl pinigų. Pradėjau dirbti nuo ankstyvos vaikystės – 5 klasės. Iš pradžių mokykloje ruošdavau laikraščius, bet paskui nusprendžiau, kad reikia dirbti tikroje žiniasklaidoje. Tada, būdamas toje pačioje penktoje klasėje, pasiėmiau tais laikais populiariąją geltonų puslapių knygą, kurioje buvo galima rasti visus įmanomus kontaktus Lietuvoje ir pradėjau skambinti į visas žiniasklaidos priemones. Vienas nedrįsau to daryti, tai įkalbėjau du savo klasiokus kartu skambinėti. Visiems kartojome tą patį, kad mums nereikia pinigų, mes norime dirbti žurnalistais. Trys redakcijos mus pakvietė: LRT televizija, dienraštis „Lietuvos aidas“ ir Lietuvos mokytojų laikraštis „Dialogas“. Į „Lietuvos aidą“ pirmą straipsnį parašiau po savaitės, LRT netrukus pradėjau dirbti vaikams skirtoje laidoje „Panoramytė“, kurią tuo metu vedė dar visiškas jaunuolis Andrius Tapinas, joje buvau reporteris, su „Dialogu“ dialogo neradome“, – šypsosi pasakodamas Orijus.
Tuomet vaikinas pradėjo po truputį vis daugiau ir daugiau uždirbinėti, gerus pinigus uždirbo nuo 9 klasės, o labai daug pinigų – 11 klasėje.
Orijus su kolega įkūrė pirmąjį savo verslą – visų Lietuvos mokyklų laikraštį, kuris buvo pirmasis lietuviškas nemokamas laikraštis iki „15 min“ atsiradimo. Jis vadinosi “Mokyklos frontas“. Jį nemokai dalindavo visose mokyklose. „Mes gyvenome iš reklamos, tai buvo didelis pinigų šaltinis. Nemažai dabartinių žurnalistų yra dirbę šiame laikraštyje. Tie draugai, su kuriais skambinėjome į redakcijas, irgi ten dirbo, bet daugiau dėl žurnalistų pažymėjimų, kad galėtų patekti į renginius (juokiasi, aut. pastaba).
Kaip pradėjau uždirbinėti, aišku, pradėjau visko daug pirkti, iš dabartinės perspektyvos suprantu, kad nebenorėjau blogai gyventi, nors iš tikrųjų, kai prisimenu, tai dar pakankamai kukliai aš tais pinigais svaidžiausi“, – sako žurnalistas.
Paklausus, ar trukdė mokslams darbas, Orijus atsako, kad mokykla jam nebuvo tokia svarbi, jis visada žinojo, kad būti žurnalistu: „Žurnalistika yra mano kraujyje, yra mano pašaukimas, kaip bepavadintume. Tą supratau labai greitai. Bet kalbant apie pačius pinigus, nors ir gerai buvo jų uždirbti, dėl jų, kaip sakiau, nedirbau ir nedirbu. Esu toks impulsyvus žmogus, kad jeigu man nepatiks, galiu mesti visus darbus nepagalvojęs, kad rytoj neturėsiu, iš ko gyventi, ir esu taip padaręs. Pokalbių laidoje, kurioje dirbau, prodiuseris įžeidė mano pašnekovus. Pasiunčiau jį ant trijų raidžių. Tuomet jis atsiprašė, kad aš jį pasiunčiau. Ir tai buvo teisinga iš jo pusės. Netoleruoju nepagarbos savo darbe“.
Kviečia daugiau keliauti ir pastebi, kad jauni žmonės gerokai labiau tolerantiški
Paklausus, kodėl šiandien patyčių temos susilaukia tiek daug dėmesio tėvų tarpe, Orijus atsako, kad dabartiniai tėvai, vaikystėje išgyvenę patyčias, nenori elementaraus dalyko – kad jų vaikai tai patirtų, kad nepagarba „kitokiam“ neitų iš kartos į kartą.
„Kai rengiu savo laidas, ar tai būtų apie keliones, ar apie emigrantus, niekada tiesiogiai nemoralizuoju, bet stengiuosi pateikti žmonių skirtumus kaip normą, jog tai, kad esame skirtingi yra visiškai normalu ir taip turi būti. Kad tokie kaip rasiniai, religiniai, kultūriniai, seksualiai skirtumai turi būti priimami kaip norma, ir nereikia stebėtis ar badyti pirštais. Laidoje apie emigrantus pasakoju, kad tam tikri žmonės išvyko iš Lietuvos visai ne dėl pinigų, o dėl to, kad jų nepriėmė Lietuva tokių, kokie jie yra. Bandau per visus kanalus šviesti visuomenę, kad žmonių yra visokių, ir kelionės yra puikus dalykas plėsti žmonių pasaulėžiūrą.
Visada sakau, kad jeigu turite kokį nors piktą dėdę ar tetą, kurie yra baisiai netolerantiški, išvežkite juos į kokias tris keliones, parodykite pasaulį ir jie tikrai persilauš, pamatys, kad šiame pasaulyje yra visko, nebežiūrės į tą patį juodaodį, kaip į kitos planetos žmogų. Didelė Lietuvos netolerancijos, patyčių yra senoje kartoje. Jie piktai komentuoja internete, vienas kitą dergia, erzina, juokiasi iš kaimynų, juos kaip nors vadina, tai visa tai juk ir vaikams persiduoda, jie lygiai taip pat paskui elgiasi savo aplinkoje: kieme, mokykloje, būreliuose, bet kur nuėję“, – mano Orijus.
Žurnalistas pasakoja, kaip Mumbajuje susipažino su lietuvių šeimyna, kur auga dešimties metų mergaitė: „Mes vaikščiojome po 60 – ies aukštų daugiabučio kiemą. Pro mus praėjo moteris. Mergaitės mama lietuvė sako, kad čia yra Indijos žvaigždė. Mergaitė ir aš, aišku, klausiame, kas ji tokia? Moteris man pradėjo pasakoti, kad ji anksčiau buvo vyras, dabar moteris, dirba makiažo meistre. Tai ką noriu pasakyti, kad mergaitė absoliučiai niekaip į tai nereagavo, jokios reakcijos į tai, jai buvo įdomesni visai kiti dalykai.
Man atrodo ir pas mus Lietuvoje vis daugiau jaunimo, kurie mažiau agresyviai reaguoja į tokius dalykus, nei žmonės, kuriems yra virš 30 metų. Jie žiūri daug paprasčiau: žiūri serialus, filmus, domisi pasauliu, tą pačią anglų kalbą moka geriau, negu tėvai, seneliai. Kalbos žinojimas, priėjimas prie interneto, keičia visuomenę, vaikus ypatingai, nes jie daug protingesni, negu mes buvome jų amžiaus, jie prieina prie daug daugiau informacijos ir ką nori, tą gali „išgooglinti“. Jiems nėra didelio stebuklo kitokie žmonės. Man atrodo, kad vaikai yra platesnių pažiūrų, nei suaugę. Aišku, ne visur. Bet nors kiek aš pats bendrauju su vaikais, o bendrauju daug, man atrodo, kad jei fainesni“.
Patyčių skleidėjai sunkiai atremia argumentą žodžių kovą
„Vaikystėje visi norime būti vienodais, o nuo paauglystės atvirkščiai – norime būti kažkuo išskirtiniai ir kuo daugiau vyresni esame, tuo daugiau norime. Labai svarbu vaikui nuo mažens kartoti visur ir visada, kad kiekvienas jo išskirtinumas yra jo privalumas, o ne joks minusas. Juk maži jie to dar nesupranta“, – neabejoja Orijus.
Žurnalistas serga astma, ir per šią ligą perteikia pavyzdį: „Kai buvau mažas, sirgau ypatingai sunkia astmos forma, labai daug laiko praleisdavau ligoninėse. Ką pastebėjau ir pastebiu iki šiol, kad kai kurie žmonės labai sureikšmina negalias ir iš tų žmonių daro didesnius neįgaliuosius, nei jie patys jaučiasi. Mes patys, vaikai, būdami sanatorijose, ligoninėse, taip nesijausdavome. Aš savo astmos tai išvis nelaikau jokia negalia, bet prisimenu tą laiką, kai kartu leisdavau laiką su gerokai sunkesniais ligoniais – vaikais, savo tuometiniais draugais, kuriems nekreša kraujas, kuriems nustatytas cerebrinis paralyžius.
Kas įdomu, tai, kad mes, gyvendami tose ligoninėse ir sanatorijose, varžydavomės, kuris iš mūsų didesnis ligonis būdavo (šypsosi, aut. pastaba). Turėdavau tuo metu vadinamą invalidumo pažymėjimą, tai mes juokdavomės iš to. Žinoma, yra labai skaudžių istorijų, nenoriu suabsoliutinti, bet ką noriu pasakyti šiuo pavyzdžiu, kad labai svarbu, kaip mes patys žiūrime į savo išskirtinumą“.
