Kai bendraujate su vaikais, kokios pagrindinės jų problemos šiandien, kas jiems neduoda ramybės? Kokios mintys vaikų galvose?
Labai daug priklauso nuo vaiko amžiaus, nes vieni dalykai rūpi 3 metų vaikams, visiškai kiti – paaugliams. Mažiukams vaikams svarbu, ką jis išmoko, ką sugeba, ar tėvai jį myli, kad bus smagu su kitais vaikais, ar viskas vėl bus gerai. Jeigu mums jokio skirtumo, kokiomis kelnėmis ar suknele vaikas eis į darželį, tai jam gali būti labai netgi svarbu. Tai būdas išlaikyti pasaulį stabilų, įprastą. Kaip atrodo bendraamžių kontekste, yra geresnis ar prastesnis už kitus, koks iš tikrųjų jis yra labiausiai aktualu paaugliams, kurių nuotaikos ir savivertė gali stipriai svyruoti. Iškilęs spuogas paaugliui gali būti didžiulė tragedija, nes tokį – netobulą – nenorėtų, kad matytų kiti.
Kad ir kas bebūtų, dėl kokių priežasčių ar įvykių vaikai nerimautų, iš mūsų pusės neretai atrodo, kad tai yra visiškas menkniekis, bet vaikams tai yra tikra. Jų jausmai ir emocijos tikros, jų gyvenimas jiems yra tikras. Vaikas neturi tiek patyrimo, žinių, supratimo apie dalykus ir pasaulį tiek, kiek turime mes. Vaiko emocijos priklauso dar ir nuo santykio su tėvais, kiek jis šiltas, kiek vaikas girdimas šeimoje, kiek atliepiama į jo poreikius.
Kaip šiandien pastebite iš patirties organizacijoje „Gelbėkit vaikus“, kokia situacija su vaikų emocine sveikata: ji gerėja, blogėja?
Emociniai savireguliacijos įgūdžiai nesiformuoja greitai ar net per metus, tai yra nuolatinis procesas. Su amžiumi sudėtingėja situacijos, intensyvėja emocijos, daugėja streso. Šiandien žmonės tikrai labiau skiria, kas yra emocinė sveikata, kiek ji svarbi vaikams ir patiems tėvams. Juk vaikų būsena ir tai, kaip jie jaučiasi, labai priklauso nuo to, kaip jo tėvai jaučiasi savo pačių gyvenimuose. Tėvai, pavyzdžiui, patiria daug streso dėl to, kad reikia išgyventi iš minimalių pajamų, jų galvos ir emocijos užimtos savais dalykais, jie jaučia nerimą, daug kitų nelengvų emocijų, dėl kurių vaiko problemos gali atrodyti labai menkos. O tai tikrai turi poviekį jų vaikams. Kuo daugiau streso mes turime gyvenime, tuo daugiau streso yra vaiko gyvenime. Vaikai nedaug supranta apie suaugusiųjų gyvenimą, jie tiesiog perima tėvų emocijas. Jeigu mato, kad tėvai yra susirūpinę, tai jie savaip supranta, kodėl taip yra. Tai yra „nuskaitomos“ emocijos, vaikai gali nerimauti, net nežinodami apie ką.
Streso neišvengsime, tad mums labai svarbu turėti įgūdžių, kaip tvarkytis su intensyviomis dažnomis ar netikėtomis emocijomis. Mūsų užduotis yra ne tiek apsaugoti vaiką nuo nemalonių jam emocijų – jo gyvenime vis tiek bus situacijų, kuriose jos iškils, o palaipsniui, atsižvelgiant į vaiko amžiaus tarpsnį mokyti, kaip tvarkytis su emociniais protrūkiais. Mūsų paskirtis yra parodyti, sumodeliuoti, papasakoti, kaip priimti savo reakciją, kaip tada elgtis. Pavyzdžiui, kai aš bijau, tai ką daryti? Nebijoti? O kaip nebijoti? Arba jei pykstu, tai kaip nebepykti?
Kiek tėvai gali pyktis prie vaikų? Kiek tiesos tame, kad jeigu mes tik rodysime, kad pasaulis gražus ir pūkuotas, galime vaiką nepasiruošusį gyvenimo iššūkiams užauginti?
Šioje vietoje reiktų suprasti du dalykus: mes gyvename savo suaugusiųjų gyvenime, santykiuose poroje, kasdieniuose rūpesčiuose. Nebus taip, kad mes visiškai apsaugosime vaiką nuo tarpusavio įtampos – vaikai ją “nuskaito”. Tačiau neverta ir užkrauti vaikams dalykų, kurių jie dar nepajėgia suprasti, suvokti, emociškai suvirškinti. Jeigu mes poroje pykstamės, daug dalykų galim prikalbėti vienas kitam kaip tuometinio pykčio išraišką, o vaikai gali priimti labai tiesiogiai, išgyventi grėsmę, nesvarbos, nemylimumo, nesaugumo jausmą.
Pyktis iš esmės yra labai galinga emocija, kuri vaikus gali gąsdinti. O pyktis ištinka ir mus, ir vaikus. Nurimus būtina vaikui paaiškinti, kad ne dėl jo susipyko tėvai, kad ir tėtis, ir mama jį myli, kad kartais pykčiai nutinka. Labai svarbu parodyti, kaip susipykus susitaikoma.
Kalbant apie vaiko emocijas, jei jam sakoma nepyk, neliūdėk, nebijok, tai ilgainiui vaikas gali suprasti, jog su tokiomis savo emocijomis jis nėra priimtinas, yra nepakankamas, nemylimas, ir dėl to blogas. Todėl labai svarbu patiems žinoti ir vaikui paaiškinti, kad emocijų būna visokių, kad turime jas išmanyti ir būti pasirengę padėti vaikui suvokti jas kiekviename jo amžiaus tarpsnyje.
Labai svarbu kalbėtis su vaiku tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, kai esame ramūs patys. Jeigu esame sudirgę, joks pokalbis apie emocijų valdymą nebus efektyvus. Jeigu būsime ramūs, vaikai, tikėtina, išdrįs dalintis savo baimėmis, nerimu, pykčiu, nejausdami grėsmės, kad būtent dėl šių emocijų bus nepriimtini.
Kai mamos gąsdina tėčiais, ką tai reiškia vaikui?
Man tai skamba kaip ribų nebuvimas. Tėtis kaip papildoma, stipresnė priemonė, sunkioji artilerija. Ribų nepajėgiama nustatyti dėl įvariausių priežasčių - nėra kantrybės ir įgūdžių, kaip tai daryti, noras būti geresne ar konkurencija, kuris iš tėvų vaiką myli labiau. Mamos tuomet nenori būti draudėjomis, nori išlikti geromis, todėl permeta grėsmingojo rolę tėčiams. Tai nėra pats geriausias dalykas vaikui. Būtų idealu, jei tėvai, auklėdami savo vaikus, laikytųsi tų pačių auklėjimo nuostatų, normų, požiūrio. Vaikams tikrai nereikia sumaišties ir dvylipumo, kai su mama taip galima, o jau su tėčiu - ne. Svarbu suaugusiems pasikalbėti tarpusavyje, kad nebūtų tokių situacijų ir šantažų, nes ilgainiui jie nebeveikia. Pradžioje gali atrodyti, jog veikia – vaikas suklūsta, išsigąsta, keičia elgesį. Ir tas vyksta iš baimės, o ne iš savireguliacijos mokymosi. Būtent dėl to gąsdinimas vėliau tampa nebeefektyvus, vaikai tiesiog išmoksta manipuliuoti. Nemanau, kad tėvai būtų norėję vaiką to išmokyti.
Kaip atpažinti šlubuojančią vaiko emocinę būklę?
Jausti liūdesį, pyktį, nuoskaudą, baimę, išgąstį, nerimą, sumišimą, nusivylimą yra visiškai normalu. Tačiau jei pastebime, kad vaikui išlieka tam tikra būsena ar emocija ilgesnį laiką, kai vaikas pasikeičia, tas verta atidos. Pavyzdžiui, aktyvus, besidžiaugiantis gyvenimu vaikas tampa vis dažniau liūdnas, užsisklendęs, piktas, nerimastingas, abejingas, tai jau reikia suklusti ir rimčiau pasidomėti, kas vyksta su vaiku. Būtina kalbėtis su vaiku. Jei vaikas mažas, jam sunku bus įvardyti, bet reikia patyrinėti, stebėti, kas vyksta vaiko gyvenime, ką jis išgyvena, kuo jis užsiima, ką žaidžia, kaip mąsto.
Dažnai darželinuko emocijas ir jausmus galima atpažinti per tai, ką jis piešia, ką žaidžia su savo žaislais. Reiktų pastebėti savo vaiką, atkreipti dėmesį į žaidimus, pasiklausti auklėtojų, jei vaikas lanko ugdymo įstaigą, kaip jis gyvena, kaip bendrauja. Tėveliams, kurie abejoja vienu ar kitu sprendimu, nežino, kaip padėti vaikui, tikrai nereiktų bijoti kreiptis pagalbos į specialistus, jie tikrai padės spręsti problemas.
Šiandien labai daug šeimų skiriasi, kaip vaikai reaguoja į skyrybas, kokia yra vaiko emocinė būsena ir kaip ją suvaldyti?
Mes, suaugę, susitinkame, išsiskiriame, o vaikams esame patys brangiausi pasaulyje žmonės ir visada tokiais būsime. Dėl to reikia suprasti, kad kuo daugiau mūsų santykiuose bus pykčio, baimių, netikrumo, nesaugumo, tuo daugiau mes juos perduosime savo vaikams. Net jeigu mes ir taikiai išsiskiriame, vaikams tai visada skausminga, jam reikia tarsi perpus save padalinti. Labai svarbu kalbėtis apie tai su jais ir užtikrinti, kad skiriamasi ne dėl to, kad vaikas yra blogas, o dėl to, kad nebeišeina gyventi kartu. Reikia kartoti, kad ir mama, ir tėtis jį myli, ir kad skyrybos nekeičia meilės vaikui, nes jį ir toliau mylės abu tėvai, net jei gyvens kitur.
Vaikai patiria liūdesį, skausmą, nerimą, bet ir pyksta, kad tėvai išskiria. Tas gali būti itin ryšku, jeigu atsiranda kiti žmonės. Kai naujai sukurtose šeimose atsiranda kiti vaikai, jie gali pykti, liūdėti, kad ne jie yra svarbiausi savo mamai ar tėčiui, todėl labai svarbu kalbėtis su vaikais apie tai, nepalikti jų vienų su sunkiais savo jausmais. Reiktų paaiškinti, kad vaikas gali pykti, bet jis vis tiek yra lygiai taip labai mylimas, kaip ir anksčiau. Tai būtų lengvesnis perėjimas, tvarstis jų žaizdai.
Kaip vaiko emocinės sveikatos ugdymas atsiliepia jo ateityje?
Kiek tyrimų yra padaryta, tai visų jų išvados sueina jie sueina į tą pačią mintį – tie vaikai, kurie nuo ankstyvo amžiaus mokomi pažinti jausmus, tvarkytis su jais, nebijoti jų, turi stipresnių savireguliacijos įgūdžių. Tokiems vaikams geriau sekasi mokykloje, nes jie moka priimti ir sėkmes, ir nesėkmes, jie lengviau susiranda draugų, dažniau būna patenkinti gyvenimu, turi didesnį pasitikėjimą savimi. Taip užaugę, jie moka siekti dalykų, kurių užsibrėžia, ar tai būtų darbas, ar gyvenimo kokybė, ar partnerystės santykiai. Jie lengviau apsisprendžia, mokosi iš nesėkmių ar klaidų, nesumenkindami savęs. Paprastai, labiau pasitiki savimi ieškodami savojo kelio, nebijo išbandyti naujų dalykų, nūna savarankiškesni, turi atsakingumo, savireguliacijos, žino, ko nori, nusprendžia, ką darys, kartu žinodami, kad nebus taip paprasta, bet vistiek daro, siekia drąsiau savo tikslų.
Žinome, kad vaikų emocine sveikata rūpintis reikia nuo mažens, bet jeigu tėvai tik dabar susigriebė, ir vaikas nebėra mažas, kiek jie gali padėti savo vaikui augti ir užaugti tam stabiliam emociškai, pasitikinčiam savimi žmogui?
Niekada nevėlu. Tik kuo vėliau pradėsime, tuo ilgiau galime užtrukti, gali prireikti daugiau kantrybės, bet dedant visas pastangas, viskas tikrai yra įmanoma. Bet čia kaip toje patarlėje, kad anksti kėlęs, niekada nesigailėsi (šypsosi, aut. pastaba).