Vis dėlto, yra kertinių momentų, kaip galima nesielgti, kad tų traumų būtų mažiau. Nustebsite, kokie nekalti žodžiai kartais gali įžiebti didžiulį gaisrą. Pavyzdžiui, kaip sako specialistė, „tu esi vienintelė mano viltis“ visai nėra šiaip sau malonus sakinukas.
– Rasa, kada pradeda formuotis psichologinis vaiko pasaulis? Mamos dažnai jaudinasi nėštumo metu patyrusios stresą, dėl neigiamų minčių nėštumo atžvilgiu, svarsčiusios vaiko atsisakyti. Ar tai formuoja kokį nors psichologinį foną vaiko gyvenime? Ir ar verta dėl to graužtis?
– Mano akimis, vaiko psichologinis pasaulis pradeda formuotis nuo pirmos smegenų ląstelės. Kad ir kaip būtų, smegenyse „sėdi“ to pasaulio „valdžia“. Bet kartu noriu nuraminti, kad jokios mamos mintys nėštumo metu vaisiui tikrai nepakenks.
Ar mama galvoja, „koks tu laukiamas, koks tu fainas“, ar „nežinau, ką daryti, sugriuvo mano pasaulis, gal negimdyti“, ir vienu, ir kitu atveju įtakos vaiko psichinei sveikatai tai neturės.
Jei tokios mintys vyraus po gimdymo, tuomet tikrai taip, žala bus. Dėl to prašau kiekvienos mamos „nusiimti“ kaltės jausmą, jei kada buvo ar yra tokių minčių. Ar gimė su ypatingais poreikiais, ar itin jautrūs vaikai – tokios mintys visiškai nepadarė įtakos vaiko sveikatai.
– Kiek psichologinio fono prasme supranta kūdikis? Ir kada vaiko galvoje bei sieloje pradeda formuotis tas gynybinis traumos paveiktas elgesys?
– Kūdikystėje smegenys priima tikrai daug informacijos. Aš net juokauju, kad tokio amžiaus vaikai „užuodžia“ mamos emocijas.
Jei mama nerimastinga, kūdikis prastai valgys, miegos. Jei mama sūpuoja kūdikį su mintimis „greičiau užmik, nebegaliu, kiek galima, neįmanoma išbūti, kada tai baigsis“, tai migdymas tikrai užtruks ilgai, nes kūdikis jaus įtampą. Mamos kūnas visas įsitempęs. Dėl to esant tam tradiciniam šeimos modeliui labai naudinga migdyti tėčiams. Jie po darbo dienos būna pasiilgę kūdikio, su meile pasūpuoja ir jis užmiega. Ir tėčiams ryšys su vaiku būtinas.
Žinau, ką dabar mamos pagalvojo: „Užmiega tik prie krūties, tėtis nemoka, atsisako, bijo, neįmanoma“ ir pan. Papildysiu – būna visaip. Bet pasitikėti tėčiais labai sveika ir vaikui, ir mamai. Svarbiausia – džiaugtis motinyste, stengtis atsisakyti kiek įmanoma daugiau kontrolės, rinktis plaukimą pasroviui ir matyti savo vaiką, kad atlieptume ne tik fizinius, bet ir emocinius poreikius.
– Ar įmanoma užauginti vaiką visai jo netraumuojant?
– Ne. Norisi taip ir palikti tik šį vienintelį žodį [juokiasi].
Deja, tai neįmanoma. Mes nežinome, kūdikiai juk nekalba, ko tuo metu labiausiai jam reikia. Mes nežinome, kiek daug būtent vieno ar kito bazinio emocinio poreikio reikia būtent šiam kūdikiui. Kiekvienas žmogus gimsta su tais pačiais emociniais poreikiais, bet skirtingu jų poreikiu. Pavyzdžiui, vieniems vaikams dėmesio reikia daugiau, kitiems mažiau. Ir tai normalu. Mes tik nuspėjame, kiek vieno ar kito poreikio reikia suteikti.
O kai pradeda kalbėti, gali būti jau kažkiek „palamdytas“, kad net bijos išsakyti poreikius. Dėl to labai svarbu tėveliams keliauti į pozityvios tėvystės mokymus, kad neaugintų vaiko „iš nuojautos“, „kaip mane augino“ ar vadovaudamiesi mintimi „kažkaip aš užaugau, tai ir mano vaikas kažkaip užaugs“.
Neigiami įsitikinimai apie save, pasaulį ir kitus, elgesys persiduoda iš kartos į kartą. Kad išeitum iš to rato, būtina edukacija, psichoterapija ir mokymasis. Mano pačios kelias į psichoterapiją prasidėjo, kai aš labai bijojau negrįžtamai sutraumuoti savo vaikus. Pradėjau keistis nuo savęs. Ir galiu pasakyti, kad tai pats svarbiausias ir geriausias mano sprendimas gyvenime.
– Kokius vaiko poreikius turėtų užtikrinti tėvai?
– Saugumas – prisirišimas, globa, meilė, artumas, rūpestis. Pasiunčiama žinutė – „aš tave matau“, „aš esu šalia“, „tu man rūpi“, „aš tave mylėsiu besąlygiškai“.
Autonomija, kompetencija – ta akimirka, kai vaikas pasako „aš pats apsiausiu batus“. Priešingybė saugumui. Vaiko noras atsiskirti nuo tėvų. Reikia vaikui tai leisti. Nesusimauti pradedant kontroliuoti – „oi, nes skubam, duok, užmausiu“. Ir kūdikis spiegia. Tėvai susipyksta. Sprendimas – anksčiau vaikui priminti, kad pradėtų autis batus.
Žaismingumas, smalsumas, spontaniškumas. Lietuviams labai sunku su šiuo poreikiu. Tai greitai atimama iš vaikų su akademiniais pasiekimais, būreliais, aukštais reikalavimais ir kritika.
Laisvė reikšti emocijas ir poreikius. „Aš galiu pasakyti, kas man patinka, nepatinka, nebijodamas, kad dėl to jausiu kaltę, gėdą ar baimę.“
Realistinės ribos. Vaikus mokyti, pagal kokias normas mes gyvename. Kad veiksmai turi pasekmių.
– Kaip jums pasirodė iš profesinės pusės – kokį vaiko poreikį tėvai patenkina sunkiausiai?
– Sunkiausiai patenkinamas autonomijos poreikis – kontroliuojami vaikai. Čia ir realistinių ribų poreikiai nukenčia. Tai nulemia, kad atsiranda labai daug psichikos sutrikimų. Taip pat nepatenkina žaismingumo, emocijų ir poreikių išreiškimo. Realiai, lietuviams sunku su visais poreikiais, nes labai mažai tėvų keliauja mokytis, kaip juos patenkinti. Juk jei aš negavau, tai ir nemokėsiu, kaip duoti.
Ir kitas momentas – psichikos sutrikimų atsiranda ir tada, kai to poreikio duodama per daug. Auksinė taisyklė: svarbiausia – balansas. Primenu, kad mes kiekvienas sutraumavome arba sutraumuosime vaikus. Bet galime pasistengti, kad to būtų kuo mažiau.
– Neretas vaikas per gyvenimą patiria patyčių. Kodėl vaikai tyčiojasi? Ar tai gali daryti laimingas vaikas?
– Laimės jausmą mes kiekvienas suprantame skirtingai. Gali tyčiotis ir laimingas vaikas (kad pritaptų grupėje), ir nelaimingas (dėl baimės pasirodyti pažeidžiamas).
Patyčios – labai stipriai traumuojantis veiksnys, o jų priežastys įvairios. Gali būti dėl socialinio priėmimo, kaip jau ir minėjau, dėl noro pritapti prie vienos ar kitos grupės. Bet labai dažnai besityčiojantis vaikas pats patiria patyčių. Dažnai tėvai tyčiojasi, kritikuoja. Tuomet vaikas paima galios pavyzdį ir tai taiko mokykloje. Kito būdo, kaip išgyventi mokykloje, jis nesugalvojo.
Kad ir kokia būtų patyčių priežastis, noriu pasakyti viena: joks vaikas iš prigimties nėra blogas. Besityčiojantys vaikai patys gyvena patirdami didelių kančių. Jiems trūksta meilės, globos priėmimo. Jie tiesiog bijo būti savimi, jautriu, švelniu savimi. Ir man būna liūdna, kai mokyklos ir toliau smerkia tuos vaikus, baudžia, užuot suteikusios pagalbą, inicijavusios ją. Tik taip baigsis patyčios. Ne per bausmes. Tada – tėvų edukacija. Jei jie baus vaiką už patyčias, jos nesibaigs. Užburtas ratas.
– Kokie vaikai tampa patyčių aukomis? Ar įmanoma auginant vaiką padėti išugdyti jam savybes, kurios užkirs kelią patyčioms?
– Kartais tai visiškai niekuo neišsiskiriantys vaikai, kartais išsiskiriantys išvaizda ar elgesiu. Dažniausiai nusitaikoma į vieną auką ar kelias ir palaikomas patyčių elgesys.
Jei vaikas augs psichologiškai sveikoje namų aplinkoje, kurs tvirtus tarpusavio santykio ryšius, tuomet ir patyčios nepadarys didelės žalos. Ugdosi emocinis tvirtabūdiškumas. Jei vaikas augs su įsitikinimu, kad kito žmogaus nuomonė yra tik nuomonė, o ne faktas, tuomet visa kritika praranda savo toksiškumą. Jei vaikas namuose jaus besąlyginę meilę, turės ryšį su tėvais, tai iškart ir pasakys apie patiriamas patyčias. Bus imtasi veiksmų. Vaikas apsaugotas. Labai svarbu vaikus to mokyti. O neretai tėvai patys gyvena su įsitikinimais „ką žmonės pasakys“. Jei tėvai tuo gyvena, tai ir vaikai bus pažeidžiami.
– Koks nekaltai atrodantis tėvų elgesys ir žodžiai gali neišdildomai paveikti vaiko psichiką?
– „Mmmmmm, o kodėl vienas devintukas?“;
„Tu esi vienintelė mano viltis“;
„Taip gražiai nupiešei!“;
„Tu tikrai taip atrodydama eisi į mokyklą?“;
„O tu sugebėsi?“;
„Esi tinginys, niekada nieko nesiklausai“;
„Aš taip jaudinuosi dėl tavęs.“ „Tik dėl tavęs gyvenu.“
Net neminėsiu, kad fizinis smurtas žaloja. Šiam kartui daugiau dėmesio norisi skirti nekalbadieniams. Jei tikrai, tėveliai, norite sugriauti vaiko psichinę sveikatą, tai „užsišikite“ ir nebendraukite. Rezultatas greitas ir 100 % prarasite ryšį su savo vaiku.
Taip pat žalojantis elgesys, kai vaikai turi perimti tėvų funkcijas ir prižiūrėti brolius bei seseris. Jei norite sugriauti vaikų tarpusavio ryšį, liepkite vienas kitą prižiūrėti, auginti, saugoti, „pažiūrėti“ ir pan. Vaikai neturi atlikti tėvų funkcijų.
Žaloja reikalavimas mokytis. Tai nemokėjimas vaikui perleisti atsakomybės – „įkiša“ į universitetą ir tikisi, kad baigs. Kaip, jei per 18 metų pats neišmoko pasižiūrėti, kas užduota namų darbams?
Žaloja, jei eina į vaiko kambarį nesibeldę.
Žaloja, jei patys tėvai komentuoja ar kritikuoja save garsiai, ypač savo išvaizdą. „Brangusis, ar aš stora?“
Galėčiau tęsti iki begalybės. Pasikartoju – keliauti ir mokytis, kaip padėti užaugti vaikams. Tada viskas bus aišku [šypsosi].
– Kaip vaiko psichiką gali paveikti gyvenant išsiskyrusioje šeimoje? Jei auga tik su mama, ar tai – jau trauma? O berniukas, augęs tokioje nepilnoje šeimoje ir neturėjęs tėvo modelio, pasmerktas?
– Pasmerktais tikrai nepavadinčiau. Žinoma, kad sveikiausias modelis – pilnos šeimos. Bet pagrindinis dėmesys turi krypti į bendravimą ir ryšį namuose, tarp tėvų. Jei esti nuolatiniai kivirčai, sveikesnė aplinka vaikui bus, kai tėvai išsiskirs. Su tėvų skyrybomis labai daug niuansų. Kiekvienas atvejis individualus. Kuo sveikiausias vaikas gali užaugti su išsiskyrusia mama ir tėčiu ar negyvenančiais kartu. Svarbiausia, kad jie gerbtų vienas kitą, tausotų santykius vienas su kitu. Kad ir kaip būtų, kol vaikas mažas, teks bendrauti.
Bet neretai prasideda manipuliacijos per vaiką, kad pakenktų vienam ar kitam iš tėvų. Čia galima pridėti prie rubrikos „ką daryti, kad negrįžtamai sutraumuotum vaiką“, – manipuliuoti.
Ir pabaigoje noriu pasidalinti patarimu – atsiprašykite savo vaikų, kai susimaunate. Visada jūs inicijuokite taiką.