Visgi, Pauliaus smalsumas ir noras įgyti naujos patirties nugalėjo: po gana sėkmingų, stabilių karjeros metų „Thermo Fisher Scientific“ kompanijoje jaunas mokslininkas nusprendė keisti profesinę aplinką ir jau beveik metus laiką skaičiuoja Švedijos sostinėje Stokholme.
Prieš srovę – taip galima įvardinti Pauliaus sprendimą krautis lagaminus ir palikti Lietuvą tuo metu, kai pernai, ypač prasidėjus pandemijai, dažniau lietuviai rinkosi grįžti į gimtinę, nei iš jos emigruoti.
VU Gamtos mokslų molekulinės biologijos magistras Švediją pasirinko visiškai atsitiktinai. Visų pirma, šalį ir naują darbo vietą diktavo galimos karjeros galimybės.
„Nors biotechnologijos kryptis Lietuvoje auga, tačiau išskyrus akademinę aplinką, „Thermo Fisher Scientific“ yra kone vienintelė vieta chemikui, biochemikui ar molekulinės biologijos mokslininkui pradėti karjerą ir tobulėti. Pradėjus svarstyti apie kažkokius pokyčius supranti, kad nelabai yra kitos potencialios darbovietės gimtinėje.
Taip ir prasidėjo atvirų pozicijų paieškos Europoje ir kitose pasaulio šalyse.
„LinkedIn“ socialiniame tinkle pateikiau savo kandidatūrą į kelias, panašias į buvusią, pozicijas. Tarp potencialių naujų karjeros krypčių atsidūrė ir Šveicarija, ir Singapūras, bandžiau aplikuoti ir į JAV. Tačiau iš visų galimų variantų patraukliausiai pasirodė Švedijoje, Stokholme siūloma pozicija perspektyvioje, sparčiai augančioje „10x Genomics“ kompanijoje. Taip Švedija ir jos sostinė visiškai atsitiktinai tapo mano avantiūros kryptimi“, – pasakojo Paulius.
Sprendimą krautis lagaminus labiausiai skatino noras pakeisti profesinę aplinką, įgyti patirties kitose pasaulio laboratorijose.
„Daug dvejonių nebuvo, ypač sulaukus atsakymo iš Švedijos. Jaučiau dėmesį iš tos kompanijos atstovų, šiltai pakvietė darbo pokalbiui, prieš priimant sprendimą kvietė atvykti ir įvertinti naują aplinką, darbo sąlygas, susipažinti su miestu. Dar prieš pandemiją 2020-ųjų vasarį atvykau į Stokholmą gyvai susitikti su naujais darbo vadovais. Jaučiau, kad iš tiesų kompanija nori mane matyti savo gretose, tad ilgai nesvarsčiau ir priėmiau švedų pasiūlymą“, – pasakojo Paulius.
Persikelti kitapus Baltijos jūros nebuvo baimių ir dėl to, kad tarp Švedijos ir Lietuvos, anot Pauliaus, nėra didelių kultūrinių skirtumų, o pati Švedija paliko ramios, tvarkingos šalies įspūdį.
Biotechnologijų mokslininkas Lietuvą paliko pernai balandį tik įsisiūbavus pandemijai.
„Nauja aplinka kažkuo labai nenustebino. Kolegos, atvykę iš pietinių Europos valstybių, įspėjo apie trumpas vasaros naktis, tamsias žiemas. Tačiau man atvykus iš Lietuvos, kuri yra ne tiek ir piečiau už Stokholmą ir šaltuoju metų laiku pas mus tos saulės ir šviesos mažai, tai didelio pokyčio nepastebėjau“, – kalbėjo Paulius.
„Džiugino ir maloniai stebino švedų įprotis daug laiko leisti lauke, jų piknikų kultūra, išvystyti žygių maršrutai, pėsčiųjų takai. Nieko nestebina ir spaudžiant 10 laipsnių šalčiui parkeliuose kepami barbekiu patiekalai“, – pasakojo Paulius.
Toli į priekį Paulius neplanuoja. „Kai atvykau čia, galvojau, kad būtų smagu čia metus, dvejus ar trejus pagyventi, pasisemti patirties ir grįžti atgal, o gal pamėginti kažkur kitur.
Dabar pagyvenus metus Stokholme norisi nieko neplanuoti ir tiesiog žiūrėti, ką pats gyvenimas pasiūlys“, – teigia Paulius.
Žinoma, niekas Švedijoje nepakeis gerų bičiulių, likusių gimtinėje. Draugus Paulius įvardina pirmoje vietoje paklaustas apie dalykus, kurių labiausiai trūksta naujoje šalyje.
„Daug panašumų tarp Švedijos ir Lietuvos: ir klimatas, ir kultūra, ir virtuvė nėra labai skirtinga. Nepasakyčiau, kad kažko labai ilgėčiausi kalbant apie infrastruktūrą. Viskam yra alternatyva, išskyrus draugus bei artimuosius“, – teigė Paulius.
Tik prasidėjus pandemijai kelias savaites iki išvykimo į Švediją jis spėjo dar paragauti lietuviško karantino skonio.
„Čia Švedijoje, panašu, kad pandemiją išgyventi yra daug lengviau – griežto karantino nebuvo, panašu, kad bandoma skatinti piliečių sąmoningumą laikytis atstumų ir leista toliau ekonomikai gyventi. Restoranai nors ir buvo sutrumpinę darbo laiką, tačiau smagu buvo turėti galimybę susitikti su žmonėmis papietauti ar nueiti į barą laikantis nustatytų rekomendacijų.
Kaip suprantu, Švedija neturi teisinė bazės, kuria remiantis galėtų įvesti tokio lygio draudimus ar karantiną, tad viskas remiamasi tik rekomendacijomis. Pavyzdžiui, jei grįžti iš užsienio, izoliacija nėra privalomas dalykas, o tik raginama tą padaryti, kviečiama kliautis savo nuovoka, ir panašu, kad nemaža dauguma stengiasi tų rekomendacijų laikytis. Sienos užvertos buvo tik ne ES piliečiams“, – apie švediškas pandemijos sąlygas pasakojo Paulius.
Kas padėtų apsispręsti grįžti į Lietuvą?
„Labai geras klausimas. Išvykau dėl noro praplėsti profesinį lauką, įgyti naujos patirties, tobulėti. Lietuvoje, kita vertus, yra labai ribotas pasirinkimas biotechnologijos bendrovių, o labai dažnai profesionalių mokslininkų darbo užmokestis yra ne visai adekvatus pagal patirtį.
Jei šita situacija keistųsi ar atsirastų didesnė naujų startuolių, siūlančių panašias karjeros galimybes, svarstyčiau grįžti. Bet kol kas nesinori planuoti labai į priekį kalbant apie karjeros dalykus – norisi pasisemti patirties iš dabartinės situacijos“, – teigė Paulius.
Gamtos mokslų atstovas visiškai nesigaili sprendimo, priimto prieš metus.
„Čia labai patinka požiūris į darbuotoją, dirbu JAV kompanijos padalinyje, tai nėra išskirtinai švediška kompanija. Nors ir Lietuvoje įmonė, kurioje dirbau, taip pat yra JAV kapitalo, tačiau labai skiriasi bendravimas tarp kolegų.
Naujoje darbovietėje kolegų gretose skaičiavau, kad yra kone 15 skirtingų šalių atstovų, pradedant Pietų Amerika, Europos pietinių šalių mokslininkais baigiant atvykusiais iš Rytų Europos, Azijos.
Skirtingai nuo Lietuvos, čia tas bendravimo tarp kolegų tipas labai horizontalus. Tavo vadovas nėra visa galva aukštesnis už tave – gali su juo kalbėtis kaip su lygiaverčiu kolega. Nėra dirbtinių barjerų ir man tai labai imponuoja. Lyginant su buvusia patirtimi, man daug priimtinesnė atmosfera ir bendravimo kultūra dabartinėje įmonėje. To labai pasiilgčiau jei dabar tektų grįžti į buvusią darbovietę.
Ar galėčiau čia likti visam gyvenimui? Vėlgi, negaliu atsakyti. Kai gyvenau Vilniuje, maniau, kad čia visą gyvenimą liksiu. Dabar gyvenant čia nežinau, kas bus po metų, kitų“, – teigė Paulius.
„Jei čia būtų kažkas blogai, kažkas labai nepatiktų, tikrai svarstyčiau grįžti. Bet kol kas viskas gerai, norisi iš Švedijos pasiimti viską, ką ši šalis gali pasiūlyti, norisi mėgautis jos gamta, keliauti ir taip pažinti Švediją“, – pasakojo Paulius.
„Per tuos metus turėjau ne vieną planą trumpam grįžti į Lietuvą, aplankyti artimuosius, tiek per Kalėdas, tiek ir anksčiau. Tačiau kiekvieną kartą vis iškildavo vienokios ar kitokios kliūtys: tai karantino suvaržymai Lietuvoje, tai atšaukti skrydžiai.
Dabar turiu bilietus gegužei, tikiuosi, kad pavyks aplankyti tėvus bei draugus“, – vylėsi Paulius.