Pasak jo, tai lemia kultūrinės ir tautinės tradicijos, su kuriomis kovoti įmanoma, tačiau – sunku.
Didesnis tarpusavio supratimas – tarp mažumų
„Palyginę kultūriškai artimas tautas, pavyzdžiui, Vilniaus krašte gyvenančius lenkus ir lietuvius, pastebime ryškius bendruomeniškumo skirtumus. Turbūt aiškiausiai tai mato katalikų kunigai, kurie laiko mišias tiek lietuvių, tiek lenkų kalbomis. Jie pastebi, kad lenkų bendruomenė visa gieda giedotinius intarpus, atsakinėja choru, kalba maldas ir linki vienas kitam ramybės. O lietuviai labiau linkę klausytis nei atsakinėti ir daug santūriau bendrauja. Tautinėms mažumoms mūsų krašte būdingas didesnis tarpusavio supratimas ir sutelktumas“, - pastebi profesorius.
Pasak jo, lietuvių tautybės bendruomeniškumui trukdo ir kultūrinių tradicijų reikšmė. Todėl iš rytų kraštų kilusioms tautoms, pavyzdžiui, žydams iš seno būdingas daug gilesnis bendruomeniškumas nei lietuviams.
„Tai lėmė daugelis aplinkybių. XX a. lietuvių tautai buvo svarbių permainų ir laimėjimų, tačiau ir netekčių amžius. Iškovota, prarasta ir vėl iškovota nepriklausomybė, du karai, pokario košmaras, trėmimai, emigracijos bangos, viltis geriau gyventi ir nusivylimai. Pamatas bendruomeniškumui nykti netiesiogiai buvo klojamas jau tarpukario Lietuvoje ir karo metais priešinant lietuvius su lenkais ar lietuvius su žydais. Žmogus negali iš tikrųjų gerbti ir mylėti savo tautos, jeigu jis negerbia kitų tautų. Be šito klostosi kažkokia netikra, isteriška meilė, kaip vien jausmo ar emocijų išraiška, o ne valios aktas. Tokia netikra tautos meilė reiškiasi ir krepšinio, alaus švenčių, ar džiūgavimo po sportinių pergalių pavidalais“, - įsitikinęs A. Plėšnys.
Bendruomeniškumą panaikino sovietmetis
Pasak jo, antra bendruomeniškumo nykimo prielaida buvo tarybinė okupacija ir ypač kaimo tragedija pokario Lietuvoje.
„Iš tikro, senajame kaime buvo daugybė bendruomeniškumą ugdančios veiklos. Kaimyno sąvoka tada turėjo ne tik lokalizacijos prasmę, lygiai kaip dabar artimas yra ne tik tas žmogus, kuris stovi šalia manęs autobuse. Kaimynai buvo susiję daugybe bendruomeninių ryšių. Tai ir talkos nuimant derlių, jaunimo vakarėliai su šokiais, bendros šventės, stiprios bažnytinės bendruomenės ir panašiai“, - atsimena A. Plėšnys.
Pasak jo, anuomet okupacinė tarybų valdžia būtent dėl to siekė iš pagrindų pakeisti kaimo socialinę struktūrą. Tačiau tauta pasipriešino sukūrusi partizaninį judėjimą ir ketino vadovaujančias struktūras įveikti ne grubia jėga, o sumanumu.
„Prisiminkime seną lietuvių pasaką, kurią gerai žino ir visos Europos tautos, kai tėvas norėdamas pamokyti vaikus vienybės, davė jiems perlaužti ryšulį žabų. Kad ir kaip stengėsi vaikai, ryšulys nelūžo. Tada tėvas liepė traukti po vieną žabą ir laužti. Vaikai puikiai susidorojo su užduotimi. Bendruomenes valdyti ir panaudoti savo tikslams yra sunku. Daug lengviau susidoroti su atskirai veikiančiais individais. Supriešindami žmones okupantai savo tikslus pasiekė. Bendruomenės sparčiai nyko“, - kodėl dabar negalime džiaugtis lietuvių tautos bendrumu, pasakojo profesorius.
Pasak jo, tik pilietinės laisvės sąlygomis klostosi tinkama dirva bendruomenėms veikti. Savaime bendruomeniškas veikimas, deja, nesusiformuos, o jei ir atsiras, tai lėtai ir vangiai.
Kaip išmokyti bendruomeniškumo?
Pasak profesoriaus, bendruomeniškumą reikia ugdyti ir jo mokyti. Tą daryti turėtų ne tik mokykla, jaunimo organizacijos, bet ir valdžia.
„Pageidautina kiek galima labiau išsklaidyti valdžią. Ir tai turėtų būti įstatymų leidimo valdžios rūpestis. Tai, ką gali atlikti namų bendrija, tegu ji tai ir atlieka, tai ką sugeba realizuoti seniūnija, nėra reikalo užkrauti savivaldybei. Kuo mažesnė valdžios centralizacija, tuo daugiau erdvės lieka bendruomenėms. Partijos, religinės bendruomenės, įvairios socialinės organizacijos gali ženkliai prisidėti prie bendruomeniškumo ugdymo Lietuvoje“, - įsitikinęs A. Plėšnys.
Jo teigimu, įkvėpti galėtų ir tinkamas patriotų pavyzdys. Ne radikalių ir kategoriškų, bet nuosekliai ir logiškai mąstančių, mokančių klausyti, gerbiančių priešingą nuomonę, kantrių ir atkaklių.
„Man patrioto pavyzdys yra palaimintasis Jurgis Matulaitis, paskirtas į tautinių rietenų draskomą Vilniaus vyskupo sostą baigiantis Pirmajam pasauliniam karui ir vyraujant visiškai pilietinės tvarkos suirutei. Tikras patriotas turi būti teisingas. Dar Platonas „Valstybės“ pirmojoje knygoje pastebi, kad teisingumas labiausiai susijęs su bendruomeniškumo formavimusi. Reikalingas ir susivaldymas, kuris neleistų aistrom užgožti sveiko proto sprendimų. Būtinas ir tvirtumas, ginat savo poziciją ir ieškant sutarimo su savo kaimynu. Būtina vadovautis supratingumu, sugebėti susiorientuoti besikeičiančiose situacijose ir pasirinkti tinkamiausią veikimo būdą. Labai svarbi pagarba ir supratimas kitaip mąstančiam, supratimas, kad tik gerbdamas kitas tautas ir kitus žmones, kitaip tariant, gerbdamas žmogaus teises ir jo orumą, gerbsi ir savo tautą. Kitą žmogų visuose savo veiksmuose laikyk tikslu, bet ne priemone, siūlė I. Kantas. Manau, kad jis yra teisus“, - patikino profesorius.