Jis įsitikinęs, kad Kovo 11-oji turėtų būti kupina džiugesio diena, kuomet lietuvius suvienytų ne gudrių rinkodarininkų įpirštas alus, o pasididžiavimas sava šalimi.
Nesame nei ypatingi nelaimėliai, nei nevykėliai
„Sociologų atliekami tyrimai rodo, kad lietuviai pusę vaistų vartoja be reikalo, valgo dukart daugiau nei būtina organizmui, pastaruoju metu mažiau rūko ir geria (lyginant su 1990-aisiais), taip pat yra vieni didžiausių šiukšlintojų Europoje. Ką tik išvardinti teiginiai, kuriais naudodamiesi galėtume kurti lietuvio paveikslą XXI a., yra paremti empiriniais tyrimais“, - pasakojo A. Švedas ir patikino nežinantis panašių tyrimų, kurie įrodytų tai, kad lietuviai yra iš prigimties niūrūs.
Atsakydamas į klausimą, tai kodėl tuomet dažnas lietuvis jaučiasi nelaimingas, jis linkęs pritarti laimės indekso kūrėjų mintis – dėl išorinių (pinigų, darbo, bendruomenės, valdžios ir valstybės politikos, vertybių bei religijos) ir asmeninių vidinių (psichinės ir fizinės sveikatos, šeimos, išsilavinimo) veiksnių.
„Nejaučianti vidinės ir išorinės darnos, neturinti aiškių vertybių ir nesutariant dėl kolektyvinio veikimo tikslų, visuomenė dažniausiai džiaugsmingai nešvenčia valstybinių švenčių. Kita vertus, nereikėtų mestis į kraštutinumą galvojant, jog esame kokie nors ypatingi nelaimėliai ar nevykėliai. Gyvename ant geopolitinių tektoninių plokščių susidūrimo ribos, o istoriniai cunamiai nepraeina be pasekmių. Paskutinio didžiulio sukrėtimo liekamuosius reiškinius mes vis dar jaučiame keliaudami iš sovietinės į posovietinę realybę“, - įsitikinęs A. Švedas.
Gedulas kada nors turėtų baigtis
Pasak jo, ūpo valstybinių švenčių metu jų dalyviams neįpučia ir organizatoriai. Jie dažniausiai siekia pakartoti tam tikrus jau nusistovėjusius ritualus, kurių metu skambančiose kalbose išsakomi šimtą kartų girdėti teiginiai, maksimaliai supaprastinantys praeities vaizdinius. O tokie oficioziniai minėjimai neskatina nei mąstyti apie praeitį, nei emociškai ją išgyventi.
„Kadangi mūsų istorija yra iš tiesų labai komplikuota ir skaudi, oficialiose kalbose dominuoja minorinės intonacijos, prisimenant lietuvių patirtus vargus, mūsų tautai tekusias neteisybes ir išgyventas kančias. Kitaip sakant – istorija įvairių valstybinių metu tampa ne prasmes dabarčiai kuriančia ir skatinančia aktyviai veikti medžiaga, o eksponatu, kuris ištraukiamas iš muziejaus ir po šventinių minėjimų tuoj pat nukeliauja į dulkėtas saugyklas. O apie tokią, kažkada nutikusią sunkią ir komplikuotą praeitį, tačiau muziejiniu reliktu virstančią praeitį, patogiausia kalbėti liūdnai ir susigraudinus“, - pasakojo istorikas.
Šioje vietoje jis atsiminė filosofo Vytauto Ališausko mintis, kad gedulas kada nors turėtų baigtis. Anot V. Ališausko, net ir Sausio 13-oji visų pirma turėtų būti ne gedulo, o džiaugsmo diena, švenčiant didingą mūsų pergalę, kurios vaisiais naudojamės iki šiol. Su tuo visiškai sutinka ir pats A. Švedas.
Patriotizmą atgaivintų rokas
„Patriotizmas tikrai nėra atgyvenusi sąvoka. Man atrodo, kad šiandien itin svarbu ugdyti pilietinį patriotizmą, nukreiptą ne tiek į gynybinių bastionų statymą, kiek į aktyvią visuomenės ir valstybės kūrybą. Tokios aktyvios kūrybos formų pastaruoju metu matau ganėtinai daug, randasi gražios iniciatyvos.
Pateiksiu tik keletą pavyzdžių – savaitraštis „Atgimimas” keletą metų rengė puikų konkursą „Padovanok Lietuvai viziją”, telkusį žmonės mąstyti apie valstybės ateitį, Vilniaus universiteto jaunimas šiais metais pasiūlė akimirksniu išpopuliarėjusią akciją „Prisimenu, kodėl esame laisvi”, naujai aktualizavusią Sausio 13-ąją, grupės „Skylė” muzikantai 2010-aisiais įrašė albumą „Broliai” ir tapo laiko tilto tarp partizanų ir XXI a. Lietuvos statytojais, pilietinę iniciatyvą „Baltosios pirštinės” sukūrę žmonės be jokio atlygio rūpinasi, kad mūsų viešoji politika būtų skaidri, o tai reiškia – kad mums visiems būtų daug daugiau argumentų likti čia, nei išvažiuoti laimės ieškoti kitur. Jau keletą metų stebiu Nacionalinio dramos teatro vadovybės pastangas formuoti tokį repertuarą, kuris padėtų visuomenei užsiimti savistaba.
Visi šie pavyzdžiai iš pirmo žvilgsnio atrodo mažai ką turintys tarpusavyje bendro, tačiau jie, neabejoju, liudija vieną dalyką – kai tokio pilietinio patriotizmo apraiškų mūsų gyvenime bus daugiau, tai ir svarbiausias valstybines šventes minėsime kitaip nei iki šiol“, - įsitikinęs A. Švedas.
Pasak jo, nors egzistuoja Lietuvos Respublikos valstybės švenčių dienų minėjimo organizavimo komisija, kuri yra atsakinga už įvairių datų paminėjimus „aukščiausiuoju lygiu”, turėtų būti išgirstas ir visuomenės balsas, siūlantis įvairias iniciatyvas.
„Švęskime Kovo 11-ąją džiugiai paliudydami, kad laisvės idėja mums iki šiol yra svarbi, kad mes esame įsipareigoję savo visuomenei ir valstybei. Mano kartai, stebėjusiai Sovietų Sąjungos žlugimą ir Roko maršų per Lietuvą metu kylančias trispalves, laisvės idėją aiškiai išreiškė roko muzika. Todėl norėčiau, kad Lietuvos Nepriklausomybės 25-metį paminėtume grandioziniu roko koncertu, kuriame grotų „The Killers”, „Red Hot Chili Peppers” ir „Sigur Rós”. Tuo tarpu likę gyvi „The Grateful Dead” grupės nariai galėtų rėžti kalbas tarp minėtų roko grupių pasirodymų arba dalyvauti jam session“,- kaip jis įsivaizduoja Kovo 11-osios šventimą pasakojo A. Švedas.