Specialistai tikina, kad už patriotinį jaunuolių ir vaikų ugdymą atsakingi turėtų būti tėvai ir mokykla. Tačiau patys jaunuoliai su tuo nesutinka. Jie siūlo ieškoti naujų patriotinio ugdymo formų.
Ieško išraiškos būdų
„Patriotiškumo jausmą pradedi jausti, kai girdi tėvų ar senelių pasakojimus apie Lietuvą. Jis ugdomas su pasididžiavimu ir pagarba. Tačiau pasidaro dar svarbesnis, kai pats gali įsitraukti į veiklą, prisidėti prie savo aplinkos ir valstybės kūrimo. Juk mokykloje mokytojas negali sakyti: ,,šiandien mokysimės patriotiškumo“, - įsitikinęs Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentas Antanas Mikalauskas.
„Yra moksleivių, kurie atvirai išreiškia nepasitenkinimą šalimi, nes taip pat elgiasi ir jų artimos aplinkos žmonės. Tačiau vis daugėja tokių, kurie noriai ir aktyviai įsitraukia į pilietines akcijas, garsiau išreiškia bendrumo jausmą ir patys ieško būdų, kaip skatinti bendraamžius domėtis ir vertinti Lietuvą“, - patikino vaikinas.
Anot A. Mikalausko, tiesiogiai ar per prievartą patriotiškumo išugdyti negalima, nes tai daugiau jausmas, o ne savybė.
Nori patys skleisti patriotizmo idėjas
„Svarbi ir švietimo sistema, kurioje jaunas žmogus turėtų įgyti žinių apie Lietuvos praeitį bei jos svarbą dabartyje. Atsivėrus Europos sąjungos sienoms jaunimas gavo galimybę išvykti ir pamatyti svečias šalis. Pirma, tai formuoja tam tikrą naują mentalitetą ir šiandien save suvokiame ne tik Lietuvos, bet ir Europos sąjungos piliečiais. Antra, matydami save kitų šalių kontekste turime galimybę suprasti ir suvokti savo, kaip Lietuvos piliečių, identitetą“, - patikino P. Baltokas, pridurdamas, kad nereikia sumenkinti nei šeimos, nei mokyklos, nei universiteto indėlio į patriotinį jauno žmogaus ugdymą.
Kultūra turime didžiuotis kaip kad sportininkais
Tai, jog keičiasi jauno žmogaus suvokimas apie patriotiškumą pastebi ir Klaipėdos universiteto Filosofijos ir kultūrologijos katedros vedėja prof.dr. Dalia Marija Stančienė. Ji patikino, kad studentai, su kuriais jai tenka bendrauti, yra patriotiški, o visas negatyvumas kyla dėl nemokėjimo didžiuotis tuo, ką turime.
„Negatyvumas kyla tik dėl ekonominių sąlygų ir informacijos trūkumo. Dėstytojai per dėstomus dalykus turėtų kalbėti apie tai, kas yra pasiekta Lietuvoje, kuo mes galime didžiuotis. Aš asmeniškai labai propaguoju ir mūsų kūrėjų sklaidą, kad lietuvių autorių darbai būtų verčiami ir platinami užsienyje. Kultūra turi būti didžiuojamasi taip pat kaip sportininkais“, - patikino D. M. Stančienė.
„Patriotizmas tai yra meilė tėvynei. Nereikia to maišyti su pilietiškumo nebuvimu. Patriotizmo mes nestokojame, stokojame tos meilės atspalvio mūsų socialiniame gyvenime. Jaunimas mato visus neigiamus procesus: korupciją, nedorą elgesį, sumaterealėjimą, teisingumo trūkumą ir užsitęsusias jo paieškas. Tiesiog visuomenėje propaguojamos ne tos vertybės, o tam, kad tai pasikeistų reikalingas ne tik tėvų ar švietimo įstaigų, bet ir tos pačios visuomenės indėlis“, - patikino profesorė.
Vertybes reikia diegti dar vaikystėje
Tuo tarpu psichologė Lina Gudaitė pasakojo, jog bene didžiausią indėlį į pilietiškumo ugdymą vis dėlto turėtų įdėti tėvai.
„Kaip ir visos vertybės, taip ir patriotiškumas turėtų būti ugdomas šeimoje. Toliau kaip tęsinys įsijungia ir mokykla. Jeigu nuo pat mažens vaikas matys, kaip tėvai kalba apie tėvynę, kokį turi požiūrį ir santykį su Lietuva, tai ir jame užgims ši vertybė“, - patikino psichologė.
Anot jos, kažkokių specialių patriotiškumą ugdančių metodikų nėra, tačiau visos vertybės yra susijusios, tad jei bus ugdomas atsakingumas, savarankiškumas, laisvė, pagarba, tai ir meilė tėvynei vystysis kartu su jomis.
„Tėvai neturi užsidaryti vien tik savo šeimoje. Bendraujant su kitomis šeimomis, einant į renginius yra plečiamas vaiko akiratis ir taip jis mato santykį su kitais objektais. Šiuo atveju, valstybe. Nuo mažens reikėtų puoselėti ir lietuvių tradicijas – šventes, dainas, akcijas. Matydami visuomeniškumą vaikai pradės ieškoti bendrumo, o tai padės suprasti meilės Lietuvai reikšmę“, - įsitikinusi L. Gudaitė.