Dažnas iš mūsų net nenutuokiame, kokių lobių ir žmogaus rankos nepaliestų gamtos kampelių galima atrasti Lietuvoje. Ir padėkoti už tai galime sukurtai saugomų teritorijų sistemai, bei nuo seno gyvuojančioms gamtos ir kultūros paveldo apsaugos tradicijoms, padedančioms išsaugoti unikalų Lietuvos gamtos grožį.
„Kai visur pakeliauji, supranti, kad nėra gražesnės šalies negu Lietuva, – sako žinomas gamtos fotografas, aplinkos ministro patarėjas Marius Čepulis, išmaišęs pačius įvairiausius pasaulio kampelius. – Kur tik nesu buvęs: Fidžio salose, Kuboje, Peru. Man Lietuva vis tiek yra gražiausia. Lietuvoje gamta yra fantastiška. Ta sezonų kaita ir tie prakeikti cepelininiai debesys, po kurių ateina saulė ir būna dar nuostabiau. Ir tie patys miškai, kur visi šaukia, kad pas mus jų nebėra, ir ežerai, upės, Žuvinto teritorija, Nemuno delta, Kuršių marios – turime daugybę fantastiškų vietų.“
Suderinti gamtos ir žmogaus poreikius
Ir iš tiesų – įspūdingų vietų Lietuvoje netrūksta. Pačios vertingiausios teritorijos – rezervatai – žmogaus nepaliesti kampeliai, kuriuose gamta tvarkosi taip, kaip jai priimtina. Kitose saugomose teritorijose derinami apsaugos ir naudojimo interesai: čia gyvena žmonės, vykdoma ūkinė veikla, skatinama pažintinio turizmo plėtra. Tačiau ne visada paprasta suderinti gamtos ir žmogaus poreikius.
„Visi norėtų, kad miškų būtų daugiau, kad jų nekirstų, kad jie žaliuotų. Bet atsisakyti medžio kažkodėl nenori niekas. Geriau naudoti plastmasę ar medį? Medieną vis tiek naudosim, jos vis tiek kažkiek reikės. Esmė tame, kaip tai darysime. Ten, kur yra saugomos teritorijos – jas ir saugokime, o ten, kur sutariame, kad kertame – tai kertame. Plantaciniai miškai specialiai auginami tose teritorijose, kuriose nėra kažkokios didelės vertės, gyvūnų. Tokiais atvejais miškas auginamas tam, kad būtų panaudotas pramonei. O saugomose teritorijose reikia leisti gamtai pačiai tvarkytis. Deja, pas mus to nėra“, – sako Marius Čepulis.
Iššūkių gamtai netrūksta ir dėl kitų priežasčių. Užklupusi pandemija ir įvesti draudimai paskatino daugiau keliauti po Lietuvą, dažniau išeiti į gamtą. Tačiau sąmoningumo ir atsakomybės jausmo kai kuriems vis dar trūksta. Miškuose, paežerėse ir daugiau lankomose vietose apstu primėtytų kaukių ir vienkartinių pirštinių, o atokesniuose kampeliuose žmonės atsikrato ir didesnių šiukšlių, kurias tiesiog tingi išvežti į specialiai tam skirtas vietas.
„Išmeta žmonės šiferio gabalą tiesiog miške, nes juk norint jį utilizuoti, reikia kiekvieną gabalą atskirai suvynioti į celofaną, nuvežti į specialiai tam skirtą vietą – na, kas užsiims tokia „nesąmone“? Daug paprasčiau nuvežti į mišką ir išmesti. Ši problema niekur nedingusi. Galbūt situacija truputėlį pagerėjo, jaunimas atsakingiau į tai žiūri, bet pandemija vėl viską sugriovė – šiukšles žmonės išveža toliau, nes mieste į konteinerius nėra vietos išmesti. Valdžia nerodo pakankamai dėmesio šiam klausimui. Reikia skatinti ne tik žmonių sąmoningumą, bet ir pasirūpinti, kaip jie tai galėtų padaryti“, – pastebi zoologijos magistras.
Atsakingai reikėtų elgtis ir gyvūnų atžvilgiu. Įsitikinimas, kad šaltą žiemą jiems būtina mūsų pagalba, gali būti klaidingas. Kaip teigia gamtos fotografas M. Čepulis, žvėrys moka patys savimi pasirūpinti ir puikiai tą daro, tad geriausia žmogaus pagalba gamtai yra tiesiog nesikišti.
„Žvėrims nereikia jokio žmogaus paduoto maisto, niekada nereikėjo. Jie moka patys savimi pasirūpinti. Tikrai žvėreliai nemiršta iš bado, ypač tokiomis žiemoms kaip dabar – maisto kanopiniams yra per akis. Galų gale yra natūrali atranka: silpnesni miršta, juos suvalgo plėšrūnai. Taip gamtoje turi būti. Žmonės galvoja, jog gelbėti žvėrelius yra mūsų pareiga. Ne, tai nėra mūsų pareiga. Mūsų pareiga yra pasirūpinti, kad nebūtų šiukšlių“, – tikina gamtos entuziastas.
Suprasti saugomų teritorijų svarbą ir misiją
Žmogus iš gamtos ima, žmogus jai turi ir duoti. Kaip pastebi Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Gamtos apsaugos, gamtotvarkos, rekreacijos ir medžioklės skyriaus specialistė Jolita Abraitienė, gamtos apsaugos misija yra ne tik saugoti, bet ir praturtinti biologinę įvairovę.
Ten, kur intensyviai vykdomas žemės ūkis, neišvengiamai nukenčia gamta – nyksta augalų, gyvūnų bei vabzdžių populiacija. Atsižvelgiant į mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę Lietuvoje kuriama saugomų teritorijų sistema, padedanti išsaugoti gamtines vertybes, kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, genetinį fondą, o taip pat užtikrinanti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, subalansuotą gamtos išteklių naudojimą ir atkūrimą.
Vytauto Didžiojo universitete dėstanti lektorė pateikia pavyzdį: „Studentų klausiu: ar augindami morkas rudenį jas iškasate? Taip. O kodėl? Tai palikite jas, tegul lieka, žiemą ateis kiškučiai, turės maisto. Reikia suprasti, kad mes auginame daržoves, medžius tam, kad galėtume patenkinti savo poreikius. Ciklas žemės ūkyje yra trumpas, apsisuka per vienerius metus. Miškų ūkyje jis kur kas ilgesnis, priklausomai nuo medžių rūšies gali trukti net 100 metų. Žmonės yra sentimentalūs, jiems skaudu, kai kertami miškai, kuriuose vaikystėje uogaudavo ir grybaudavo. Miškai kertami laikantis visų teisės aktų ir tik tuomet, kai yra leidžiama ir kur yra leidžiama“.
VMU specialistė atkreipia dėmesį, kad Lietuvos gamta išsiskiria rūšine įvairove, beveik neturime Europoje paplitusių monokultūrų. „Kiekviena augalų rūšis turi savo vietą ekosistemoje. Augalų rūšys, ypač retos, kurias randame brandžiame miške, nerastume jaunuolynuose ir atvirkščiai – jaunuolynuose ar kirtavietėse esančių rūšių nepamatysime brandžiame miške. Iškirtus mišką, kirtavietėje atsiranda rūšys, kurioms reikalingas didelis šviesos kiekis – taip vyksta savotiška rūšių kaita. Jei visą laiką turėtume tik brandų mišką arba tik jaunuolyną, prarastume dalį biologinės įvairovės. Todėl į visą tai žiūrėkime plačiąja prasme – kirsdami miškus mes ne tik paimame medieną, bet ir sudarome sąlygas rūšinei įvairovei miškuose“.
Lietuva priskiriama toms šalims, kuriose miškai naudojami labai tausojančiai. Šalyje kasmet kertama tik 1,5% nuo visų medienos išteklių, o vietoj iškirstų miškų atsodinami ir papildomai įveisiami nauji miškai žemės ūkio paskirties plotuose, taip užtikrinant racionalų Lietuvos miško išteklių naudojimą.
„Siekiame išsaugoti miškų įvairovę, taip pat turtinti biologinę įvairovę bei saugoti pavojuje atsidūrusius biologinius išteklius“, – sako gamtos apsaugos specialistė Jolita Abraitienė. Tuo tikslu vadovaujantis Lietuvos nacionaliniu FSC miškų valdymo standartu, VMU valdomų miškų teritorijoje yra palikti reprezentatyvūs plotai, kuriuose siekiama išsaugoti arba atkurti natūraliai regioniniuose padaliniuose aptinkamus gyvybingus ekosistemos pavyzdžius. Šį plotą, kuriame ribojama ūkinė veikla, VMU įsipareigojusi padidinti iki 10 procentų. Į reprezentatyvius plotus patenka kertinės miško buveinės, Europos Bendrijos svarbos natūralios buveinės, saugomų rūšių radavietės, rezervatų miškai ir kiti natūralią vertę turintys plotai.