Miškų atkūrimas – nesibaigiantis procesas
Atkuriami miškai anaiptol ne tik dėl juose vykdomų kirtimų. Pagalbos miškams neretai prireikia ir dėl nemalonių gamtos išdaigų – praūžusių audrų, gaisrų ar miško medžius puolančių kenkėjų.
Kaip pasakoja Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Miškininkystės skyriaus vadovas Darius Stonis, atkuriami ir įveisiami miškai trimis būdais – miško želdinimu, žėlimu arba naudojant šių dviejų būdų derinį – mišrųjį metodą. Miško atkūrimo ar įveisimo būdas pasirenkamas atsižvelgiant į įvairius aplinkos veiksnius. Tais atvejais, kuomet biržėje ar želvietėje jau auga tikslinės medžių rūšys, jų tankumo pakanka normaliam miškui užaugti, plotai paliekami savaiminiam žėlimui ir dirbtinai jų želdinti nereikia. Jei numatytame plote tikslinių medžių rūšių medelių nėra, auga menkavertės medžių rūšys ar suvešėjusi žolinė augmenija – tokiais atvejais žemė tinkamai paruošiama ir apželdinama pasirinktos rūšies medžiais, taip formuojant būsimą mišką.
„Apleistose pievose ar žemės ūkio naudmenų plotuose sėklos gali pasisėti nuo aplink augančių medžių – tokiu būdu įvyksta savaiminis miško įsiveisimas. Jei tas pats nutinka iškirstose biržėse, aplink kurias auga sėkliniai medžiai, vadiname tai savaiminiu miško atsikūrimu. Toks įsiveisęs ar atsikūręs miškas auga pats ir mums nereikia jo papildomai želdinti, tačiau kartais miškui reikia padėti taikant miško žėlimą skatinančias priemones, – pasakoja VMU specialistas. – Pavyzdžiui, jeigu miške yra stora samanų paklotė, sudygusių sėklų šaknys negali pasiekti dirvožemio, taigi daigeliai žūva. Kad taip nenutiktų, želdinamame plote dirva gali būti sufrezuojama arba suariama. Taip pat gali būti pašalinami miške augantys ir naujus medžių daigus stelbiantys krūmokšniai. Tokiu būdu sukuriame geresnes sąlygas pabirusioms sėkloms sudygti ir miškui savaime atželti.“
Įveisiant arba atkuriant miškus miško želdinimo būdu, gali būti naudojami du metodai – miško sodmenų sodinimas arba sėklų sėjimas. Tiesa, pastarasis metodas praktiškai netaikomas, nes nėra pakankamai efektyvus ir ekonomiškai naudingas. „Reikia įvertinti tai, kad miškas – tai ne laukas, jame sunku panaudoti sėjamąją, kuri tolygiai išbarstytų sėklas. Sėjimas rankiniu būdu taip pat būtų neefektyvus, mat sėklos pasisėtų netolygiai, medžiai augtų susispietę. Iš kilogramo medžių sėklų galima išauginti keliasdešimt tūkstančių sodmenų (nuo 30 iki 100 tūkstančių ir daugiau), kuriais galima apsodinti 10-30 hektarų žemės plotą, tuo tarpu tas pačias sėklas pasėjus miške tokio efektyvumo tikrai nepasiektume ir minėtiems plotams apsėti kilogramo sėklų tikrai neužtektų. Todėl įprastai miškas įveisiamas arba atkuriamas sodinant jau išaugintus sodmenis. Jie didesni ir tvirtesni, geriau konkuruoja su miške esančia žoline augmenija“ – apie miško želdinimą pasakoja VMU Miškininkystės skyriaus vadovas Darius Stonis.
Kai kuriais atvejais miško atkūrimui ar įveisimui gali būti naudojamas ir mišrusis būdas. Įprastai toks metodas taikomas, kuomet dėl gamtinių sąlygų želdomo ar želiančio miško dalyse augimo sąlygos labai skiriasi. Iš pirmo žvilgsnio sausoje augavietėje yra užmirkusių įdubų, lomų, ar atvirkščiai – šlapioje augavietėje pasitaiko sausų kalvelių. Pavyzdžiui, smėlingose kalvotose vietovėse augančios pušys drėgnose ir pelkėtose įdubose tiesiog neprigytų, todėl smėlingos želdomos biržės dalys apsodinamos pušimis, o želdomame plote sutinkamos užmirkusios įdubos paliekamos savaiminiam apžėlimui.
Miškų želdinimui panaudojami Valstybinių miškų urėdijos miško medelynuose užauginti sodmenys, kurie parenkami įvertinus augavietės sąlygas. „Projektuojant želdinių rūšinę sudėtį, jų įveisimo technologijas, taip pat parenkant plotus medelynams pirmiausia atsižvelgiama į dirvožemio drėgnumą bei derlingumą. Pačiose derlingiausiose vietovėse sodinami ąžuolai, o ne itin derlingose ir sausose dažniausiai auga pušys, kartais ir vienas kitas beržas. Vidutinio derlingumo dirvožemyje įprastai auginamos eglės ar beržynai, o itin drėgna bet derlinga žemė puikiai tinkama uosiams“ – pasakoja VMU specialistas.
Rezervatiniai miškai palikti natūraliai kaitai
Miško atkūrimo metodai priklauso ir nuo to, kokiai grupei yra priskirtas norimas atkurti miškas.
Pagal paskirtį ir nustatytą ūkininkavimo režimą išskiriamos keturios miškų grupės. I miškų grupė – tai natūraliai augti palikti rezervatiniai miškai, kuriuose nėra vykdoma jokia ūkinė veikla. II miškų grupei priklauso specialios paskirties ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai miškai, kuriuose saugomos arba atkuriamos miško ekosistemos, formuojama ir saugoma rekreacinė miško aplinka. III grupei priklausančiuose apsauginiuose miškuose siekiama formuoti produktyvius medynus, reikalingus žmogaus gyvenamosios aplinkos apsaugos funkcijoms atlikti, o IV grupei priskiriami ūkiniai miškai naudojami medienos tiekimui.
„Visų pirma nustatytos miško grupės apriboja jose vykdomą ūkinę veiklą ir kirtimus, o jau tuomet seka kitas žingsnis – atkūrimo metodo parinkimas atsižvelgiant į tuos apribojimus, – apie miškų atkūrimą skirtingose miško grupėse pasakoja Darius Stonis. – Pirmai grupei priklausančiuose rezervatuose jokia ūkinė veikla nėra vykdoma, miškas paliktas natūraliai augti, tad ir miško atsikūrimas vyksta tik savaiminio žėlimo būdu. Antrai grupei priklausančiuose ekosistemų apsaugos miškuose pirmenybė teikiama miško žėlimui, o rekreaciniuose miškuose galimi visi miško atkūrimo būdai. Ūkinės paskirties miškuose, kuriuose leidžiami plyni kirtimai, dažniausiai naudojamas želdinimo metodas, leidžiantis suprojektuoti norimą augmeniją. Taigi iš esmės miškų grupių ūkininkavimo apribojimai nulemia ir kiek miško reikia atkurti, ir kokiu būdu jį reikia atkurti“.
Želdintinose kirtavietėse dirbtiniu būdu miškas turi būti atkuriamas ne vėliau kaip per trejus metus. Iškirsti ąžuolynai, klevynai, liepynai ir pušynai, augę jiems tinkamose augavietėse, turi būti atkurti taip, kad želdiniuose ir žėliniuose vyrautų tos pačios medžių rūšys.
Kirtavietėse ir želdintinose miško aikštėse miškas turi būti atkurtas ne vėliau kaip per trejus metus po jų atsiradimo (Miškų įstatymas 15 straipsnio 4 punktas). VMU miškininkai siekia, kad iškirsti miškų plotai būtų atkuriami ir formuojami ne blogesnėmis nei buvęs medynas, o nukirtus menkavertį medyną, atkuriamas kuo vertingesnėmis, turinčiomis geresnes vizualines, aplinkosaugines savybes, medžių rūšimis.