Gamtoje turi vyrauti pusiausvyra
Medžioklė – pats seniausias žmonijos užsiėmimas, garantavęs išlikimą. Medžioklės tradicijos susiklostė per tūkstantmečius, sudarydamos tam tikrų dėsningumų grandinę, nepažeidžiant bendrojo Gamtos dėsnio.
„Dabartinė medžioklė turi būti ne tik akies taiklumas, bet pirmiausia gamtos puoselėjimas, faunos gausinimas, gamtoje vykstančių procesų suvokimas, – sako Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Trakų regioninio padalinio vyriausiasis miškininkas Dainius Taukis. – Gamtoje, kaip ir visur, turi vyrauti pusiausvyra. Visi grožimės žvėreliais ir jų gailime, tačiau žvėrelių populiaciją būtina reguliuoti.“
Statistikos duomenimis, laukinių žvėrių mūsų miškuose daugėja. Vien elninių žvėrių populiacija per pastarąjį dešimtmetį padidėjo kone dvigubai. Miške neišsitenkantys laukiniai gyvūnai vis dažniau pasirodo pakelėse ar privačių valdų teritorijose. Esant pernelyg didelei laukinių žvėrelių gausai natūraliose buveinėse, dalis jų tinkamų buveinių ieškosi už miško ribų.
„Be specialių repelentų, kuriais saugomi naujai pasodinti sodmenys, miško ateitiems kartoms neužaugintume – viskas būtų suvalgyta elninių žvėrelių, juk jiems taip pat reikia maitintis. Žvėrelių tankumas turi būti toks, koks apskaičiuotas mokslininkų – tik taip įmanoma išsaugoti būtiną pusiausvyrą. Šiai dienai populiacijos reguliavimu Lietuvoje užsiima tik medžiotojai, todėl žiūrėti vien neigiamai į medžioklę nereikėtų“ – apie medžioklės svarbą pasakoja miškininkas.
Tradicijos – neatskiriama medžioklės dalis
Pasakodamas apie medžioklės tradicijas, miškininkas mini šventąjį Hubertą – medžiotojų globėją. Lapkričio 3 švenčiamų šventojo Huberto varduvių diena nuo seno Lietuvoje skelbė didžiojo medžioklės sezono pradžią.
„Šiuolaikinės medžioklės etika ir kultūra, kuriai nemažai įtakos padarė ir Hubertinės medžioklės, pradėjo formuotis prieš kelis šimtus metų. Pažvelgus atgalios, medžioklės kultūra iš tiesų labai pasikeitė: anksčiau į mišką medžioti eidavo kone tiesiai iš tvarto – užsimetė šautuvą ant pečių ir eina, dabar medžiotojai turi specialiai medžioklei skirtą aprangą, medžiotojų būreliai turi savo vėliavas, garbės kodeksus, susiformavusias tradicijas, – pasakoja Dainius Taukis.
Valstybinių miškų urėdija valdo aštuoniolika vienetų profesionalios medžioklės plotų. Siekiant išlaikyti optimalų ekologinį žvėrių skaičių, žiemą vykdomi biotechniniai kirtimai, gerinantys šakelinių pašarų bazę. Kasmet įrengtuose pašariniuose laukeliuose sėjamos grūdinės kultūros, žvėrys papildomai šeriami, vasarą šienaujamos pievos.
Profesionalios medžioklės plotuose įrengti tvarkingi stacionarūs medžioklės bokšteliai. Medžioklėms su varovais yra įrengtos technologinės linijos. Siekiant užtikrinti medžioklės saugumą, medžiotojai žvėrių laukia specialiuose varymams skirtuose bokšteliuose.
„Profesionalios medžioklės plotuose Valstybinių miškų urėdija organizuoja profesionalias medžioklėse ne tik šalies, bet ir užsienio medžiotojams. Manome, kad organizuojant tvarkingas, pavyzdines medžiokles užsienio svečiams, yra reprezentuojamas ne tik šalies miškų ūkis, medžioklės tradicijos, bet ir valstybė. Medžioklių organizavimas Valstybinių miškų urėdijos profesionalios medžioklės plotuose – tai miškų urėdijos veikla, tęsianti ir plėtojanti senas ir gilias medžioklės tradicijas Lietuvoje, taip pat numatyta ir įmonės veiklos strategijoje“ – pasakoja Dainius Taukis.
VMU profesionalios medžioklės plotuose organizuojamas medžiokles visada lydi medžioklės rago pūtimas. Kaip pasakoja miškininkas, medžioklės rago pūtimas – tai savita kalba, kuria medžiotojams ir medžioklės dalyviams pranešama apie medžioklės pradžią ir pabaigą, skirtingomis melodijomis pagerbiami medžioklės metu kritę gyvūnai.
„Medžioklė visuomet prasideda medžioklės rago pūtimu, kuris kviečia medžiotojus ir medžioklės dalyvius susiburti. Tuomet vyksta instruktažas, medžiotojai ir medžioklės dalyviai supažindinami su saugaus elgesio taisyklėmis, medžioklės eiga, leistinais medžioti gyvūnais ir nustatytais medžioklės limitais. Visi susirinkusieji pasveikinami medžioklės ragu, kuriuo skelbiama medžioklės pradžia“, – apie vieną iš svarbiausių medžioklės atributų pasakoja miškininkas.
Užkišdamas eglės šakelę už kepurės, medžioklės vadovas visuomet pasveikina laimikį sumedžiojusius medžiotojus, o medžioklei pasibaigus skirstytis neskubama. Laikantis tradicijų, būtina pagerbti medžioklėje kritusius laukinius žvėris.
„Sumedžioti žvėrys suguldomi į Huberto kapą – aikštelę, paruoštą iš eglišakių, kurios kampuose uždegami laužai. Kiekvienam žvėreliui į nasrus įdedama eglės šakelė – paskutinio kąsnio simbolis. Pagerbdami kritusius žvėris, medžiotojai išsirikiuoja ir nusiima kepures, kiekvienas žvėrelis pagerbiamas medžioklės ragu pučiant jam skirtą melodiją“, – apie šiuolaikinės medžioklės tradicijas pasakoja Valstybinių miškų urėdijos Trakų regioninio padalinio vyriausiasis miškininkas Dainius Taukis.
Svarbios ne tik medžioklės tradicijos, bet ir etiškas požiūris į medžioklę
Pirmiausia medžiotojas turi ne imti, o duoti gamtai, – pastebi Dainius Taukis, primindamas šiuolaikinės medžioklės tikslus ir etikos principus puikiai iliustruojančius Eugenijaus Tijušo žodžius: „Šiuolaikinis medžiotojas į medžioklę eina ne bado ar materialinių nepriteklių genamas. Tikrą šiuolaikinį medžiotoją į medžioklę traukia ne pirmykščio žmogaus instinktas ar viduramžių didžiūno, nesvarsčiusio apie medžioklės pasekmes gamtai, nežabota aistra. Šiuolaikinis medžiotojas medžioklėje teieško poilsio ir atgaivos gamtos prieglobstyje. Šiandien medžiotojas šautuvo nuleistuką nuspaudžia tik tada, kai būna visiškai tikras, jog sumedžiojęs gyvūną nepažeis trapios, nusistovėjusios gamtoje pusiausvyros. Atimti gyvybę žvėriui ar paukščiui moralinę teisę įgyja tik nuolat ir nuoširdžiai rūpindamasis gamta. Pagrindinis šiuolaikinės medžioklės principas įvairiomis pasaulio kalbomis labai paprastai ir aiškiai skelbia: negloboji – nemedžioji.“
Miškininkas pasakoja, kad neretai riba tarp etiško ir neetiško elgesio medžioklėje yra labai plona, tad vienų ar kitų medžiotojų veiksmų vertinimas labiausiai priklauso nuo požiūrio. Neetiška medžioti žvėris jiems įrengtose šėryklose, į kurias gyvūnai ateina pasimaitinti. Tačiau ar etiška maistu vilioti žvėrelius prie bokštelio ir jų ten tykoti? Juk žvėrys nesupranta, kad ten yra šėrykla, o čia – medžioklės plotai. Įstatymai to nedraudžia, o ar leidžia etika – kiekvieno savitas supratimas ir požiūris.
„Viena iš svarbiausių etiškos medžioklės taisyklių – ypatingai pasirengti šūviui ir prieš šaunant įvertinti, ar šūvis tikrai bus mirtinas. Užtikrinti, kad žvėriui nebus sukeltos kančios, yra pagrindinė medžiotojo atsakomybė. Tačiau tai vėlgi yra paties medžiotojo etiškumas ir kultūra, kuri, kaip ir visame kame, matyt, perduodama kartu su motinos pienu, – sako miškininkas. – Apmaudu, kad vis dar pasitaiko atvejų, kuomet medžiotojai leidžia sau užsidėti koją ant sumedžioto žvėries ar vaikštinėti tarp Huberto kape suguldytų žvėrių – taip elgtis nepagarbu ir to daryti nevalia. Gaila, kad medžiotojų reputaciją gadina ir šaukštas deguto statinėje – neatsakingi, brakonieriaujantys medžiotojai, kurie nėra verti šio vardo. Šalyse, kuriose gyvuoja senos medžioklės tradicijos, medžiotojai labai gerbiami. Norėtųsi, kad ir mes daugiau šviestume visuomenę ir kalbėtume apie medžioklės kultūrą, jos svarbą bei tradicijų puoselėjimą.“