Sėklos renkamos tik miško sėklinės bazės objektuose
Medžių sėklų rinkimas įprastai prasideda rudeniui įsibėgėjus. Ankstyvas ruduo tinkamas juodalksnio kankorėžiams ir ąžuolų gilėms rinkti, paspaudus pirmajam šaltukui renkami pušų ir eglių kankorėžiai, vasaros metu – vinkšnos, guobos ir beržų sėklos. Beržo sėklos, jei jos ruošiamos medynuose, renkamos nuo nukirstų medžių, o jei plantacijose – nuo nupjautų šakų. Tuo tarpu ąžuolo gilės renkamos nuo žemės, kartais tiesiami ar net ore tempiami tinklai. Žaliava sėkloms renkama tik miško sėklinės bazės objektuose įrašytuose į Genetinių miško medžių išteklių informacinę sistemą – sėkliniuose ir genetiniuose medynuose, sėklinėse miško medžių plantacijose, miško medžių klonų rinkiniuose, bandomuosiuose miško medžių želdiniuose, genetiniuose miško medžių draustiniuose, atrinktuose medynuose ir kituose įvertintuose miško medžių objektuose (medynai, medžių grupės ir pavieniai medžiai, iš kurių gaunama miško dauginamoji medžiaga, skirta miškams atkurti, įveisti ir prekybai.
VMU puoselėja 185 sėklinius medynus, užimančius 1508 ha ir 180 sėklinių plantacijų, užimančių 911 ha. Sėkliniuose medynuose surinktos sėklos turi motininio medžio genetines savybes, todėl yra itin vertinamos. Vis dėlto manoma, kad patys geriausi medžiai kokybine prasme išauginami iš sėklinėse plantacijose surinktų sėklų, mat šiose plantacijose auga geriausias genetines savybes turinčių medžių palikuonių, taip vadinamų klonų, kolekcijos. Sėklinės plantacijos įveisiamos iš vienodo amžiaus medžių atrenkant pačius perspektyviausius savo rūšies atstovus. Nuo šių medžių nukirptos šakelės įskiepijamos į tos pačios rūšies medžius, taip motininio augalo genus perduodant palikuoniams.
Iš tokių sėklinėse plantacijose augančių medžių vėliau renkamos selekciškai atrinktos ir genetiškai patikimos sėklos, iš kurių auginami kokybiški miško sodmenys. Visos sėklų siuntos turi savo gimimo dokumentą, kuriame rašoma apie sėklinę plantaciją, kur ji yra, iš kur joje susodinti medžiai ir kitos detalės. Kone visame pasaulyje skirstomi medžių rūšių kilmės rajonai, pavyzdžiui, Lietuvoje ąžuolas ir pušis turi po tris kilmės rajonus, eglė ir beržas – po du. Kilmės rajonai nustatomi remiantis moksliniais tyrimais ir gali apimti nemenką teritoriją. Kam jų reikia? Pavyzdžiui, jei iš pajūryje užaugusios pušies sėklos išaugintą medelį pasodinsime rytų Lietuvoje – jis augs prasčiau nei tas, kurį pasodintume tame pačiame pajūrio regione. Apskritai, kiekviename kilmės rajone susiformavusios tam tikros gamtinės sąlygos lemia geriausią augimą augalų, išaugintų iš tame rajone subrandintų sėklų.
„Kitose vietose sėklos nėra renkamos, nes pačių medžių ir būsimų jų palikuonių kokybė nėra žinoma, gali būti prasta. Selekcija kryptingai vykdoma tam, kad galėtume atrinkti genetiniu aspektu geriausius medžius ir jų sėklas panaudoti miškų veisimui. Kasmet sunaudojame kone toną eglės sėklų, 400 kilogramų pušų sėklų ir apie 200 kilogramų juodalksnio ir beržo sėklų“ – pasakoja Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Miško sėklų ir sodmenų skyriaus vadovas Marijonas Bernotavičius.
Nuo kankorėžio iki sėklos, nuo sėklos iki sodinuko
Kaip pasakoja VMU atstovas, rudens ir žiemos metu surinkti kankorėžiai keliauja į Dubravos regioninio padalinio medelyno kankorėžių aižyklą, kurioje aižymo būdu yra atrenkamos jų sėklos. Šiai dienai Dubravos kankorėžių aižykla yra vienintelė Lietuvoje, ruošianti miško medžių sėklas.
Norint pasiekti medžio sėklą, pirmiausia reikia atverti kankorėžį. Tam surinkti kankorėžiai patalpinami specialioje džiovinimo spintoje. Kankorėžiams pilnai atsivėrus, aižymo būgno dėka iš jų atskiriamos sėklos. Natūraliai gamtoje spygliuočių medžių sėklos turi sparnelius, padedančius medžiui lengviau daugintis vėjo pagalba. Tačiau sėjant sėklas medelynuose mechanizuotai, sėklos sparneliai turi būti pašalinami. Taigi trečiasis žingsnis sėklos paruošime – sparnelių pašalinimas nusparninimo spintoje ir galutinis sėklų išvalymas nuo nereikalingų priemaišų – spyglių, sakų ar negyvybingų sėklų. Tam, kad sėklos kuo ilgiau išliktų kokybiškos, jos laikomos minusinėje 2-3 laipsnių temperatūroje. Šiuo metu saugykloje laikomos maždaug devynios tonos sėklų – daugiausiai paprastosios pušies bei paprastosios eglės. Kiekvienais metais Valstybinių miškų urėdijos medelynai išsėja 1,5-2 tonas sėklų, iš kurių išauginama maždaug 50 milijonų sodmenų.
„Visus sodmenis vadiname bendriniu pavadinimu, tačiau iš tiesų jie skirstomi į sėjinukus ir sodinukus. Išaugę iš sėklos ir išvežti į mišką medeliai vadinami sėjinukais, o sodinukais vadinami tie, kurie išaugę iš sėklos yra dar kartą persodinami ir paauginami medelynuose tam, kad suformuotų geresnę šaknų sistemą. Pavyzdžiui, grunte arba šiltnamiuose augintos eglės visuomet yra persodinamos, mat šiam medžiui sunku suformuoti gerą kuokštinę šaknų sistemą. Kitų rūšių medžius galima sodinti tiek kaip sėjinukus, tiek kaip sodinukus – priklausomai nuo gamtinių sąlygų ir numatytų specialių standartų.
Kol kas didžioji dalis sodmenų sėjama atvirame grunte, tačiau sparčiai vystome naują uždaros šaknų sistemos technologiją, kuomet medžių sėklos auginamos specialiuose konteineriuose. Naudojant tokį metodą sunaudojama 4-5 kartus mažiau sėklų, sutrumpėja sodmenų išauginimo laikas, sodmenys geriau prigyja, todėl efektyviau panaudojamos aukštos selekcinės vertės sėklos, be to, mažesniame plote galima išauginti daugiau sodmenų, nei atvirame grunte“ – pasakoja VMU Miško sėklų ir sodmenų skyriaus vadovas Marijonas Bernotavičius.
Sėja medelynuose prasideda pavasarį. Tam, kad šiltnamio plotas būtų išnaudotas kuo efektyviau, konteinerizuotuose medelynuose sėja vykdoma tris kartus: pirmasis etapas prasideda kovo viduryje, antrasis – gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje, o paskutinė trečioji sėja vykdoma rugpjūčio mėnesį. Kada sėjinukai ir sodinukai bus perkelti į mišką, priklauso nuo medžių rūšies. Beržo, juodalksnio ir pušies sėjinukai užauga maždaug per metus, ąžuolui prireikia bent dvejų metų, o eglės sodinukai auginami net trejus-ketverius metus tam, kad susiformuotų pakankamai tvirta šaknų sistema ir miške pasodinti medeliai prigytų.
„Valstybinių miškų urėdija kiekvienais metais užaugina maždaug 50 milijonų medelių, iš kurių 30 milijonų yra pasodinami mūsų valstybiniuose miškuose. Likusi dalis parduodama privačių miškų savininkams arba iškeliauja į užsienį. Jei paskaičiuotume, kiekvienam Lietuvos piliečiui priklauso maždaug 0,3 hektaro miško, kurį prižiūri ir kuriuo rūpinasi miškininkai. Miškas, nors ir priklauso valstybei, iš tiesų yra kiekvieno iš mūsų turtas“ – sako Marijonas Bernotavičius.